Jis – vienas iš rugsėjo 18 d. vyksiančios aštuntosios Leonido Donskio konferencijos „Back to Square One: The Rise and Fall of the Helsinki Accords“ („Grįžimas prie ištakų: Helsinkio susitarimų iškilimas ir nuosmukis“ – red. past.), skirtos Helsinkio susitarimui aptarti, dalyvių.

1975 m. 35 valstybių pasirašyta Helsinkio sutartis, pasak konferencijoje pranešimą skaitysiančio P. Gritėno, privertė tuometę Sovietų Sąjungą į savo teisės aktus įtraukti kalbą ir sąvokas, kurios bent jau formaliai gina žmogaus teises. Tai įgalino išsivadavimo judėjimus Varšuvos pakto valstybėse, o po penkiolikos metų – ir imperinio darinio griūtį.

L. Donskio konferencijoje, kuri vyks ISM vadybos ir ekonomikos universitete, dalyvaus per 20 pranešėjų iš Kanados, JAV, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Ukrainos, Sakartvelo, Ukrainos ir Lietuvos.

– Aštuntoji L. Donskio konferencija skirta Helsinkio susitarimui. Kaip įvardytumėte jo reikšmę šiuolaikiniam pasauliui?

– Nesu teisininkas, bet iš esmės Helsinkio susitarimas tam tikrais mainais, nuolaidomis privertė tuometę Sovietų Sąjungą į savo teisės aktus įtraukti kalbą ir sąvokas, kurios bent jau formaliai gina žmogaus teises. Tai privertė žmogaus teisių naratyvą įvesti ne tik į Sovietų Sąjungos, bet ir viso Rytų bloko, vadinamojo Varšuvos pakto, šalių politinę erdvę. Paskui Sovietų Sąjungai buvo labai sudėtinga atsiriboti nuo tam tikrų žmogaus teisių pažeidimų, jai reikėjo vienaip ar kitai laviruoti.

Žmogaus teisių svarbos pripažinimas leido už jas kovojusiems žmonėms tapti Vakaruose pripažįstamais disidentais ir argumentuotai pasakyti: žiūrėkite, ši sistema nesilaiko savo pažadų ir jos teisė yra absoliučiai butaforinė. Helsinkio susitarimas buvo moralinė pergalė, galiausiai atvedusi prie to, kad labai daug žmonių ir Vakaruose suprato, kad Sovietų Sąjungoje pažeidžiamos žmogaus teisės, kad tai totalitarinė valstybė, viena kalba, o kita daro.

Daugelis Sovietų Sąjungos simpatikų Vakaruose pradėjo girdėti kitus, valdžiai oponuojančius balsus – panašiu metu Aleksandro Solženicyno kūryba iškeliavo į Vakarus, buvo perskaitytas „Gulago archipelagas“ ir apskritai imta suprasti žmogaus teisų pažeidimų mastą toje erdvėje.

Lietuvių leidžiama pogrindinė spauda, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, irgi keliavo į Vakarus. Leidinyje buvo fiksuojami religijos ir  sąžinės laisvės mūsų šalyje pažeidimai.

Sovietų Sąjunga nebegalėjo kontroliuoti naratyvo, kad joje viskas gerai. Taigi, kai žaidimo taisyklės išsilygino, paaiškėjo, kad yra labai negerai, ir labai daug žmonių dėl Helsinkio susitarimų turėjo teisinį dokumentą, įrodantį, kad sistema, apsimetanti, kad gina savo piliečius, iš tikrųjų žlugdo juos ir bet kokią žmogaus teisių idėją.

– Papasakokite apie savo pranešimą, kurį skaitysite konferencijoje. Pranešimo pavadinimas skamba labai filosofiškai – „Moral Imagination in Donskis’ Philosophy: from Unimaginability to Unimaginative“. Kaip išverstumėte į lietuvių kalbą?

– Moralės vaizduotė L. Donskio filosofijoje: nuo neįsivaizduojamybės iki neįsivaizduojamumo.

Kuo buvo įdomi ir išskirtinė L. Donskio filosofija? Jis politiką matė ne kaip atskirą nuo etikos ar nuo kultūrinių diskusijų lauką, o kaip susijusį ir susipinantį. Jo teigimu, politikos mes negalime aptarinėti negalvodami apie kultūrinius kontekstus, moralines dilemas, istorijos analogijas,  apskritai alternatyvos galimybę. Tai L. Donskiui buvo labai svarbu. Jis sakė, kad didžioji šio pasaulio yda, kad mes priimame žaidimo taisykles jų nekvestionuodami, manydami, kad nėra jokios alternatyvos. Kalbant apie moralę visada turi būti alternatyva, nes kitaip negalėsime priimti moralinio sprendinio. Jeigu nežinosime, kad įmanoma kitaip, kitokios sąlygos, kitokie kontekstai, negalėsime pasitvirtinti, kodėl šis sprendinys yra geras.

Kalbant apie L. Donskio filosofijos svarbą dabar, ta moralės vaizduotės kategorija, man atrodo, yra reikšmingiausia.

– Kodėl?

– Dabarties pasaulyje vis labiau įsivyrauja negebėjimas įsivaizduoti kitokios būklės, kitokios situacijos. Mes iš dalies priimame realistinę poziciją. Atrodo, Timothy Snyderis yra teisingai pabrėžęs, kad realizmas irgi yra iliuzija, fikcija, nes realizmu laikome egzistuojančių dalykų padėtį, nors dažnai tiesiog susikuriame patogiausią tos padėties vaizdinį. Ir jis nepripažįsta galimų praeities ar ateities apmastymų ir savo paties fikciškumo. Taigi L. Donskio filosofija svarbi tuo, kad padeda atremti tą dabartyje įsivyravusį negebėjimą įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Kalbu ne tik apie pasaulį apskritai, bet ir apie ekonomines ir  politines sistemas, apie vienokias ar kitokias karo baigtis.

Trūksta įsivaizdavimo, kaip tam tikra situacija turėtų atrodyti, neturime plano, strategijos, koks būtų pasaulis, jeigu Rusija galėtų būti demokratiška. Ta neįsivaizduojamybė yra persmelkusi mus kaip šiandienos būklė. Ji yra visur – nuo žiniasklaidos iki kultūros.

Filosofijoje tai galima pamatyti per konstatavimą, kad mums labai sunku mąstyti apie utopiją. Dar pavojingiau, kad mums sunku įsivaizduoti ir tikrovišką distopiją, pabaigą. Neturime laipsniškos pabaigos įsivaizdavimo, tik labai apokaliptines situacijas, todėl, pavyzdžiui, sunku suvokti ekologines krizes, jeigu tai nėra milžiniška staigi banga ar stiprus žemės drebėjimas. Sunku suprasti ir sudėtingų politinių sistemų irimo procesą.

Man atrodo, kad didelė dalis šiuolaikinių krizių arba stagnacijos etapų, kuriuose esame įstrigę (kalbant apie nuovargio, nerimo visuomenę, ar ciniškojo proto visuomenę, kaip įvardijo Peteris Sloterdijkas), kyla iš būtent tos moralinės vaizduotės prarasties ir neugdymo, nenoro taip mąstyti ir taip veikti.

Mano pranešimas yra kaip lakoniškas bandymas paklausti, o kodėl mes priimame neįsivaizduojamybę kaip savo buvimo sąlygą, o vaizdavimosi nepriimame, nors tai galėtų būti labai naudinga sprendžiant didžiausias pasaulio problemas.

– Viename iš pastarųjų savo interviu sakėte, kad ES yra stiprus darinys, nes ji turi antrinę galimybę, ji save permąsto, įvertina ir geba pasikeisti. Tai irgi susiję su jūsų pranešimu?

– Tiesą sakant, čia Rémi Brague, prancūzų filosofo, idėja, bet ji turbūt sutampa su tuo, kaip pasaulį ir Europą jame matė L. Donskis. Nenurodysiu tiksliai, ar Leonidas yra rašęs apie Europos antrumą, savęs permastymą, bet mes didžiuojamės, kad Europa visą laiką yra tokia apgalvojanti, perkurianti save nuo vieno periodo iki kito. Visas tas periodiškumas patvirtina, kad turėjome bent jau pakankamai vaizduotės galvoti kitaip, atkurti pasaulį net po baisiausių pasaulinių karų, kurie didžiąja dalimi vyko būtent Europos teritorijoje. Tai sunaikino ne tik daugybę žmonių, bet ir kultūras, politinius režimus: griuvo imperijos, paskui griuvo totalitarinės ideologinės valstybės, autoritarinės tautinės valstybės, atsirado nauji savęs organizavimo modeliai.

Europa, praktiškai praėjus dešimčiai metų po karo, pasiūlo naują idėją. Viena vertus, kad to karo išvengtų, kita vertus, kad permastytų save, ir susikuria ES, pagrista visų buvusių sąjungų gerais bruožais ir įvairiais ne tik ekonominio, bet ir teisinio santykio elementais.

Filosofijoje tai galima pamatyti per konstatavimą, kad mums labai sunku mąstyti apie utopiją. Dar pavojingiau, kad mums sunku įsivaizduoti ir tikrovišką distopiją, pabaigą.

Pavyzdžių galima pateikti daug, bet Europos didžioji pamatinė vertybė, kurią ji vis dar turi, yra tas antrumas, gebėjimas niekada nestoti ginti kokio nors nepajudinamo savo branduolio, ką nuolat daro Rusija, vis grąžinanti naratyvą, kad praeityje buvo aukso amžiaus, kurį reikia ginti ir sugrąžinti. Europa – atvirkščiai: kiekvieną kartą žengia žingsnį į priekį ir sako, kad, visą laiką save perkurdami, pasiūlydami naują tapatybę, ir patys išsilaikome, ir sukuriame kažką tokio, ką pasaulis įvertina kaip progresą.

Europa patiria labai daug iššūkių, tad sudėtinga save perkurti dabartyje, bet be permąstymo, be vaizduotės įgalinimo vargiai matyčiau išeitį iš situacijos, kurioje Europa yra dabar. Gerų ženklų yra, bet reikia greitų pokyčių – esame greičio visuomenė. Ir tas vaizdavimasis, neįsivaizduojamybės įveika turėtų būti greita.

– Kokia Europa yra šiandien, kiek įtakos jai daro socialiniai tinklai, emigracijos bangos, kokia yra Europos pilietinė visuomenė?

– Apie Europą kaip apie vienį nedrįsčiau kalbėti. Turbūt Europos esmė ir yra tai, kad ji visada yra save susirenkanti įvairovėje. Na, gerai, bendras vardiklis – kad mes, visi europiečiai, gerbiame ir didžiuojamės istorine, kultūrine tradicija. Net tos valstybės, kurios nesielgia kaip Europos valstybės, nori būti šio klubo dalimi. Tai Vengrija, kuri pasirenka politinį flirtavimą su Rusija, bet vengrai neišstoja iš ES, nori likti klube. Tai ir dalis Lenkijos visuomenės, kuri renkasi ne visai demokratišką politiką. Net ir britai, kurie su „Brexit“ išėjo iš ES, bet, kaip apklausos rodo, tai laiko klaida.

Europoje vis dėlto yra pagarba istorijai, pagarba kultūrai, būti europiečiu yra svarbu ir tai reiškia kažką daugiau. Man atrodo, tai galioja ir mūsų šalyje: kai pasakai, kad esi ne tik lietuvis, bet ir europietis, apie save pasakai kažką daugiau.

Dar Europą vienija pagarba teisinei sistemai apskritai, bendras noras gyventi demokratinėje ir žmogaus teisėmis pagrįstoje sistemoje. Tą patį išreiškė ir ukrainiečiai – valią gyventi vakarietiškame pasaulyje, kur teisinė sistema yra lygiavertė visiems piliečiams, kur gerbiamos žmogaus teisės, yra valdžių atskyrimo principas, ekonominis bendradarbiavimas, pagrįstas abipuse, o ne vienpuse nauda.

Turbūt dalis pykčio ir priešpriešos, kurios sulaukia europiečiai, yra dėl to, kad Europa laikoma tikrai galinga jėga ir daug ką pykdo sėkmingas Europos projektas. Rusija turbūt irgi labiausiai bijo, kad Ukraina taps to projekto dalimi ir ją irgi lydės sėkmė.

Europietiška sėkmė erzina, dėl to Senasis žemynas tampa taikiniu. Esame vertinami kaip stiprus įtakingas priešas, todėl ir esame puolami. Amerikoje tas pats – dalis neapykantos ir kaltinimų, kad neva Europa pralobo Amerikos sąskaita, vyksta dėl to, jog amerikiečiai mato, kad Europos projektas yra sėkmingas ir ji konkurencinga. Jiems norisi ją kaip nors nustumti šoną, palenkti, palaužti, padaryti ne lygiaverte partnere, o mažesne, paversti vasale. Visada reikia turėti galvoje, kad esame atakuojami todėl, kad mūsų bijoma kaip sėkmės istorijos, kuri neparanki tiems, kurie nenori demokratinių ir liberalių sistemų sėkmės.

– Pačioje Europoje nemažai susipriešinimo – kyla radikalūs dešinieji, jų nacionalistiniai pasisakymai sulaukia vis daugiau palaikymo, kita vertus, vyksta daug protestų dėl karų, pasaulinių aktualijų, emigracijos bangos auga, kai kas piktnaudžiauja Europos pagarba žmogaus teisėms ir tolerancija, kai kas asimiliuojasi, kai kas nori įvesti savo tradicijas ir tvarką. Europa keičiasi.

– Nemanyčiau, kad visi tie radikalūs judėjimai gali būti apibrėžti tik kaip dešinieji. Taip daroma, nes taip tiesiog patogiau. Iš tikrųjų tai postmodernūs politiniai projektai, kurie užsiima dažniausiai liberalios demokratijos klaidų paryškinimu ir populizmu, kurio kryptis lengvai pasikeičia, kur papučia vėjas. Jie gali lengvai tapti kairiaisiais, kai paliečiami ekonominiai ar socialiniai klausimai.

Tas postmodernus populizmas pasinaudoja visomis temomis, jis bando įtvirtinti savo galią silpnindamas demokratinę, liberalią Europos valstybių sąrangą. Tačiau, tiesą sakant, nepasiūlo jokios konstruktyvios ar įgyvendinamos alternatyvos. Visas planas – dekonstruoti ir grąžinti į tariamai buvusią būklę.

Klausimas apie toleranciją ir emigraciją – labai platus. Man atrodo, Europoje jau suvokiama, kad emigracija turi būti reguliuojamas procesas. Kurį laiką buvo viltingai manoma, kad emigracijos bangos – vienadienis procesas, kad mes, priimdami tam tikrą dalį žmonių ir suteikdami jiems paramą, kažkaip išspręsime problemas kituose pasaulio kraštuose, kur mažiau demokratijos ir mažiau noro jas spręsti. Ten netgi džiaugiamasi, kad dalis žmonių palieka tas valstybes – lengviau jas valdyti, palaužti opozicijos priešinimąsi.

Europa jau suvokia, kad reguliavimas reikalingas, bet taip pat suvokia, kad jos veidas neišvengiama keisis ir ji nebus ta senoji Europa. Atsiranda naujų iššūkių, kita vertus, atsakant į juos galima rasti labai įdomių išeičių, kaip sugyventi.

Dabar didžiausia pastanga dedama pabrėžti, kad Europos projektas nesugeba susidoroti su tuo, kas vyksta, ir vienintelis atsakas yra išstumti dalį žmonių arba sugrįžti prie kažkokio niekada nebuvusio vien tik baltaodės, vien tik krikščioniškos Europos konstrukto. Daugybė sėkmingų projektų ir pati istorija rodo, kad Europa sėkmingai integruoja save, labai seniai ji integravo ir islamo tikėjimą ir gebėjo koegzistuoti šalia jo.

Taigi problemas europiečiai visai racionaliai sprendžia, kita vertus, jeigu ta inercija įvairiose šalyse atves vis daugiau žmonių į valdžią, kurie netiki šia idėja ir darys viską, kad sutrukdytų jos sėkmei, galime turėti rimtų problemų. Nuo mūsų pačių viskas priklauso, nuo bendros sutelktos europiečių valios matyti viltį ir progresą arba nematyti jų. Mano požiūriu, įtikinamesnis optimistinis scenarijus, juolab kad Ukrainos pavyzdys rodo, kad yra žmonių, kurie miršta dėl idėjos gyventi Europoje, būti europiečiais, nebūti vergais. Vadinasi, Europos projektas vis dar sėkmingas ir apginamas.