Pirmosios dvi darbo naujojoje Europos Komisijoje (EK) savaitės prabėgo žaibišku greičiu, patyrę ES politikai jau spėjo pastebėti, kad lietuvis, jauniausias visų laikų ES komisaras, taps politikos žvaigžde. Tačiau pats V.Sinkevičius sako, kad ateinančius penkerius metus sieks ne žvaigždės, o gero eurokomisaro vardo, nes darbo aplinkosaugos, žuvininkystės ir vandenynų sferoje – apstu.

– Oficialiai į Briuselį persikėlėte gruodžio 1-ąją, bet jame reguliariai lankotės jau nuo rugsėjo. Ar ES biurokratų sostinėje jau jaučiatės kaip namuose?

– Pastaruosius tris mėnesius turbūt daugiau laiko praleidau Briuselyje nei Vilniuje, tačiau namais man tapo ne pats Briuselis, o veikiau EK pastatų kompleksas ir Europos Parlamento rūmai. Tiek ruošdamasis klausymams Europos Parlamente, tiek dorodamasis su užgriuvusiais darbais – šiuo metu darbe praleidžiu apie 14 val. per dieną – darbe būnu septintą valandą ryte, o namo grįžtu 21 val.

Taigi tas sudėtingas ir labai įtemptas laikotarpis, prasidėjęs rugsėjį, tęsiasi ir kol kas galimybių prisijaukinti Briuselį, deja, taip ir neturėjau. Tačiau neabejoju, kad per penkerius metus Briuselis man taps namais, bent jau antrais po Lietuvos.

Šią viltį aš taip pat sieju su tuo, kad artimiausiu metu į Briuselį turėtų atsikraustyti ir mano šeima. Savo namais aš laikau tai, kur yra mano šeima, o ji kol kas yra Vilniuje. Kai būsime kartu, esu tikras, atsiras ir namų jausmas.

Noriu, kad Europa būtų garsi ne tik politine mintimi, kultūra ar architektūra, bet ir švariu oru bei vandeniu.

– Galbūt šventes kartu su šeima sutiksite naujuose namuose?

– Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip reikėtų penkerius metus gyventi toli nuo šeimos, nes pastarieji trys mėnesiai ir buvo sunkiausi dėl to, kad nematau šeimos taip dažnai, kaip norėčiau.

Kadangi spalio pabaigoje šeimoje pagausėjo laimės ir jos vardas yra Marija, šeimos kraustymasis į Briuselį nebuvo toks staigus, kaip man norėtųsi, tačiau greičiausiai Naujuosius metus jau visi kartu sutiksime naujuose namuose Briuselyje.

– Kaip sekėsi rasti būstą? Tikriausiai tokiu metu, susiformavus naujai EK, nebuvo labai paprasta? O gal tai tik klaidingas įvaizdis ir atvykus naujajai valdžiai įprastas Briuselio gyvenimas per daug nesikeičia?

– Naujos EK darbo pradžia politiškai yra reikšmingas dalykas, keičiantis Europos politinę darbotvarkę, išryškinantis naujas tos darbotvarkės kryptis ir prioritetus. Bet vargu, ar tai smarkiai keičia Europos didmiesčio kasdienybę, buitį, ar nekilnojamojo turto paklausą ir pasiūlą.

Kadangi formuodamas kabinetą komisaras negali iš savo šalies atsivežti visos komandos, atvažiuojančių į Briuselį su naujai paskirtais komisarais nėra tiek daug. Su kolegomis skaičiavome, kad tas skaičius turėtų būti iki 150 žmonių. Didmiesčio nekilnojamojo turto rinkai tai tikrai nėra didelis šokas.

– Ar egzistuoja kokie nors reikalavimai, koks turi būti eurokomisaro būstas? Veikiausiai negalite gyventi bendrabutyje ar bet kokiame nuomotame būste?

– EK nariai neturi priskirtos apsaugos, nėra ir kitokių faktorių, kurie apribotų gyvenamosios vietos pasirinkimo galimybes.

Aš užaugau daugiabutyje Vilniuje, Šeškinės mikrorajone, todėl esu linkęs gyventi gana kukliai, man nereikalinga prabanga. Bet kadangi ieškojau būsto ne tik sau, bet ir šeimai, pasirinkimą lemiančių faktorių natūraliai atsirado kiek daugiau: rinkausi atokesnį, ramesnį rajoną, žiūrėjau, kur vaikai galėtų eiti į darželį, kitaip tariant, kad būtų visa reikalinga infrastruktūra šeimai.

– Kokios nuotaikos po pirmųjų darbo EK savaičių?

– "Pirmosios darbo savaitės" yra labiau simbolinė žymė, nes prie naujų rogių turėjau laiko priprasti: su aplinkosaugos iššūkiais susipažinau ruošiantis klausymams Europos Parlamente, o iškart po jų prasidėjo ir diskusijos dėl galimų sprendimų.

Didžiausias pasikeitimas buvo tai, kad gruodžio 2-ąją pradėjo dirbti visas mano kabinetas, mano naujoji komanda. Atsiradusios naujos rankos, o svarbiausia – protai, smarkiai išjudino darbus. Tas užsidegimas, kurį turi naujasis kabinetas, nuteikia labai pozityviai.

– Papasakokite daugiau apie savo komandą: kiek žmonių ją sudaro, kiek iš jų yra lietuvių, kokių kitų tautybių atstovai dirba kartu?

– Formuojant kabinetą, iš tiesų reikia užtikrinti, kad bus išlaikytas balansas pagal tris kriterijus. Pirma, komisaras iš savo šalies gali atsivežti ribotą skaičių žmonių. Antra, yra aiškiai reglamentuota, kiek komisaro kabinete dirbančių žmonių gali būti naujokai ES institucijose. Trečia, reikia išlaikyti lyčių balansą. Dabartinis kabinetas atitinka visus šiuos kriterijus.

Stengiausi, kad mano komanda būtų kiek galima lietuviškesnė, nes norėčiau, kad kuo daugiau lietuvių dirbtų ir siektų karjeros ES institucijose. Manau, kad tai turėtų būti Lietuvos interesas. Neskaičiuojant manęs, šiandien mano komandoje dirba aštuoni lietuviai – dalis jų atvyko iš Lietuvos, dalis jau yra ES institucijų senbuviai.

Visgi renkantis žmones man svarbiausia buvo ne tautybė ar politinė priklausomybė, o kompetencija, aplinkosaugos, vandenynų ir žuvininkystės sektoriaus išmanymas. Burdamas komandą aš tikiuosi, kad kiekvienas jos narys įneš savo indėlį, sprendžiant atsirandančius iššūkius. Dėl to komandoje taip pat dirbs specialistai iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Graikijos.

Globaliu mastu ypač svarbią sritį kuruojantis V.Sinkevičius neabejoja, kad kova su klimato kaita taps dar viena ES sėkmės istorijų/Europos Parlamento nuotr.

– O kaip sekasi užmegzti kontaktą su kitais eurokomisarais? Gal prieš palikdami postus senosios Komisijos nariai davė kokių nors patarimų?

– Ankstesnės EK nariai, ypač mano pirmtakas Maltos politikas Karmenas Vella, taip pat jų kabinetų vadovai, svariai pagelbėjo ruošiantis klausymams Europos Parlamente, ne tik bandant įsigilinti į portfelio problematiką, veiksmus, kurių imasi EK, bet ir perprasti politines sroves Briuselyje.

Su dabartiniais kolegomis taip pat mezgasi ne tik kolegiški, bet, sakyčiau, draugiški santykiai. Komisijos Prezidentė Ursula von der Leyen gana aiškiai nubrėžė ateinančių penkerių metų EK veiklos gaires, kurių pagrindinė – ES žalioji sutartis. Akivaizdu, kad norint įgyvendinti šią užduotį, užtikrinti, kad vienintelė planeta, kurią turime, liks ateities kartoms, vieno komisaro pastangų neužteks. Tam reikės visų kolegijos narių pastangų, ir jaučiu, kad visi komisarai yra pasiruošę ne varžytis dėl įtakų, o ranka rankon dirbti tuos darbus, kurių reikia Europai.

– Madride vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje, kurioje dalyvavote ir jūs, buvo minima Europos aplinkos agentūros (EAA) ataskaita, kurioje sakoma, kad iki 2020 m. ES įgyvendins tik du aplinkosaugos tikslus iš trylikos. Ekspertai sako, kad šiame lauke Europa dar turi vilties įgyvendinti savo tikslus iki 2030-ųjų ir 2050-ųjų. Ką apie tokias išvadas manote jūs ir kolegos? Kalbant apie jūsų veiklos sritis – aplinkosaugą, vandenynus ir žuvininkystę – kokių darbų imsitės pirmiausia?

– Vienas iš didžiausių iššūkių, kalbant apie klimato kaitą, yra tai, kad dalis žmonių remiasi interpretacijomis, sąmokslo teorijomis. Aš remiuosi mokslininkų išvadomis. Ši analizė dar kartą parodo, kad Europa ilgai gyveno "į skolą" aplinkai ir atėjo laikas tą skolą grąžinti. Naujoji EK, šią savaitę pristačiusi ES žaliąją sutartį, tai puikiai supranta.

Visgi, nors situacija sudėtinga, prasminga suvokti du dalykus. Pirma, klimato kaita yra ne tik pavojai, bet ir galimybės efektyviau išnaudoti turimus išteklius, valgyti sveikesnį maistą, gyventi švaresnėje aplinkoje. Antra, nedera nurašyti Europos. Mes pamiršome tokius ES pasiekimus kaip euras, bevizis rėžimas, mobiliojo ryšio tarptinklinis ryšys. Esu tikras, kad ateityje, žvelgdami į Europos istoriją, žaliąją sutartį ir kovą su klimato kaita laikysime viena svarbiausių ES sėkmės istorijų.

Prie šios sėkmės istorijos man ir mano komandai artimiausiu metu reikės prisidėti trijose srityse. Pirma, kitų metų pradžioje turėsime pristatyti biologinės įvairovės strategiją, kurią įgyvendinant būtų ne tik išsaugotos augalų ir gyvūnų rūšys, bet ir sveikos ekosistemos, lemiančios žmonijos gyvenimo kokybę.

Renkantis žmones man svarbiausia buvo ne tautybė ar politinė priklausomybė, o kompetencija, aplinkosaugos, vandenynų ir žuvininkystės sektoriaus išmanymas.

Antra, taip pat neužilgo pasirodys žiedinės ekonomikos veiksmų planas, užtikrinantis, kad 88 proc. išteklių, kuriuos šiandien vadiname šiukšlėmis, įgytų naują gyvenimą: pirmiausia, suteikti vartotojams galimybę rinktis produktus, kurių gyvavimo ciklą galima prailginti juos pataisant pritaikius naujus gamybos principus, skatinti dalijimosi ekonomiką, o galų gale, visiškai nebetinkamus vartoti produktus perdirbti ir pagaminti naujus.

Trečia, kova su tarša. Tyrimai rodo, kad nuo oro taršos sukeltų ligų vien ES miršta 400 tūkst. žmonių. Tai siaubingas rezultatas. Aš noriu, kad Europa būtų garsi ne tik politine mintimi, kultūra ar architektūra, bet ir švariu oru bei vandeniu.

Ketvirta, vandenynai kovoje su klimato kaita suvaidins kritinį vaidmenį. Panašu, kad iki 2030 m. atsinaujinantys energijos šaltiniai pagamins trečdalį ES reikalingos energijos, tačiau norint išlaikyti trajektoriją, atsinaujinanti energetika turės eiti tolyn į vandenynus ir ne tik su vėjo energetika, bet ir potvynių, ir atoslūgių bei jūros bangų energetika. Mėlynoji ekonomika, pradedant vandenynų auksu vadinamų dumblių panaudojimu biokuro ar bioplastikų gamyboje ir baigiant išmaniais sprendimais, jau netolimoje ateityje taps svarbia ES ekonomikos dalimi.

Beje, švarios, žuvingos jūros ir vandenynai yra proteinų šaltiniai bei mažiau kenksmingi gamtai, nei tarkime, gyvulių ūkiai.

– Neseniai kovai su klimato kaita EK vadovaujantis Fransas Timmermansas pareiškė, kad tapsite politikos žvaigžde. Ar esate tam pasiruošęs?

– Aš esu dėkingas vienam labiausiai patyrusių Europos politikų F.Timmermansui už pasitikėjimą. Visgi ateinančius penkerius metus mano tikslas bus tapti geru komisaru – deramai atstovauti savo portfeliui, susidoroti su Europai kylančiais iššūkiais, galų gale, palikti po savęs švaresnę planetą ateities kartoms. Šiandien tai mano vienintelis profesinis tikslas.