Dideli kontrastai

„Rinkimų kampanijos dalyviams dalyvauti juose brangsta“, – konstatuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė. Tiesa, ji priduria, kad dirbant VRK liežuvis nesiverčia sakyti „mandato kaina“, nes mandatais neprekiaujama – gaunamų mandatų skaičių lemia rinkėjų balsai.

Nuo to, kiek jų pavyksta pelnyti, nemaža dalimi priklauso, kiek atsieis vienas mandatas, nes kuo mažiau jų laimima, tuo mažiau atsiperka ir vadinamoji investicija. Vertinant, kiek buvo renkama savivaldybių tarybų narių ir merų ir kiek išleido visi politinės kampanijos dalyviai, vidutiniškai vieno mandato kaina vis auga: 2011 m. užteko 2 972 eurų, 2015-aisiais – 3 950, praėjusiuose rinkimuose – 3 609, o šiemet, kaip rodo dar negalutiniai VRK duomenys, prireikė jau 4 856 eurų.

Neatsipirko: rinkimams konservatorių skirta rekordinė beveik 1,5 mln. triumfo jiems neatnešė. Vienas mandatas jiems kainavo per 6 tūkst., o rinkimų favoritams socialdemokratams – apie 2,6 tūkst. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Vidurkį sudaro ir vienų politikų biudžetų rekordai, o kitų kuklios galimybės, vienų pergalės triumfas, o kitų pralaimėjimai, o lyginant, kiek atsiėjo vienas mandatas atskiroms partijoms, komitetams ar pavieniams politikams, – milžiniški kontrastai. Štai Nacionalinis susivienijimas išleido 105,4 tūkst. eurų, bet pelnė vos tris mandatus, tad vienas atsiėjo 35,1 tūkst.

Trečią kartą rinkimuose triumfavęs Šiaulių meras Artūras Visockas garsėja kaip gebantis laimėti nesitaškant pinigais. Jis meru vėl išrinktas jau pirmame ture, tad neteko išlaidauti antrajam. Iš viso jo vadovaujamam politiniam komitetui Nepartinis sąrašas „Dirbame miestui“ mero postas ir aštuoniolika tarybos narių mandatų atsiėjo kiek per 10 tūkst. eurų, kiekvienas po 570 eurų. Žinoma, einančiam pareigas merui, jei jis dirba gerai, dar kartą posto siekti lengviau.

Komitetas „Ištikimi Klaipėdai“ išleido 111,4 tūkst. sumą. Tad kiekvienas iš mandatų jiems kainavo apie 12,4 tūkst. eurų. „Vieningam Kaunui“ tam teprireikė mažiau nei po 1,4 tūkst.

Netgi vieni į kovą stojantys politikai sugeba laimėti rinkimus pigiai. Trečią kartą pačiam save išsikėlusiam ir trečiąkart postą laimėjusiam Jurbarko merui Skirmantui Mockevičiui rinkimų kampanija kainavo vos 1 626 eurus. Kitas rinkimų vienišius Mykolas Majauskas, save išsikėlęs dalyvauti Vilniaus mero batalijose, išleido net 165,2 tūkst., bet jie nesikonvertavo į mero postą.

Neatsipirko rinkimams skirta rekordinė beveik 1,5 mln. suma ir Tėvynės sąjungai-krikščionims demokratams (TS-LKD): vienas mandatas jiems kainavo per 6 tūkst., o rinkimų favoritei Socialdemokratų partijai (LSDP) su kiek mažiau nei 1 mln. eurų pavyko laimėti 375 mandatus, tad vienas atsiėjo apie 2,6 tūkst.

Kontrastai: vidutiniškai vienas mandatas taryboje ar mero postas atsiėjo 4 856 eurus. Šiaulių merui Artūrui Visockui ir jo vadovaujamam politiniam komitetui tam užteko 570 eurų, o Nacionaliniam susivienijimui prireikė 35,1 tūkst. (T. Biliūno / BNS nuotr.)

Valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) kiekviena savivaldybės tarybos nario ar mero kėdė kainavo po 3,6 tūkst. eurų, Liberalų sąjūdžiui (LS) – 4,8 tūkst., Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“ (DSVL) – 5 tūkst., Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) tam išleido apie 12,5 tūkst., o Laisvės partijai kiekvienas iš vos trylikos laimėtų mandatų atsiėjo 34,9 tūkst.

Politinių komitetų išleistos sumos atsipirko geriau. Vienas mandatas jiems vidutiniškai kainavo apie 2,3 tūkst. Žinoma, ir tarp komitetų – milžiniški piniginės storio skirtumai. Klaipėdoje mero rinkimus ir daugiausia tarybos mandatų laimėjęs komitetas „Ištikimi Klaipėdai“ išleido 111,4 tūkst. sumą. Tad kiekvienas iš mandatų jiems kainavo apie 12,4 tūkst. eurų. „Vieningam Kaunui“ tam teprireikė mažiau nei po 1,4 tūkst.

Eurų rekordai

Šešios politinės partijos nurodė išleidusios daugiau nei po 0,5 mln.: TS-LKD – 1 479 252 eurus, LSDP – 995 056, LLRA-KŠS – 726 680, LVŽS – 692 139, LS – 691 885 ir DSVL– 645 501. Tačiau, lygina L. Petronienė, pavyzdžiui, LLRA-KŠS kandidatų sąrašus ir kandidatus į merus kėlė tik vienuolikoje savivaldybių, kitos penkios – daugiau nei 40-yje, o socialdemokratai – visose 60-yje. Arba, pavyzdžiui, Darbo partija kėlė kandidatus net 52 savivaldybėse, o išleido mažiau nei 0,5 mln. (407 569 eurus). Kitos politinės partijos kėlė mažiau sąrašų ir kandidatų į merus, rinkimų komitetai – tik po vieną, tad atitinkamai mažiau ir išleido.

Kiek tiksliai išleista konkrečiame regione, pasak L. Petronienės, palyginti sunku, nes dalis politinių partijų kampaniją visoje Lietuvoje vykdo per vieną sąskaitą, kitos – kiekvienai savivaldybei turi atskiras sąskaitas. Tačiau, pavyzdžiui, 2019 m. rinkimuose Kauno mieste kandidatų sąrašas galėjo išleisti po 230 tūkst. eurų, o rajone – 66 tūkst., o šiemet atitinkamai – po 400 tūkst. ir 130 tūkst. eurų. Tiek pat galėjo išleisti ir kandidatas į merus, jei vykdavo pakartotinis balsavimas, – dar ketvirčiu daugiau. Tačiau, priduria VRK atstovė, maksimalių sumų šios savivaldybės politinės kampanijos dalyviai neišleido.

Ji primena, kad, pernai rudenį įsigaliojus Rinkimų kodeksui, sugriežtėjo  vadinamųjų atstovaujamųjų politinės kampanijos dalyvių (neturinčių atskiros sąskaitos) aukų ir išlaidų deklaravimo reikalavimai. 2019 m. Kauno mieste buvo išleista 300 424 eurai, o rajone – 62 949, šiemet – 429 374 eurai Kauno mieste ir 135 800 eurų Kauno rajone.

Kaskart vis brangiau

Iš viso politinėms organizacijoms ir kandidatams į merus šių vietos valdžios rinkimų politinė kampanija, negalutiniais duomenimis, kainavo 7 561 194 eurus, 2,1 mln., arba 28,3 proc., daugiau nei praėjusiuose rinkimuose (5 420 663 eurus). 2015-aisiais tai atsiėjo 6 019 126, 2011-aisiais – 4 535 597 eurus.

Taigi per pastaruosius dvylika metų kova dėl vietos valdžios kaskart pabrangsta 25–28 proc., išskyrus 2019-uosius. Pasak L. Petronienės, sunku pasakyti, kodėl, galima tik daryti prielaidą, kad tai buvo susiję ir su tuo, kad tais metais vyko dar ir Prezidento rinkimai, rinkimai į Europos Parlamentą, tad politinės kampanijos dalyvių išlaidas galbūt ribojo turimi ištekliai.

Formulė: L. Petronienė pabrėžia, kad svarbu ne tik rinkėjams priimtinos idėjos, bet ir menas jas pristatyti, įtikinti rinkėją balsuoti. Tam reikia ne tik žmogiškųjų ir finansinių išteklių, svarbiau, kaip tikslingai ir efektyviai juos panaudoti. (VRK nuotr.)

Dėl vis brangiau atsieinančios rinkimų kampanijos negalima kaltinti vien infliacijos. Taip, pastaraisiais metais jos šuolis buvo didelis, bet panašiai tiek kilo rinkimų išlaidų sumos ar, atvirkščiai, 2019 m. sumažėjo, nors tuo laikotarpiu infliacija buvo nežymi.

Verždamiesi į valdžią politikai neretai peržengia savo finansines galimybes. L. Petronienė atkreipia dėmesį, kad, dabar turimais dar negalutiniais duomenimis, iš 7 561 194 eurų, išleistų šiems rinkimams, 824 523 eurai, arba beveik 11 proc. išlaidų, yra skolos įsipareigojimai. 2015-aisiais skolos siekė beveik 1,2 mln. eurų, arba 19,8 proc. visų išlaidų, 2011-aisiais – 647,4 tūkst., arba 14,3 proc., praėjusiuose, pigiausiuose per pastaruosius dvylika metų, rinkimuose – 560,1 tūkst., arba 10,3 proc.

Jei neribotų teisinis rinkimų kampanijos išlaidų reglamentavimas, pinigų gal būtų metama ir dar daugiau. Tačiau, aiškina L. Petronienė, politinės kampanijos dalyviams nustatyti išlaidų limitai, kurie negali būti viršyti. Šiemet jie galėjo išleisti daugiau nei per ankstesnius rinkimus, nes anksčiau tie limitai priklausydavo tik nuo rinkėjų skaičiaus, koeficientas buvo fiksuotas ir daug metų nesikeitė. Nuo 2020 m. jie priklauso ne tik nuo rinkėjų skaičiaus, bet ir nuo vidutinio mėnesinio atlyginimo, kuris su kiekvienais rinkimais didėja.

Pasak L. Petronienės, kaip ir visada, didžioji rinkimams išleidžiamų finansų dalis (šiuo metu VRK turimais duomenimis, 72,7 proc.) – pačių politinių organizacijų lėšos. Didelė jų dalis – valstybės biudžeto asignavimai. Fiziniai asmenys ir patys kandidatai politinei kampanijai finansuoti šiuose rinkimuose skyrė mažiau nei trečdalį (27,3 proc.) lėšų.

Svarbu ne tik rinkėjams priimtinos idėjos, bet ir menas jas pristatyti, įtikinti rinkėją balsuoti už konkretų politinės kampanijos dalyvį.

Pažeidimai kainuoja

Skaičiai dar gali kiek keistis, nes pateiktos dar ne visos ataskaitos. Be to, po VRK ir nepriklausomų auditorių atlikto ataskaitų patikrinimo ir VRK darbuotojų atliekamos duomenų apie politinę reklamą analizės būna, kad nustatoma nedeklaruotų išlaidų ar jų apmokėjimo šaltinių.

L. Petronienė aiškina, kad politinės kampanijos dalyvių duomenis apie politinę reklamą VRK gauna iš trijų šaltinių – kampanijos dalyvių, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų ir politinės reklamos stebėtojų. Juos lyginant tarpusavyje, jei nustatoma neatitikimų, VRK sprendimu politinės kampanijos finansavimo ataskaitos papildomos nurodant jose pačių dalyvių nedeklaruotas išlaidas ir įvertinama, ar politinės kampanijos dalyviai neviršijo nustatytų išlaidų limitų.

„Nustačius, kad nedeklaruotos išlaidos sudaro 10 proc. ir daugiau išlaidų limito, tai gali būti pripažįstama kaip šiurkštus Rinkimų kodekso pažeidimas ir pritaikytos sankcijos. Dėl tokių pažeidimų politinės kampanijos dalyvis gali netekti prieš rinkimus sumokėto užstato“, – aiškina L. Petronienė.

Šie savivaldybių tarybų rinkimai buvo pirmieji, kuriuose praktiškai išbandytas naujasis Rinkimų kodeksas. Pagal jį nuo 12 iki 50 eurų buvo padidinta mažos aukos riba, sugriežtėjo atstovaujamųjų kampanijos dalyvių aukų ir išlaidų registracija, politinės kampanijos dalyviams atsirado prievolė registruoti savanoriškus darbus ir deklaruoti socialinių tinklų paskyras prieš skelbiant jose mokamą politinę reklamą.

„Galėtų atrodyti, kad tai nežymūs politinių kampanijų finansavimo kontrolės reglamentavimo pakeitimai, tačiau tiek mums, tiek rinkėjams jie labai svarbūs. Galimybė matyti detalesnes ataskaitas suteikia daugiau skaidrumo visam politinės kampanijos dalyvių finansavimo procesui“, – neabejoja VRK atstovė. Visos politinės kampanijos metu gautos lėšos ir su kampanija susijusios išlaidos registruojamos VRK informacinėje sistemoje, duomenys skelbiami VRK svetainėje ir Rinkėjo puslapyje.

Vis dėlto daug metų stebėdama rinkimų kampanijos finansavimą L. Petronienė primena, kad rinkimų istorijoje buvo pavyzdžių, kai rinkimų politinei kampanijai išleistos solidžios sumos negarantavo laimėjimo rinkimuose arba buvo pasiekti itin kuklūs rezultatai. „Svarbu ne tik rinkėjams priimtinos idėjos, bet ir menas jas pristatyti, įtikinti rinkėją balsuoti už konkretų politinės kampanijos dalyvį. Tam reikia ne tik žmogiškųjų ir finansinių resursų, svarbiau, kaip tikslingai ir efektyviai juos panaudoti“, – pabrėžia L. Petronienė.