Tvariausia Vyriausybė

Jei Ingridos Šimonytės Vyriausybės ministrai, kuriems opozicija grasino interpeliacijomis, mygo juos atsistatydinti ar ragino premjerę ir Prezidentą juos atstatydinti, būtų tikrai praradę postus, tokių jau būtų buvę daugiau nei pusė, ir ši Vyriausybė būtų turėjusi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus.

Štai dabar opozicija mojuoja interpeliacija iš karto virš trijų ministrų galvų: užsienio reikalų – Gabrieliaus Landsbergio, energetikos – Dainiaus Kreivio ir aplinkos – Simono Gentvilo. Net jeigu opozicija ne tik gąsdintų, bet rudens sesiją iš tikrųjų pradėtų jų interpeliacijomis ir net jei įvyktų stebuklas ir kuris jų kristų (nors tokio stebuklo per visą laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo dar neįvyko), ši Vyriausybė jau viršijo tvarumo rekordus: dar nė vienai nebuvo pasisekę tiek laiko išsilaikyti neprarandant nė vieno nario.

Pavyzdžiui, dabar energingiausiai interpeliacijos vėzdu mojuojančios Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ lyderio Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje iki analogiško kadencijos taško jau buvo pasikeitę trys ministrai, o jo pirmtako, dabar jo frakcijos kolegos Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinete – keturi.

Bet nė vienas iš jų nekrito interpeliacijos būdu. Ir dabar opozicijos atstovai pripažįsta besitikintys tokiu būdu priversti valdančiuosius viešai atsakyti į opius klausimus, bet neturintys iliuzijų, kad kurį ministrą pavyktų nukirsti. Taigi I.Šimonytės Vyriausybė kol kas toliau kels tvarumo rekordo kartelę.

Bet galima klausimą formuluoti ir taip: tvarumas – vertybė, bet jei ministras dirba prastai, gal didesnė vertybė būtų jį pakeisti? Gal trejetukas pretendentų į interpeliaciją jos verti?

Daug kritikos

„Šie trys atvejai skirtingi. G.Landsbergis savo aplaidumą ir klaidas neigia, nors akivaizdžiai žmonėms melavo dėl Kaliningrado tranzito, buvo sukelta grėsmė Lietuvai, buvome diskredituoti partnerių akyse, nes pasirodėme neprognozuojami ir nestabilūs. Dėl S.Gentvilo net prokuratūra yra pradėjusi tyrimą. Dėl šių dviejų situacija aiški ir, deja, nesikeičianti jau ne pirmus metus. Bet D.Kreivio elgesys gerokai skiriasi nuo anų dviejų: jis nevengia ateiti susitikti su opozicinėmis frakcijomis, bando taisyti situaciją, pripažįsta, kas buvo nepadaryta, ir žada rugsėjį Seimui pateikti tam tikrus įstatymų paketus“, – lygina Regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė ir dėl D.Kreivio linkusi kiek palaukti, kol įsitikins, ar jis įgyvendins savo pažadus, ar paaiškės, kad tai – tik viešųjų ryšių kampanija.

G.Landsbergis savo aplaidumą ir klaidas neigia, nors akivaizdžiai žmonėms melavo dėl Kaliningrado tranzito, buvo sukelta grėsmė Lietuvai, buvome diskredituoti partnerių akyse.

Darbo partijos frakcijos narys Andrius Mazuronis žeria kritiką ir D.Kreiviui: „Energetikoje – beprecedentė situacija. Susitikę su ministru klausėme, koks Vyriausybės planas A, koks B, koks C. Alternatyvioji energetika – gerai. Bet kas dar? Nėra plano. Planas, kad tokios krizės kaip karas Ukrainoje nepasikartos, tačiau akivaizdu, kad nestabilumo taškų tik daugėja ir tokioms krizėms reikia rengtis. Tokia apatija matant dabartinę situaciją energetikos rinkoje netoleruotina, ypač kai artėja šildymo sezonas.“

Bet „darbietis“ pripažįsta: „Jei kas paklaustų, už kurią interpeliaciją statyčiau asmeninius pinigus, be jokios abejonės, – už aplinkos ministro. Interpeliacijos užsienio reikalų ir energetikos ministrams pasmerktos, nes matau valdančiųjų gretose vienybę juos išsaugoti ir manymą, kad tie ministrai dirba gerai. O dėl aplinkos ministro pasigirsta įvairių nuomonių.“ Pasak A.Mazuronio, aplinkosaugininkų nuogąstavimai dėl liberalo skyrimo aplinkos ministru, atrodo, tvirtinasi – dėl palankių verslui, bet ne aplinkosaugai sprendimų nuolat kyla skandalų. Beje, ir apie interpeliaciją šiam ministrui opozicija kalba ne pirmąkart.

Statymas: A.Mazuronis sako, kad jei kas jo paklaustų, už kurią interpeliaciją statytų savo pinigus, be jokios abejonės, – už aplinkos ministro, nes dėl kitų dviejų valdantieji rodo vienybę juos išsaugoti, o dėl S.Gentvilo – ne. L. Balandžio / BNS nuotr.

„Vardan Lietuvos“ frakcijos narys Algirdas Butkevičius vardija užsienio reikalų ministro trūkumus: „Bloga Užsienio reikalų ministerijos komunikacijos strategija, o ministro asmeniniai išsišokimai kai kur prasilenkia su ES vykdoma užsienio politika. Nežinau, ar tai noras užsitarnauti politinių reitingų, ar nepagalvoja apie asmeninį padorumą ir sąžiningumą, neįvertina, kokie gali būti ilgalaikiai padariniai. Užsienio politikos klausimus reikia derinti ir su Prezidentu, ir su Vyriausybe, ir su Seimo Užsienio reikalų komitetu, ir su ES. Tačiau daugelis sprendimų – dėl tranzito į Kaliningradą, Taivaniečių atstovybės ir kitų – primami nederinant su kitomis institucijomis, neinformuojant visuomenės, o paskui jau galvojama, kaip sumažinti kylančią įtampą.“

Saviškius saugo

Valdantieji su kritika savo ministrams nesutinka. Aiškinama, kad S.Gentvilas labai aktyvus, todėl sulaukia ir daug kritikos, D.Kreivys nekaltas, nes juk negali paveikti pasaulinių procesų energetikos srityje, o G.Landsbergį puola dėl pavardės.

Vis dėlto, ar šie trys ministrai, kurių galbūt laukia interpeliacija, ir dar du tai jau atlaikę: sveikatos apsaugos – Arūnas Dulkys ir žemės ūkio – Kęstutis Navickas yra šios Vyriausybės silpniausios grandys? Gal yra dar labiau nusipelniusių interpeliacijos?

Kad pirmasis pernai metų pabaigoje interpeliacijos sulaukė sveikatos apsaugos ministras, nestebina: COVID-19 buvo aktualiausia problema, tad rūpėjo visiems, o dėl pandemijos valdymo kritikuotas ne tik jis, bet ir jo pirmtakas Aurelijus Veryga. A.Dulkys, atsakydamas į interpeliacijos klausimus, net atsikirto, kad prasta žmonių psichologinė savijauta, dėl kurios jis kaltinamas, labiau susijusi ne su jo ministravimo metu vykdoma vakcinacija, o su pirmtako laikais buvusiais ribojimais.

Be kita ko, ir A.Verygai buvo surengta interpeliacija, tiesa, dar iki pandemijos, o kritikos jis sulaukė dėl receptinių vaistų, politinio pasitikėjimo asmenų įdarbinimo, spaudimo ministerijai pavaldžių įstaigų vadovams trauktis iš pareigų ir kitų sprendimų.

A.Dulkį valdantieji gynė net labiau, nei jų pirmtakai darydavo anksčiau – apsaugojo nuo slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo, mat specialioji komisija, sudaryta įvertinti jo atsakymus į interpeliacijos klausimus, valdančiųjų balsais juos įvertino teigiamai.

Šį birželį valdantieji pasistengė ir dėl žemės ūkio ministro K.Navicko, kritikuoto, kad problemos žemės ūkyje kaupiasi, o jis neįsiklauso į žemdirbių ir ūkininkų organizacijų, ekspertų nuomonę. Svarstant interpeliaciją opozicija susiskaičiavo turinti per mažai balsų ir paprašė pertraukos. Tad valdantieji, taip pat susiskaičiavę balsus, nutarė sušaukti nenumatytą posėdį. Lig šiol niekada dėl interpeliacijos nedaryta pertrauka, bet ir nešauktas posėdis praktiškai vienam klausimui. Opozicija užpyko ir posėdį boikotavo, net ėmėsi parlamentinės rezistencijos – posėdžiavo kitoje salėje.

Ši K.Navicko interpeliacija ypatinga ir dar vienu aspektu: nedažnai tas pats politikas patiria interpeliaciją antrąkart, o šiame žanre jis debiutavo dar praėjusią kadenciją, kai buvo S.Skvernelio Vyriausybės aplinkos ministras. Tuomet jis buvo kaltinamas buvusios darbovietės protegavimu gauti milijonines lėšas iš europinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto.

Beje, ir sveikatos apsaugos, ir žemės ūkio, ir aplinkos ministrai tikrai ne retenybė interpeliacijų istorijoje. Bet svarbu ne tik sritis – ir ministro personalija. Štai interpeliacija užsienio reikalų ministrui būtų naujiena. O G.Landsbergiui opozicija ja mojuoja ne pirmą kartą, nes jis spėjo tapti ne tik Kaliningrado tranzito, bet ir baltarusiškų trąšų, Taivaniečių atstovybės atidarymo ir kitų skandalų pagrindiniu veikėju.

Nepasitikėjimą Vyriausybei?

Opozicijos paklausus apie kitus nusipelniusius interpeliacijos, pirmiausia minima vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. „Klausimas, kodėl nebuvo interpeliacijos A.Bilotaitei, kurios darbe yra didelių spragų“, – stebisi A.Širinskienė ir priduria, kad tie trys, apie kurių interpeliacijas kalbama dabar, jos vertinimu, tikrai jų verti, kaip ir du jau jas atlaikę.

Pirmiausia tarp buvusių vertų interpeliacijos A.Mazuronis taip pat mini A.Bilotaitę, primindamas jos didžiulį sutrikimą ir neveiklumą pabėgėlių krizės pradžioje.

Kilus skandalui dėl Lietuvos nevykdomų sankcijų dėl baltarusiškų trąšų tranzito, buvo susvyravusi ne tik G.Landsbergio, bet ir susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio kėdė. Kalbėta apie interpeliaciją ne tik dar keliems ministrams, bet ir premjerei.

A.Butkevičiaus nuomone, ir dabar gal reikėtų akcentus dėti ne aiškinantis, ko nepadarė koks ministras. „Man būtų įdomu išgirsti, ar Vyriausybė pagaliau suprato, kad reikia pateikti priemonių planą, kaip ji susidoros su kylančia infliacija, kuri Lietuvoje viena didžiausių tarp Europos šalių, su didėjančiomis problemomis energetikos sektoriuje. Jei namų darbų ji neparengusi, tai klausimus reikia kelti gal net ne trims ministrams, o visai Vyriausybei. Negalime vien klausytis premjerės kalbų, kad rinka liberali, ir Vyriausybė nesirengia kištis.“

Visai: A.Butkevičiaus manymu, jei Vyriausybė neturi parengusi plano, kaip susidoros su infliacija, problemomis energetikos sektoriuje, tai klausimai turi būti keliami net ne trims ministrams, o visai Vyriausybei. E. Ovčarenkos / BNS nuotr.

Nepasitikėjimo visa Vyriausybe kol kas jis nesiūlo. „Gal Vyriausybė tyliai darė tam tikras priemones? Bet jei prasidėjus Seimo rudens sesijai Vyriausybė nepasakys, kad jau netrukus sulauksite situacijos vertinimo ir problemų sprendimo plano, ministrams tikrai bus interpeliacijos“, – garantuoja A.Butkevičius.

Būdas priversti kalbėtis

Vis dėlto, pasak A.Širinskienės, opozicija puikiai supranta, kad interpeliacija yra tik būdas užduoti ministrui klausimų ir juos padaryti viešus. „Opozicija nebūtų opozicija, jei turėtų pakankamai balsų nuversti ministrą, ir nė viena opozicija čia nesitiki valdančiųjų paramos. Taip, yra ir kitų būdų užduoti klausimų, bet jie tada mažiau vieši. Kviečiamės ministrus į frakciją, ir tik jei atsakymai netenkina, nelieka kito kelio kaip interpeliacija. Tai viena iš kraštutinių priemonių, kurią opozicija gali panaudoti“, – sako A.Širinskienė.

Tokia apatija matant dabartinę situaciją energetikos rinkoje netoleruotina, ypač kai artėja šildymo sezonas.

A.Mazuronis neatmeta tikimybės, kad interpeliacijų daugės: „Nes jų skaičius nulemtas ne noro interpeliuoti, o nematymo kitos galimybės opozicijai turėti dialogą su valdančiaisiais, paklausti klausimų ir išgirsti argumentuotus atsakymus, o ne – jūs nieko nesuprantate. Bet kokia opozicijos iniciatyva atmetama kaip neverta pradėti diskusiją, neva opozicija nieko neišmano. Ypač iš premjerės girdime tokią leksiką, ir tai parodo tam tikrą požiūrį į opoziciją ir santykį su opozicija.“ Jo vertinimu, santykiai tarp opozicijos ir valdančiųjų dėl pastarųjų arogancijos, pasipūtimo komplikuotesni nei prieš tai buvusias kadencijas, valdantieji nenori šnekėtis jokia forma.

Seimo sekretoriatas birželį suskaičiavo, kad šią kadenciją opozicijos iniciatyva užregistruoti 357 įstatymų projektai, 255 pateikti. Iš jų daugiau nei pusei – net 146 Seimas pritarė po pateikimo, 34 iš jų priimti. Tarp kitų 13 prieštaravo Konstitucijai, 92 kol kas nebuvo pateikti, 10 projektų iniciatoriai atsiėmė. Komentuodama šią statistiką Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tikino, kad praėjusią kadenciją būdami opozicijoje tokio dėmesio iš valdančiųjų negalėjo tikėtis, opozicija neturėjo ir tiek Seimo vicepirmininkų.

Beje, praėjusią kadenciją nors opozicija grasino interpeliacija pusei, o gal ir daugiau ministrų, bet iki Seimo salės priėjo tik dvi.

Vis dėlto A.Mazuronis prognozuoja: „Valdantieji nenori šnekėtis su opozicija, tai jiems teks kalbėtis su žmonėmis aikštėje prie Seimo, kas jau yra buvę keletą kartų.“

Vis dėlto, ar trys ministrai, į kuriuos nusitaikė opozicija, tikrai verti interpeliacijos? „Abejoju, kad tos klaidos tokios apimties, kad galima rimtai pagrįsti interpeliaciją“, – mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas. Nuo pat šios Vyriausybės veiklos pradžios krizių yra daug, tad, pasak jo, jokia vyriausybė negalėtų dirbti sklandžiai ir nedarydama klaidų. Taigi dirvos priekaištams ir kritikai galima rasti. Interpeliacija – tai būdas opozicijai būti matomai, pritraukti žiniasklaidos dėmesį, ir bet kokios sudėties opozicija tokiais atvejais pasinaudoja.

Nepagrįsta: R.Vilpišauskas abejoja, kad trijų ministrų klaidos tokios apimties, jog būtų galima rimtai pagrįsti jiems interpeliaciją. Nuo pat šios kadencijos pradžios krizių yra daug, ir jokia vyriausybė negalėtų dirbti be klaidų. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Vis dėlto, nors jokia opozicija interpeliacijos būdu negali ministro nuversti, ketinimai ją surengti yra buvę postūmiu ministrui pačiam atsistatydinti jos nelaukiant ar premjerui priimti sprendimą dėl jo atstatydinimo. Štai dabar pretendentas į interpeliaciją D.Kreivys, 2011-aisiais būdamas ūkio ministru, paliko postą paaiškėjus, kad paskyrė savo mamos iš dalies valdomai įmonei ES paramą. S.Skvernelis atėmė portfelį iš švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės, kurios interpeliacijai opozicija jau buvo surinkusi parašus.

Bet dažnai pačių skandalingiausių, kaip kad praėjusios kadencijos susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus, kritikuoto, kad vakarieniavo už jam pavaldžių įstaigų pinigus, kad valstybės pinigais buvo asfaltuojami politikų ir jo rinkėjų keliai, o jo vaikai vietoj jo gyveno Seimo bendrabutyje, nors šeima sostinėje net užsiima nekilnojamojo turto nuoma, interpeliacija Seimo salės taip ir nepasiekdavo.