Protesto balsai

„Nedovanotina, kad iki šiol nėra priimtas konstitucinis Referendumo įstatymas, o tai reiškia, kad nuo liepos 1 d. Lietuvos piliečiai neteks Lietuvos Respublikos Konstitucijos jiems suteiktos galios, – piktinosi Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime, retoriškai klausdamas: – Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių? Ar Sąjūdžio laikais bijojome jų balso?“

Valdančiųjų konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis atkirto, kad pagrindinis referendumas yra rinkimai, o juose rinkėjai suteikia politikams mandatą veikti. Pasak jo, prieš skelbiant referendumus, reikėtų įvertinti jų padarinius. Po vieno tokio Lietuva nebestatė naujos atominės elektrinės (AE), todėl dabar pašonėje turi tiksinčią bombą – nesaugią Astravo elektrinę.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo per 31 metus buvo dvylika privalomųjų ir du konsultaciniai referendumai.

Teisybės dėlei, referendumas dėl naujos AE 2012-aisiais buvo tik konsultacinis, be to, kad rezultatas toks – ir nemažai tuomet valdančiųjų konservatorių kaltės, nes jie iš pradžių vėlavo, o paskui visiškai susimovė su informacine kampanija aiškinant žmonėms vienokio ar kitokio jų balsavimo padarinius. Deja, referendumų Lietuvoje istorijoje aktyviai įtikinėta, ko gero, tik kartą – 2003 m. balsuojant dėl narystės ES. Pastaruosius keliolika metų referendumai dažniausiai buvo ne kiek tautos nuomonės svarbiausiais klausimais plebiscitas, kiek protesto balsavimai be argumentuotų diskusijų.

Politikai primena ne tik žalą valstybei atnešusį referendumą dėl naujos AE statybos Lietuvoje, europarlamentaras konservatorius Andrius Kubilius – ir Hitlerį, kuris absoliučią daugumą įgaliojimų persekioti mažumas susikūrė per referendumus, tad Vokietija po Antrojo pasaulinio karo iki šiol net savo įstatymuose neturi nacionalinio referendumo teisės. Prie to galima pridurti Vladimiro Putino referendumus dėl Krymo aneksijos ir savo įgaliojimų pratęsimo, tokia priemone savo režimą įtvirtina ir Aliaksandras Lukašenka.

„Taip, tokie galingos priemonės kaip rinkimai ar referendumai diktatūrų naudojami savo sprendimams falsifikuoti. Bet už tai kaltinti patį referendumą, kuris yra vienas iš demokratijos būdų, tikrai negalima. Jie turi didelę reikšmę, išsprendžia daug valstybei ir visuomenei svarbių klausimų. Referendumai Lietuvoje suvaidino labai svarbų vaidmenį atkuriant nepriklausomybę ir pasirenkant jos valdymo formą“, – 1992–2017 m. buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narys, o nuo 1994-ųjų 23 metus ir jos pirmininkas Zenonas Vaigauskas tikrai negera situacija vadina tai, kad liksime be Referendumo įstatymo, vadinasi, ir be Konstitucijoje įrašytos teisės svarbiausius klausimus spręsti tokiu būdu.

Pasak Z.Vaigausko, tokios galingos priemonės kaip rinkimai ar referendumai diktatūrų naudojami savo sprendimams falsifikuoti. Bet už tai kaltinti patį referendumą, kuris yra vienas iš demokratijos būdų, tikrai negalima. (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Kaltųjų paieškos

Atrodo neįtikima, kaip tai galėjo nutikti. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas TS-LKD frakcijos narys Stasys Šedbaras primena priešistoriję: praėjusią kadenciją buvusi valdančioji dauguma sumanė, kad reikia naujos redakcijos Referendumo įstatymo. Jau tada opozicija ir konstitucinės teisės ekspertai įspėjo, kad jei priimamas naujas Referendumo įstatymas, o ne senojo pataisos, jis turi būti priimtas kaip konstitucinis, o tai yra kiek sudėtingiau. Tačiau valdantieji į tai nekreipė dėmesio. Tad Konstitucinis Teismas (KT) pernai liepą pripažino Referendumo įstatymą pagal priėmimo tvarką nekonstituciniu. Vadinasi, senojo Referendumo įstatymo neliko, nes priimta nauja redakcija, o naujasis prieštarauja Konstitucijai.

KT pataisyti klaidą Seimui davė metus – iki šios liepos. „KT gal nepagalvojo, kad artėja nauji Seimo rinkimai, gali būti išrinkta nauja dauguma, tad objektyviai per metus neįmanoma suspėti įstatymą priimti kaip konstitucinį. Iš buvusiosios daugumos per rinkimų kampaniją buvo naivu to tikėtis, o pasikeitus Vyriausybei šią užgriuvo biudžeto tvirtinimas, pandemijos valdymas. Bet kalčiausia – buvusi dauguma. Visi įspėjo, kad negalima priimti Referendumo įstatymo paprasta tvarka“, – piktinasi S.Šedbaras, beje, pats buvęs KT teisėjas. Pasak jo, Teisingumo ministerija įstatymo projektą turi, bet jį dar reikia tobulinti. Be to, dirba Rinkimų kodekso rengimo grupė, o šis dokumentas taip pat bus konstitucinis įstatymas. Juos reikia suderinti tarpusavyje. Tad net jei forsuojant Referendumo įstatymas būtų priimtas, tačiau kurios nors procedūrinės normos jame skirtųsi nuo Rinkimų kodekso, įstatymą vėl reikėtų keisti. S.Šedbaro vertinimu, Rinkimų kodekso darbo grupė nemažai pasistūmėjusi – Seimo rudens sesijoje jau turėtų būti pirminiai sprendimai.

„KT yra pasakęs, kad referendumu gali būti sprendžiami tik svarbiausi valstybės klausimai, o dabar tokio nėra. Jei kas norėtų rinkti parašus, galėtų tai daryti, o kol pusmetį juos rinktų, gal būtų priimtas ir Referendumo įstatymas. Nieko per vasaros atostogas neatsitiks“, – S.Šedbaras nemato didelės problemos, kad kol kas liksime be Referendumo įstatymo.

S.Šedbaras svarsto, kad gal Konstitucinis Teismas nepagalvojo, jog rinkimų metais dvylikos mėnesių konstituciniam įstatymui priimti neužtenka. Bet kalčiausia – buvusi valdančioji dauguma, ignoravusi būtinas procedūras. (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Kai kurie politikai ir visuomeninės organizacijos reikalauja rengti referendumą dėl Partnerystės įstatymo, bet, pasak Seimo nario, jis negalimas, nes klausimai, susiję su žmogaus teisėmis, jų ribojimu, referendumui negali būti teikiami.

Vis dėlto kažin ar metai tikrai per trumpas laikas bent jau parengti Referendumo įstatymo projektą ir pradėti jį svarstyti Seime. Juolab jau tiek iečių sulaužyta ir tiek diskutuoti įvairūs siūlymai, pavyzdžiui, dėl kartelės mažinimo: parašų referendumui surengti – nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst., o tam, kad referendumas būtų pripažintas įvykusiu, dalyvaujančiųjų skaičiaus iki ketvirtadalio visų rinkėjų (dabar reikia daugiau kaip pusės). KT jau yra išaiškinęs, kad referendumas negali būti vykdomas su pertrauka, dvi dienas, kad jame turi būti vienas klausimas.

Nors dabartiniai valdantieji teisinasi, kad laiką suryja kova su pandemija, bet šis įstatymas – Teisingumo ministerijos srities, o ji – ne svarbiausia kovojant su pandemija. Bet, žinoma, čia jau prioritetų pasirinkimo klausimas: ar pirmiausia forsuoti savo rinkėjams duotus pažadus, pavyzdžiui, dekriminalizuoti lengvuosius narkotikus, priimti Partnerystės įstatymą, rūpinantis gyvūnų gerove įteisinti privalomą kačių, šunų ir šeškų ženklinimą, ar nepalikti piliečių be Konstitucijoje jiems garantuojamos teisės į referendumą.

Iniciatorių sėkmė

Nuo nepriklausomybės atkūrimo per 31 metus buvo surengta dvylika privalomųjų ir du konsultaciniai referendumai. Septyni laikomi neįvykusiais dėl per menko rinkėjų aktyvumo. Kitiems septyniems rinkėjų pakako, bet tik keturiems iš jų užteko ir balsų referendumo nuostatai priimti, pastarąjį kartą – prieš aštuoniolika metų balsuojant dėl narystės ES. Tiesa, nors referendumo dėl naujos AE nuostata nepriimta, bet tai buvo jo iniciatorių pergalė: nors jie kovojo prieš AE statybą, tačiau klausimą uždavė priešingai – ar esate už.

Pasitaikė ir su žmogaus teisėmis, o gal ir su sveika nuovoka prasilenkiančių iniciatyvų. Bet tam, kad jos netaptų valstybės teisės dalimi, ir yra Referendumo įstatymas, Seimas, VRK ir daugumos piliečių balsas.

Buvęs ilgametis VRK pirmininkas Z.Vaigauskas primena, kad taip priimta daug svarbių sprendimų. 1991 m. plebiscite dėl Lietuvos nepriklausomybės nuotaikos buvo aiškios, bet 1992-aisiais referendume dėl valstybės valdymo formos, t.y. ar turime tapti prezidentine respublika, rinkėjai labai aiškiai pasakė – ne. O tais pačiais 1992-aisiais referendumas dėl buvusios SSSR kariuomenės neatidėliotino išvedimo, Z.Vaigausko įsitikinimu, suvaidino neabejotinai didelį vaidmenį, kad ji iš Lietuvos buvo išvesta greičiausiai iš visų valstybių, kur buvo.

Dėl pilietybės – iš naujo

Svetur gyvenantiems Lietuvos piliečiams skaudžiausias buvo 2019 m. referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, jiems tapus ir kitos šalies piliečiais. „Referendumas kaip teisinis faktas paskelbtas per vėlai, tad nebeliko pakankamai laiko gerai paruošti informacinę kampaniją. Nors pilietybės išsaugojimo klausimo svarstymai trunka jau ištisą dešimtmetį ar daugiau, bet, prieš skelbiant referendumą, turi būti viešai išaiškinami labai konkretūs dalykai. Antra, rinkėjus klaidino pasirinkta sunki ir paini formuluotė“, – priežastis, kodėl lūkesčiai buvo nuvilti, vardija Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henke. Bet, jos nuomone, gal pati svarbiausia priežastis – šiuo klausimu nevieningi buvo Lietuvos vadovai ir kai kurių partijų lyderiai.

Tad prieš 2024 m. planuojamą rengti dar vieną referendumą šiuo klausimu, pasak jos, keisti reikia ne tik Referendumo įstatymą: turime visi suprasti, koks svarbus Lietuvos ateičiai klausimas bus sprendžiamas, plačiai ir viešai iš anksto diskutuoti, kokie būtų padariniai Lietuvos ateičiai, jei referendumas vėl nepavyktų.

D.Henke iš buvusio referendumo patirties turi keletą konkrečių pasiūlymų.

Aukščiausiu valstybės lygiu reikia susitarti, kad pilietybės išsaugojimas yra prioritetinis valstybės ateities klausimas. Plačių viešų diskusijų reikia sukviesti teisės ekspertus, politikus, intelektualus, lietuvių bendruomenių lyderius ir sutarus tai galėtų tapti nacionaliniu susitarimu tarp visų partijų ir valstybės vadovų. PLB pirmininkė primena, kad daugybinės pilietybės klausimas jau išspręstas 22 ES šalyse. O mūsų, lietuvių, pasaulyje visai nedaug, pagal skaičių galime lygintis su Berlynu, todėl turime dėti visas pastangas, kad ateityje nemažėtų Lietuvos piliečių, kad visi sutelktai dirbtume Lietuvos gerovei.

Susitarus būtina bendra ir aiški vieša komunikacija, išankstinė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje informavimo kampanija su atitinkamu biudžetu. Štai prieš 2019-ųjų referendumą PLB su užsienio lietuvių bendruomenėmis beveik metus dirbo skleisdama informaciją apie referendumą, tačiau Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos diplomatinės atstovybės, Vyriausybės kanceliarija plačią informavimo kampaniją vykdė tik paskutinėmis savaitėmis.

Referendumo formuluotė neturi klaidinti žmonių, būtina, kad būtų aiški ir suprantama kiekvienam.

D.Henke's nuomone, svarbu būtų ir peržiūrėti galimybę dėl tokios aukštos kartelės balsuojant nuleidimo. Įsisenėjusi problema ir dėl balsavimo paštu, o efektyviausias jos sprendimas – internetinio balsavimo galimybė pradžioje – balsuojantiems užsienyje.

„Referendumo organizavimo sąlygoms nepasikeitus yra grėsmė, kad planuojamas referendumas ir ateityje nebūtinai turės norimą sėkmę ir Lietuvos valstybė toliau kasmet praras savo piliečius“, – prognozuoja PLB pirmininkė.

Ji primena, kad tautos mandatas jau buvo gautas 2019 m.: beveik milijonas balsų – už pilietybės išsaugojimą, o tai beveik 73 proc. visų balsavusiųjų, ir tai akivaizdus įrodymas, kad pilietybės išsaugojimas yra visai tautai aktualus klausimas.

Plačios diskusijos, nacionalinis susitarimas tarp partijų, susitarus – bendra ir aiški komunikacija, neklaidinanti referendumo formuluotė, internetinis parašų rinkimas ir balsavimas bent jau užsienio šalyse – be to, pasak D.Henke's, sunku tikėtis sėkmės. (A. Sartanavičiaus nuotr.)

Suformuluoti klausimą

Z.Vaigauskas pritaria, kad labai svarbu, gal net sudėtingiausia – taip suformuluoti referendumo klausimą, kad visuomenei būtų aišku, už ką jie balsuoja. Suklaidinti lengva: štai neseniai apklausoje, ar reikia ratifikuoti Stambulo konvenciją, dauguma pasakė – nė už ką, tačiau kitoje apklausoje į klausimą, ar reikia ratifikuoti konvenciją prieš smurtą moterų atžvilgiu dauguma pasakė taip. „O juk kalbama apie tą patį dokumentą“, – lygina buvęs ilgametis VRK pirmininkas.

Lietuvoje iki 1994 m. referendumo iniciatoriai galėjo rinkti parašus tik nurodydami temą, o tikslų klausimą galėjo suformuluoti prieš pat referendumą, – tai palikdavo erdvės manipuliacijoms. 2014 m. KT nusprendė, kad pagal Konstitucijos viršenybės principą referendumui negali būti teikiami tokie galimi sprendimai, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Tad negali siūlyti balsuoti už bet ką.

Bet, Z.Vaigausko nuomone, pas mus per mažai laiko skiriama parengiamajam darbui. Pavyzdžiui, Latvijoje daug dėmesio skiriama referendumo idėjai parengti. Pirmiausia už ją turi notarine tvarka, susimokėdami mokestį, pasirašyti keli tūkstančiai rėmėjų. Jei jų atsiranda reikiamas skaičius, tada parašai tam tikrą laiką jau renkami apylinkių rinkimų komisijose.

Akivaizdžiai per mažai laiko skiriama ir keliamam klausimui aptarti viešojoje erdvėje. „Pas mus vyksta daugiau protesto referendumai, bet pačiam aptarimui, oponavimui, aiškinimuisi dėl klausimo formulavimo neskiriama daug dėmesio“, – įsitikinęs buvęs VRK pirmininkas.

Jis pateikia tokį pavyzdį: 2014 m. į referendumą dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės atėjo mažiau žmonių, nei surinkta parašų, ir net iš tų, kurie pasirašė, balsavo tik maždaug du trečdaliai. „Kai vyko parašų rinkimas, oponentai tylėjo, nes manė, kad iniciatoriai nesurinks parašų. O kai surinko, prasidėjo nuostatų kritika ir nemažą dalį tai įtikino“, – mano Z.Vaigauskas.

Bene aktyviausiai agituota už referendumą dėl narystės ES. Beje, jis vienintelis vyko dvi dienas iš eilės, dabar tai neleidžiama. Šis referendumas pagarsėjo ir dėl prekybininkų iniciatyvos labai didelėmis nuolaidomis alui ir skalbimo milteliams paskatinti rinkėjus dalyvauti referendume.

Jau daug kartų siūlyta žeminti referendumo reikalavimų kartelę. Štai ir G.Nausėda metiniame pranešime siūlė pailginti parašų, reikalingų referendumui surengti, rinkimo laikotarpį, suteikti teisę žmonėms pasirašyti ir elektroniniu būdu.

Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių? Ar Sąjūdžio laikais bijojome jų balso?

Tačiau, primena Z.Vaigauskas, žmonės jau seniai turi galimybę pasirašyti dėl referendumo internetu. Parašų reikia daug – 300 tūkst., bet ir laiko terminas gana ilgas – pusmetis. Vis dėlto, buvusio VRK pirmininko įsitikinimu, reikalavimai referendumui turi būti griežti: jei Seimas priima teisinį broką, blogai, bet jį gali ištaisyti, o jei teisinį broką priima referendumas, ištaisyti daug sunkiau.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S.Šedbaras taip pat nemano, kad reikia žeminti parašų ar balsų kartelę, jei norime įsitikinti, kad tai Lietuvos žmonių balsas. Tačiau, jo nuomone, bent jau užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams reikėtų leisti internetu ir rinkti parašus, ir balsuoti.

Žinoma, per 31 nepriklausomybės metus pasitaikė ir tokių iniciatyvų, kurios surinkdavo tiek parašų, kad būdavo gaila sugadinto popieriaus. „Pensininkų partija buvo pamėgusi inicijuoti referendumus prieš pat rinkimus, nes jų iniciatoriai gaudavo galimybę pasisakyti per televiziją. Tačiau parašų rinkimo popieriaus paketus atnešdavo VRK net neatplėštus“, – prisimena Z.Vaigauskas.

Taip, demokratija – ne be grimasų, o žmonės balsuoja, kaip jiems atrodo teisinga, kaip juos įtikina, ne tik referendumuose – ir rinkimuose. Politikai paprastai giria rinkėjų išmintį, kai laimi, ir peikia, kai pralaimi. Bet žodis „demokratija“ ir reiškia liaudies valdžią. Tad jos konstitucinės teisės demokratinėje valstybėje neturėtų išeiti vasaros atostogų ar dar ilgiau.

Referendumai – daugelyje demokratinių šalių

Referendumo ištakos – XVI a. Šveicarijoje. Čia lig šiol beveik kas pusmetį rengiami referendumai, bet 2012 m. apribotas klausimų, kurie gali būti juose svarstomi, sąrašas.

Kitose Europos šalyse referendumas dažniau pradėtas taikyti po XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos, kai paplito liaudies, kaip suverenaus valdžios šaltinio, idėja. XX a. referendumu rinkėjų nuomonės buvo klausiama daugelyje demokratinių šalių, bet gana retai, motyvuojant, kad rinkėjai dažniausiai per mažai informuoti, kad galėtų kvalifikuotai atsakyti į sudėtingus klausimus. Be Šveicarijos, dažnesni nacionaliniai referendumai Australijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje. Kai kuriose šalyse – Airijoje, Australijoje, Danijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, JAV (išskyrus Delaverą) – konstitucijos pataisos įsigalioja tik tada, kai jos patvirtinamos referendumu.

Piliečiai referendumuose balsuoja toli gražu ne visada taip, kaip norėtų politikai. Norvegai ir šveicarai balsavo prieš narystę ES, danai ir švedai – prieš euro įvedimą.

Ne tik Lietuvoje kyla abejonių dėl kai kurių referendumų naudos valstybei. Pavyzdžiui, 2016-aisiais „Brexit“ nulėmė Didžiosios Britanijos išstojimą iš ES.