Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1988–1990 m. – unikali tautos susitelkimo, išminties, taikaus veikimo pamoka. Ją pravartu prisiminti ir ja pasiremti šiandieniame pavojų kupiname pasaulyje.

Ir priešybė, ir vienybė

"Šiandien, prabėgus 25 metams po nepriklausomybės atkūrimo,  tautoje nedaug vienybės, o valdžia, nudelbusi akis, negali atsakyti, kas mūsų laukia ateityje. Taip yra todėl, kad nėra bendros valdžios ir tautos kalbos, siekio. Atgimimo laikotarpiu buvo ne tik priešybių kova, bet ir vienybė, kurios labai reikėjo nepriklausomybės tikslui pasiekti", – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas Vaišvila.

Anot signataro, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) santykiai su atsiskyrusia nuo TSKP Lietuvos komunistų partija (LKP), darbas XI ir XII šaukimo Lietuvos TSR aukščiausiųjų tarybų (AT) sesijose ne tik leido taikiai perimti valdžios funkcijas. Tai ir formavo mūsų valstybės modelį, partijas, asmenybes, kurių veiksmai ir tarpusavio santykiai šiuo atsakingu laikotarpiu lemdavo sudėtingus Lietuvai sprendimus.

Surado raktą

"Anuomet nedrįsome ir pagalvoti, kad tautos išsvajota nepriklausomybė bus santykinai greitai ir beveik be kraujo pasiekta. Net ir pakilus galingai Sąjūdžio bangai, esminis klausimas buvo, kaip tai taikiai padaryti skaudžių istorinių pamokų akivaizdoje? Šiandieniai įvykiai Ukrainoje tik patvirtina šių klausimų svarbą", – įsitikinęs Z.Vaišvila.

Atsakymas buvo surastas LPS Steigiamajame suvažiavime, susidūrus su dilema – dalyvauti ar nedalyvauti okupacinės valdžios institucijų rinkimuose? Atsakyti buvo labai sunku. Pasak pašnekovo, Lietuvos laisvės lyga griežtai tam pasipriešino, tačiau suvažiavimas vis dėlto nusprendė dalyvauti rinkimuose. Įvykių raida patvirtino šio sprendimo teisingumą.

Daugybė pavojų

Pasirinktas kelias buvo rizikingas ne tik dėl to, kad Maskva galėjo panaudoti karinę jėgą dėl drąsesnio sprendimo. "Dalyvaudami okupacinės valdžios organų rinkimuose, balansavome ties riba, nuo kurios labai lengvai galėjome nuslysti į vieną ar į kitą pusę, sudegindami principinę mūsų priverstinio inkorporavimo nepripažinimo politiką. Galėjome tapti Maskvos valią įteisinančiu valdžios organu ir būti istorijos apkaltinti sukūrę 1940 m. situaciją Lietuvoje. Pasiekti pergalę de facto yra viena, o de jure – visiškai kita", – įsitikinęs Z.Vaišvila.

Pirmu visuomenės nuomonei atstovaujančiu parlamentinės valdžios prototipu tapo Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d. išrinktas 220 narių LPS Seimas ir 35 narių Taryba (LPS oficialiai buvo įregistruotas tik 1989 m. kovo 16-ąją). Sąjūdis, įgijęs visuomenės palaikymą, taikiomis priemonėmis spausdavo tuometę valdžią priimti aktualius atgimimo laikotarpio įstatymus, nutarimus. Šis procesas buvo labai permainingas ir banguotas, visų pirma, priklausomai nuo Maskvos reakcijos.

Tariantis su tauta

Kaip sakė Z.Vaišvila, siekdama atkurti šalies valstybingumą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Taryba teikė įstatymų projektus Aukščiausiajai Tarybai, savotiškai spausdama ją. Tie projektai, rengti pasitarus su tauta, buvo jos balsas. Tuo metu tokiu būdu buvo priimti įstatymai ir įsakai dėl valstybinės kalbos, referendumų, piliečių savanoriškų susivienijimų.

"Įsivaizduoju, kaip buvo susirūpinęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje signataras Petras Vaitiekūnas Maidano įvykių metu, kai V.Klyčko, A.Jaceniukas ir kiti nesikalbėjo su V.Janukovyčiumi. P.Vaitiekūnas šiems asmenims lipte lipo ant kulnų teigdamas, kad jie privalo kiekvieną dieną bent penkias valandas kalbėtis su prezidentu, mėgindami taikiomis priemonėmis spręsti konfliktinę situaciją", – palygino Sąjūdžio ir Maidano vadovų veiksmus Z.Vaišvila.

Išvengė SSRS spąstų

Sovietinė valdžia, spaudžiama Sąjūdžio, remdamasi referendumų rezultatu, panaikino savo pačios nutarimą leisti rinkimuose į AT dalyvauti kariškiams, o XII šaukimo AT, išrinkta be kariškių ir vadovaudamasi anksčiau priimtu Referendumų įstatymu, 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

"Būtent Kovo 11-ąją formaliai baigėsi mūsų pavojingas dalyvavimas okupacinės valdžios organų rinkimuose ir beprotiškose lenktynėse su Maskva. Skubėjome priimti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą Kovo 11-ąją, nes kitą dieną Maskvoje turėjo būti priimtas įstatymas dėl išstojimo iš TSRS, o tai būtų tapę spąstais mūsų nepriklausomybės atkūrimui. Šie pavyzdžiai patvirtina, kokiu pavojingu keliu mes visi ėjome, tačiau lemiamais momentais, net ir būdami politiniais konkurentais, sugebėjome priimti bendrus sprendimus. Tačiau buvo ir klaidų", – pripažino signataras.

Padarė klaidų

"Bendra visų AT deputatų klaida tenka pripažinti Algirdo Brazausko atsisakymą būti XII šaukimo Lietuvos TSR AT pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotoju ir jų abiejų nesugebėjimą susitarti dėl to. Juk tuo metu buvo svarbu nesuskaldyti tautos, siekti susitarimo tarp Sąjūdžio ir LKP dėl šių jėgų išsidėstymo naujai rikiuojamoje valdžios struktūroje. Deja, nebuvo susitarta", – sakė Z.Vaišvila.

Anot jo, pranašiškas įžvalgas apie tai 1990 m. naktį iš kovo 10-osios į kovo 11-ąją savo dienoraštyje surašė Regina Kalindraitė (Sąjūdžio bylojimai / 1989–1992 m. užrašai): "Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas siūlyti V.Landsbergį (LPS kandidatas) ir A.Brazauską (LKP kandidatas). Be reikalo V.Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A.Brazauskas. Rytdiena parodys. Kad tik V.Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios "nelaimės" nereikia."

Logiškas padarinys

Z.Vaišvilos nuomone, 1990–1991 m. sandūroje neturėjo teisės nesusitarti ir AT pirmininkas V.Landsbergis bei ministrė pirmininkė Kazimiera Danutė Prunskienė – abu pritrūko kantrybės ir bendros atsakomybės supratimo.

Pasak signataro, minėtos ir nepaminėtos klaidos suskaldė visuomenę, kurios parama politikams būtina esminių valstybės įvykių ir lūžių metu. Logiškas to padarinys – žmonių nepasitikėjimas valdžia, pastarosios baimė ar nenoras tartis, kažką daryti drauge su tauta.

"Tačiau atgimimo istorija parodė, kad esminiais lūžio ir atsakingų sprendimų atvejais bendri susitarimai ne tik galimi, bet ir būtini. Šiandien tai ypač svarbu, nes visuomenė yra sutrikusi, o valdžia nesugeba įvardyti bendro visiems tikslo", – sakė Z.Vaišvila.