Reikia skirti politinį ir teisinį aspektus, paklaustas, kaip teisiškai atrodo susidariusi politinė situacija, sako, teisės profesorius Vytautas Sinkevičius: „Teisiniu požiūriu, viskas čia gana aišku. Seimo statute nustatyta, kad frakcijos gali sudaryti bendros veiklos sutartį, pasirašyti deklaraciją arba sutartį dėl koalicinės vyriausybės. Jei bendros veiklos deklaraciją sudariusios frakcijos turi bendrą narių skaičių ir daugiau, kaip pusę Seimo narių, tai – Seimo dauguma.“

Pasak V. Sinkevičiaus, šiuo atveju reikia skaičiuoti ne atskirus Seimo narius, o kiek narių turi frakcijos, kurios pasirašo bendros veiklos deklaraciją. „Jei sudaro daugiau nei pusę (71 narį), tai Seimo dauguma. Frakcijos ar koalicijos, nesutinkančios su vyriausybės programa, turi viešai pasiskelbti opozicinėmis, padaryti pareiškimą Seime ir paskelbti deklaraciją. Joje išdėstyti nuostatas, kurios skiria nuo Seimo daugumos. Tuomet tai yra opozicinės frakcijos“, – tvirtina teisės profesorius.

V. Sinkevičius sako, kad dabar vyrauja situacija, kai tam tikri Socialdemokratų frakcijos nariai kalba, kad jie yra opozicija. Tačiau tai – politiniai pareiškimai, kurie teisine prasme nieko nereiškia: „Jei jie priklauso Socialdemokratų frakcijai, o frakcija pasirašė susitarimą su kita frakcija, šie atskiri Seimo nariai yra frakcijos nariai, jie priklauso Seimo daugumai. Kaip jie balsuos, jau kitas reikalas. Bet politinės kultūros ar politinės etikos taisyklių reikalavimai skatintų tuos Seimo narius arba paklusti frakcijos sprendimui ir būti daugumoje, arba oficialiai pasitraukti iš frakcijos. Čia kalbu apie Socialdemokratų frakciją ir frakcijos sprendimą sudaryti bendrą veiklos deklaraciją su „valstiečiais“.“

Visas dėmesys sutelkiamas į vidines partines kovas, norima parodyti, kad tai – rūpinimasis valstybe. Deja, tai nėra rūpinimasis valstybe.

Kaip teigia V. Sinkevičius, Lietuvoje žaidžiami kažkokie politiniai žaidimai. „Ieškoma kažkokios naudos, norima būti ir pozicijoje, ir opozicijoje, išlaikyti valdžios postus ir kartu likti oponuoti. Tokia sumaištis kenkia valstybei, nes dabar visi kalba apie partijų interesus, apie tai, kas naudinga partijai. Bet kodėl nekalbama apie tai, kas naudinga Lietuvai, visuomenei? Ar tokia senos ir jaunos frakcijos narių kartos priešprieša naudinga Lietuvai?“ – svarsto pašnekovas.

V. Sinkevičius tikina, kad dažnai užmirštami esminiai valstybės, visuomenės, žmonių interesai: „Visas dėmesys sutelkiamas į vidines partines kovas, norima parodyti, kad tai – rūpinimasis valstybe. Deja, tai nėra rūpinimasis valstybe, tai rūpinimasis savo asmenine nauda, gerove, postais ir t. t.“

Paklaustas, ar vidinės partijos rietenos gali paralyžiuoti visą valstybės darbą, V. Sinkevičius teigia, kad gali. „Juk labai svarbu, kad būtų stabilumas. Tai reiškia, kad būtų galima priimti reikiamus sprendimus, naudingus valstybei ir visuomenei. Dabar, kai frakcijos, priklausančios daugumai, nariai pareiškia, kad jie yra opozicija, sunku suprasi, kaip jie balsuos, kaip bus priimami strateginiai, esminiai sprendimai. Šis netikrumas tikrai kenkia“, – aiškina pašnekovas.

Paklaustas, ar gali teisiškai tos pačios partijos vieni nariai būti opozicijoje, o kiti – pozicijoje, V. Sinkevičius sako, kad teoriškai taip, nes Seimo narys yra ne partijos, o visos tautos atstovas ir partija negali diktuoti Seimo nariui, į kokią frakciją jungtis.

„Taigi tos pačios partijos narys formaliai pats gali pasirinkti, į kokią frakciją stoti. Bet, jei Seimo narys tampa kitos frakcijos, kurios politinė programa priešinga Seimo nario partijos programai, nariu, politinė kultūra reikalauja pasirinkti – trauktis iš partijos. Negalima būti ir partijos nariu, ir frakcijos, kuri priklauso daugumai, nariu, ir kartu būti opozicijoje. Tai politinis žaidimas – daugiau nieko“, – pabrėžia V. Sinkevičius.