Politikės teigimu, jei prieš kelis mėnesius abejonių dėl šio politiko buvo mažiau, šiandien dėl koalicijos partnerio ji turi neatsakytų klausimų.

„Dabar yra įvairių minčių. (...) Aš nemėgstu taip dirbti, aš mėgstu dirbti konstruktyviai“, – interviu Eltai sakė I. Ruginienė, pažymėdama, jog dabar „Nemuno aušrai“ yra keliami labai aiškūs reikalavimai.

„Aš nebūsiu pašto balandis. Aš tikrai nelakstysiu tarp „Nemuno aušros“ ir prezidento su įvairiomis pavardėmis. Reikia susiimti. Tai yra nerimta. „Nemuno aušros“ frakcija turi susiimti ir turi imtis rimtų žingsnių ir atnešti tokias pavardes, kokios tiktų. Dabar prezidentas bus išvažiavęs visai savaitei. Tai ką – vėl ateisime su bet kokiomis pavardėmis? Reikės prieš prezidentą raudonuoti? Aš taip nedarysiu. Viskas“, – sakė socialdemokratė.

Kalbėdama apie pasitikėjimą, paskirtoji premjerė juokaudama užsiminė – jei sumaištį koalicijoje keliantis R. Žemaitaitis nuspręstų gamyboje panaudoti registruotą „Nemuno dešros“ prekės ženklą, ji sudvejotų, ar verta tokio gaminio įsigyti.

„Nežinau, kaip baigsis procesas, ar nereikės paspringti su ta dešra“, – juokavo paskirtoji premjerė.

Ir nors I. Ruginienė tvirtina, kad R. Žemaitaičiui jau yra išsakiusi pastabų, padarytos klaidos kviečiant „aušrietį“ į koaliciją politikė dar neskuba pripažinti. Pasak jos, nereikėtų skubėti konstatuoti, kad socialdemokratai padarė klaidą sutikę „Nemuno aušrai“ atiduoti Energetikos ministeriją, kurią šiuo metu ketinama perimti. Detaliai pasakodama, kaip ši ministerija „aušriečiams“ pateko į rankas, I. Ruginienė pažymi – tai buvo tiesiog „techninis pasidalinimas“.

„Čia buvo toks visiškai techninis pasidalinimas. Bent jau man nesijautė, kad būtų didžiulis suinteresuotumas Energetikos ministeriją pasiimti“, – teigė I. Ruginienė.

Aš nebūsiu pašto balandis.

– Su legendiniu Vokietijos politiku Otto von Bismarcku yra siejama viena frazė: gyvenime geriau nežinoti dviejų dalykų – kaip gaminama dešra ir kaip daroma politika. Manau, kad per pastarąjį mėnesį jau supratote, kaip daroma pastaroji. Nepraradote apetito šiam reikalui?

– Labai pritariu šiai frazei. Tas lūžio momentas nebūtinai buvo dabar, jis buvo tada, kai išvis atėjau į politiką. Savam kolektyvui pajuokauju – būna, kad kartais geriau kai kurių dalykų nežinoti. Tada tu gyveni geroje iliuzijoje ir tau atrodo, kad viskas yra gerai. Kuo daugiau tu žinai, tuo ta našta ant pečių yra didesnė.

– Čia ne tik apie naštą, o apie politikos principus, modelius.

– Apie tai ir kalbu. Taip, yra nuviliančių dalykų, yra demotyvuojančių dalykų. Kažkodėl mūsų politinė sistema daugiau demotyvuoja nei motyvuoja.

– Pratęskime klausimo mintį: kaip bus su galimai planuojamu jūsų kolegos produktu – „Nemuno dešra“. Ar pirktumėte šį produktą, jei jį į apyvartą Remigijus Žemaitaitis iš tikrųjų paleistų? Po viso to, ką pastaraisiais mėnesiais teko patirti su šiuo politiku.

– Tas patyrimas yra labai spalvingas. Nežinau, kaip baigsis procesas, ar nereikės paspringti su ta dešra (juokiasi). Kas labiausiai nuvilia... Aš labai noriu iš žmonių ir savo kolegų bei partnerių ar bendrapartiečių valstybinio matymo. Politika yra interesai, bet norisi visus sutraukti į krūvą ir priminti, kad sprendimai turi būti daromi plačiai visuomenei.

Inga Ruginienė ir Remigijus Žemaitaitis / R. Riabovo / BNS nuotr.

– Aš klausiu apie pasitikėjimą. Sociologiniuose tyrimuose yra toks klausimas, siekiant išsiaiškinti, koks yra visuomenės pasitikėjimas politikais. Klausiama, ar pirktumėte iš konkretaus politiko naudotą automobilį. Ar jūs pirktumėte iš R. Žemaitaičio panaudotą automobilį po visų tų zbitkų, kurias jis padarė pastaruoju metu? Ar pasitikėtumėte, kad viskas su automobiliu yra gerai, kad nėra rida suklastota, kad jis nėra pavogtas? Ar pasitikite šiuo politiku?

– Jei prieš kelias dienas manęs to paklaustumėte, tai sakyčiau – greičiausiai pirkčiau. Tačiau dabar yra įvairių minčių. Tai, matyt, natūralu, nes šiandien jis gavo mano pastabą. Jis, aišku, turi daug įvairių pasiteisinimų. Aš nemėgstu taip dirbti, aš mėgstu dirbti konstruktyviai. Po tos pastabos jis pasitaisė. Kaip sutarėme, šiandien (penktadienį – ELTA) gavau įvairius pasiūlymus deryboms. Su R. Žemaitaičiu yra amerikietiški kalneliai. Vieną dieną tu matai, kad viskas einasi pakankamai sklandžiai ir gerai, o kitą dieną matai, kad grįžti kelis žingsnius atgal. Niekada nežinai, kas gali laukti už kampo. Tie netikėtumai, man atrodo, yra nepriimtini.

– O kur yra ta kantrybės riba? Net prezidentas stebėjosi, kiek socialdemokratai turi kantrybės bendraujant su „Nemuno aušra“, diskutuojant dėl ministrų. Priverstinio darbo Lietuvoje nėra, nėra ir jums prievartos, kad būtinai su „Nemuno aušra“ reikia būti. Jei nėra pasitikėjimo – reikia žengti tik vieną žingsnį.

– Jei sutarėme, kad yra trys partneriai, tai norisi ir eiti sklandžiai. Tu tikiesi, kad suradę sutarimą turėsime bendrą matymą ir neišdūrinėsime vienas kito, o eisime dėl bendro tikslo. Bet mano kantrybės taurė teliuškuoja ir aš to neslepiu. Aš tikrai manau, kad mes turime kalbėti apie tai, kad Seime yra ir kitų frakcijų, su kuriomis galima derėtis.

– Šios jūsų kalbos nėra tik derybinės pozicijos formavimas?

– Ne, iš mano pusės tikrai ne. Aš matau, kad bet kokiose derybose mes turime išnaudoti visas įmanomas galimybes. Turime galų gale išnaudoti ir paklausti, o gal mes tą rezultatą galime pasiekti greitai ir neskausmingai – tik su kitais partneriais, nes šiandien ta kantrybės taurė teliuškuoja. Būti nežinioje, kada man virš galvos kabo biudžeto formavimas... Aš turiu matyti, kas bus kitą savaitę ir kitą mėnesį. Galų gale, ministerijos neturi stagnuoti, o turi būti suformuotos komandos ir žmonės turi pradėti dirbti. Visgi, atrodo, kad „Nemuno aušra“ lyg ir nori pasilikti koalicijoje.

– Prezidentūra mestelėjo tokią metaforą ir jūs jos, regis, neneigėte: R. Žemaitaitis užsiiminėja terorizmu.

– Aš nenoriu tokiais žodžiais svaidytis.

– Bet panašu, kad jis įkaitais paėmė visą Vyriausybę.

– Nieko jis nepaėmė, bet ir aš nebūsiu pašto balandis. Aš tikrai nelakstysiu tarp „Nemuno aušros“ ir prezidento su įvairiomis pavardėmis. Reikia susiimti. Tai yra nerimta, „Nemuno aušros“ frakcija turi susiimti ir turi imtis rimtų žingsnių ir atnešti tokias pavardes, kokios tiktų. Dabar prezidentas bus išvažiavęs visai savaitei. Tai ką, vėl ateisime su bet kokiomis pavardėmis? Reikės prieš prezidentą raudonuoti? Aš taip nedarysiu. Viskas.

– Šioje situacijoje, manau, yra svarbu suprasti, kas apskritai vyksta. Ar, jūsų manymu, „Nemuno aušra“ procesą užvilkino dėl to, kad trūksta kompetetingo resurso, ar dėl to, kad yra žaidžiamas visai kitas žaidimas?

– Aš nežinau, kaip vertinti šį procesą, aš noriu tikėti, kad trūksta kompetetingų resursų, bet kai aš pasiūlau pagalbą – ji kažkodėl yra nepriimama. Dabar lyg ir išeities tašas yra apsikeisti ministerijomis. Okey, galima apsikeisti.

– Kokia galėtų būti rotaciją, kaip tai įsivaizduotumėte, jei Energetikos ministerija būtų paimta iš „Nemuno aušros“?

– Mes turime rimtų kandidatų kiekvienai ministerijai. Yra tam tikrų nesutarimų, kaip tos ministerijos gali būti keistinos. Tačiau ne šis veiksmas yra svarbiausia. Svarbiausia – kokios pavardės ir ar tinkami žmonės bus pateikti. Jeigu tai reikštų, kad „Nemuno aušra“ turi super gerą specialistą ar tiesiog gerą specialistą į vieną ar kitą ministeriją – tokiu atveju partija jį deda ant stalo. Tokiu atveju būtų rimtas pokalbis. Bet jei mes tiesiog keičiame ministerijas ir jei vėl bus pateikta viena ar kita pavardė, kuri net mano ar prezidento filtro nepraeis – tada apie kokį keitimą mes galime kalbėti.

– Man įstrigo jūsų dvejonė. Sakote, kad nėra aišku, ar visos tos atsivėrusios problemos formuojant Vyriausybę yra būtinai susijusios kompetetingo resurso stoka, kad galbūt yra ir kita priežastis. Juk tai gali būti esminis faktorius?

– Gali būti.

– Įsivaizduokite – jūs užbaigiate Vyriausybės formavimo procesą su „aušriečiais“. Sutariate, apsikeičiate ministerijomis. Bet visa tai, kas jau dabar įvyko, ar tai nėra pakankama indikacija manyti, kad su panašiu šantažu, reketu „Nemuno aušra“ grįš, pavyzdžiui, likus metams iki Seimo rinkimų? Ateis sufantazavę kokią kitą sąlygą. Ar tai nėra jums dingstis dabar dėti tašką?

– Aš nemėgstu šantažo ir jo nepriimu. Dėl to net nenoriu galvoti ir pradėti įtarinėti bei kaltinti. Man atrodo, kad išeities taškas yra paprastas – arba „Nemuno aušra“ turi susiimti ir daryti kompromisus, kaip mes juos padarėme, ir judėti toliau. Žinoma, suprantant, kad dabar svarbiau ne postų pasidalinimas, bet svarbu programa ir ateinantis biudžetas. Arba, kaip sakiau, aš nebijau mažumos Vyriausybės. Aš tikrai jos nebijau. Aš turiu gerus santykius su visomis frakcijomis.

– Jūs man paaiškinkite kaip politinio proceso stebėtojui. Klausiau, stebėjau visas koalicijos formavime dalyvavusias puses: nuo partijų lyderių iki Prezidentūros. Ir sunku nepastebėti, kaip keičiasi tam tikrų politinių artefaktų įkainavimas, sąvokų apibrėžimas. Jūsų minėta mažumos Vyriausybė... Prieš sukertant rankomis dėl koalicijos, ji buvo apibrėžiama kaip blogas kelias, kaip grėsmė dėl kurios reikia rinktis „Nemuno aušrą“. Jei ne „aušriečiai“ koalicijoje – tai mažumos Vyriausybės baubas. Panašiai ir apie partinius ministrus. Tarsi akmenyje buvo įkaltas tabu „Nemuno aušrai“ priklausantys ministrai. Dabar, pasirodo, nebūtinai. Premjere – kaip greitai viskas keičiasi. Nebus, kad ir patys pasimesite ir visuomenė pasiklys?

– Aš manau, kad visi suinteresuoti užbaigti šį procesą ir jie ieško kompromiso. Tai visiškai normalu.

– Gal tai rodo „Nemuno aušros“ spaudimą?

– Nereikia slėpti, niekas nenori čia ir dabar išeiti į mažumos Vyriausybę. Aš sakau, kad to nebijau, jei taip atsitiks. Tai, žinoma, nėra planas A. Koks premjeras nenorėtų, kad būtų tvirta dauguma. Aš noriu tvirtos daugumos, aš žinau, kokia to kaina – vienu ir kitu atveju. Visgi, tai, kad keičiasi retorika, man atrodo, kad tai yra geras ženklas, jog mes nesame sustoję kaip ožiai ties vartais.

– Bet kur tas gerumas? Visa koalicijos formavimo procedūra prasidėjo nuo teiginio, kad „Nemuno aušros“ keliamos rizikos lygis per beveik 9 mėnesius sumažėjo.

– Bet taip ir buvo.

– Jūs vis dar manote, kad rizikos lygis sumažėjo?

– Čia nereikia ieškoti kažkokio stebuklo. Derybos vyko sklandžiai, koalicijos derybos vyko sklandžiai ir aš buvau patenkinta koalicijos sutartimi, mes labai sklandžiai viską pasidalinome, sklandžiai susidėliojome programines nuostatas. Mes sklandžiai parašėme programą. Bėda atsirado žmogiškuosiuose ištekliuose. Socialdemokratai, „valstiečiai“ ir lenkai – jų ministrams priekaištų nebuvo. Bet staiga dėl dviejų ministrų viskas pakimba ore. Ne paslaptis, kad dalis kandidatų nepraėjo mano ir prezidento filtro. Tai natūralus procesas, nes aš, kaip paskirtoji premjerė, negaliu padaryti tokios patikros, kaip gali padaryti prezidentas.

– Ponas Mindaugas Jablonskis yra būtent tas atvejis, kai prezidentas dėl savo turimo resurso galėjo geriau patikrinti kandidatą?

– Žinote, kokį resursą turiu? Pasigūglinti, pasiklausinėti ir informaciją susirinkti iš viešosios erdvės.

– Turite komandą šiokią tokią, yra ir partija.

– Bet partija neturi tam tikro priėjimo prie specialiųjų tarnybų, kurios gali pateikti informaciją, kurios tu nesusirinksi.

– Galima suprasti, kad M. Jablonskis prezidento buvo atmestas, sužinojus tai, ko paprastam žmogui per „Google“ negalima surasti.

– Aš negaliu pasakyti, aš galėjau tik pasikalbėti su žmogumi ir susirinkti minimalią informaciją, kokią įmanoma susirinkti per naktį. Nes prisiminkime, kad tos pavardės, kaip P. Poderskio ir M. Jablonskio, atėjo paskutinę minutę. Todėl mano teikimas atsirado tik kelios valandos iki termino suėjimo. Prezidentas net negalėjo su šiais žmonėmis susitikti. Dvylika pavardžių taip ir atsirado.

– Stabtelkime ties Energetikos ministerija. Kas sugalvojo atiduoti „aušriečiams“ Energetikos ministeriją? Kaip dalinantis kvotas atsirado toks sumanymas?

– Pirmiausiai pradėjome nuo programinių nuostatų ir kai sutarėme, kad su jomis galime judėti, tada sėdome diskutuoti, kaip pasiskirstyti ir ministerijas, ir komitetus. Ir čia jokio sugalvojimo nebuvo. Kadangi demokratai neatėjo (į valdančiąją koaliciją – ELTA) – liko dvi laisvos ministerijos: Ekonomikos ir inovacijų ir Energetikos. Jos buvo ant derybų stalo. Žemaitaitis turėjo tris. Jis iš karto pareiškė norą, kad jis nori atsisakyti Teisingumo ministerijos. Dėl kokių priežasčių – neklauskite, nežinau. Jis pasakė, kad nori imti Ekonomikos. Jis norėjo keisti Teisingumo ministeriją į Ekonomikos ir inovacijų. Tada „valstiečiai“ galėtų pasiimti Energetikos ir Teisingumo ministerijas. Tačiau „valstiečiai“ pareiškė, kad Energetikos nenori, jie pasakė, kad turi kandidatę į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. „Aušriečiai“ tada sutiko imti Energetikos, o jiems atidavė Teisingumo ministeriją ir Ekonomikos ir inovacijų. Mes dar pridėjome Kultūros, sakydami, kad gal Teisingumo ministerija jums nelabai. Bet lenkai išsirinko Teisingumo, o Kultūra grįžo pas mus. Čia buvo toks visiškai techninis pasidalinimas. Bent jau man nesijautė, kad būtų didžiulis suinteresuotumas Energetikos ministeriją pasiimti.

– Ta techninio proceso stūma nebūtinai atleidžia nuo atsakomybės. Jei dabar visgi pripažįstama, kad „Nemuno aušrai“ dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra gerai palikti Energetikos ministeriją, tai reiškia, kad tuo metu nebuvo toliaregiškai mąstoma.

– Dėl kokių priežasčių? Kiekviena ministerija yra svarbi, į kiekvieną ministeriją reikia žiūrėti labai atsakingai. Nėra mažiau svarbios ministerijos.

– Taigi, nebuvo klaida atiduoti Energetikos ministeriją „Nemuno aušrai“?

– Aš manau, kad problema yra tai, ką tu pasiūlai į tą ministeriją. Jei tu pasiūlai tinkamą kandidatą – tada viskas gerai, tu judi.

– Aš keliu klausimus stebėdamas situaciją iš šalies. Paraleliai formuotas diskursas, kad ponas Žygimantas Vaičiūnas galėtų likti Energetikos ministerijoje. Šias aiškias indikacijas rodė Prezidentūra. Galima tiesiog susidėlioti vaizdinį, kad buvo tikimasi, kad su Ž. Vaičiūno kandidatūra sutiks „aušriečiai“, dėkodami už tai, kad jie liko valdžioje. Nepavyko. Gal neapskaičiavote?

– Iš mūsų pusės, turite omenyje?

– Aš nežinau iš kurios. O kas formavo koaliciją? Esu girdėjęs, kad dirbtinis intelektas prie to prisidėjo.

– Rimtai? Tai tada reikia perimti gerą praktiką ir pasitelkti dirbtinį intelektą ministrams (juokiasi). Bet žiūrėkite – nebuvo jokios minties apie personalijas. Mes patys, socialdemokratai, grįžome į savo valdymo organus. Ir aš, kaip premjerė, teikiau į savo valdymo organus teikimą, kokius ministrus aš matau. Lygiai tą patį darė ir partneriai. Apie personalijas tuo momentu net nėjo kalba. Bet kai prasidėjo kalba apie personalijas, mes pasidarėme procesą, tą patį pasidarė Aurelijus Veryga, lenkai, o „aušriečiai“ užstrigo. Ir čia buvo man netikėtumas.

– Gerai. Ar galima sakyti, kad „Nemuno aušra“ su savo veiksmais sukėlė krizę koalicijoje ir Vyriausybėje?

– Nežinau, ar tai galima vadinti krize. Tiesiog mes užtrukome – tai yra faktas ir tai sunkina darbus.

– Ko iš tikrųjų ėjote pas Saulių Skvernelį?

– Išgerti arbatos.

– Jūsų nuėjimas – nepaisant to, kaip kalbėjote viešai – akivaizdu, kad buvo bandymas parodyti R. Žemaitaičiui, jog turite manevro laisvę. Kaip S. Skvernelis priėmė tai, kad bandote jį instrumentalizuoti?

– Aš nebandžiau. Aš, kaip premjerė, jaučiu didžiulę atsakomybę dėl rezultato – programos įgyvendinimo. Man atrodo, kad aš turiu matyti daugiau galimybių, kaip tai galima padaryti. Aš tas galimybes matau.

– Kiek tikėtina, kad pasikviesite demokratus į koaliciją?

– Šiandien jums bus siurprizas, bet mes su Laurynu Kasčiūnu sutarėme išgerti kavos.

– Jūs, kaip dora socialdemokratė, matyt, neperžengsite tos įkaltos nuostatos: jau geriau su velniu nei su konservatoriumi į koaliciją.

– Aš su visais išgersiu kavos, kas išreikš norą tai padaryti. Aš, kaip premjerė, matau, kad balsus reikia konsoliduoti Seime. Aš nesu tas žmogus, kuris pradeda pešioti plaukus ir atsuka nugarą. Norint siekti rezultato, man atrodo, kad turiu bendrauti su visais ir girdėti visus.

– Labai gražiai šnekate, bet pasakykite tiesiai – ar yra tikėtina, kad Demokratai „Vardan Lietuvos“ grįš į valdančiąją koaliciją vietoje „Nemuno aušros“?

– Nežinau, tai priklauso ir nuo pačių demokratų.

– Jūs pokalbio pradžioje tarsi pasakėte, kad R. Žemaitaičiu nepasitikite, kad iš jo automobilio nepirktumėte ir bijotumėte valgyti „Nemuno dešros“, nes paspringti bijotumėte.

– Aš nepasakiau, kad nepasitikiu. Aš pasakiau, kad su juo amerikietiški kalneliai. Bet koalicinės dėlionės gali būti įvairios. Aš nenoriu uždaryti jokių durų.

– O kas verčia jus abejoti? Viena vertus, skeptiškai žiūrite į „Nemuno aušrą“, bet kas stabdo žengti viską keičiantį žingsnį – imti demokratus.

– Jie nėra daiktas, kad galėčiau pasiimti.

– Pasiūlykite, kad patys ateitų.

– Jie ne daiktas. Ateis laikas ir bus sprendimai. Bet tai, kad aš jau turiu kritikos R. Žemaitaičiui – tai taip pat yra tiesa.

– Kaip apibendrintumėte savo santykius su S. Skverneliu? Jie tapatūs socialdemokratų santykiams su S. Skverneliu?

– Su S. Skverneliu visada buvo dalykiški santykiai.

– Bet sutiksite, kad jūsų santykiai su S. Skverneliu yra geresni nei statistinio socialdemokrato.

– Aš nežinau. Aš nežinau, kokie jo santykiai su kiekvienu socialdemokratu.

– Daug kas iš socdemų skundėsi S. Skverneliu, sakė, kad naujos koalicijos išvakarėse – šantažuoja. Kuo skiriasi R. Žemaitaičio šantažas nuo S. Skvernelio šantažo?

– Manęs S. Skvernelis nešantažavo. Gal man dėl to ir lengviau. Dėl to gal, kad mano dalykiškas požiūris.

– Bet partiečių nuoskaudas girdite?

– Man atrodo, kad emocijos, išankstinės nuomonės ar įsižeidimai dažnai trukdo politikoje. Jei įsižeidimas eis pirmiau – mes ir kapstysimės smėlio dėžėje ir daužysime su smėlio kastuvėliu vienas kitam per galvą. Aš taip nenoriu. Gal vieną dieną ir S. Skvernelis man su tuo kastuvėliu duos per galvą. Tada gal mano nuomonė pasikeis. Kol kas tokios patirties neturiu. Neturiu ir su kitomis frakcijos neigiamomis patirties.

– Su R. Žemaitaičiu turite?

– Su R. Žemaitaičiu mes jau vienas kitam... Jis gavo iš manęs pastabų, su juo yra išsiskyrusių nuomonių.

– O su Prezidentūra? Viešai sakoma, kad tai ketvirtasis koalicijos partneris. Ar po Gintauto Palucko pasitraukimo nėra pasikeitęs socialdemokratų bendravimas su Prezidentūra? Ponas Juozas Olekas, ponas Vytenis Andriukaitis tiesiai sako – prezidentas galbūt peržengia konstitucines ribas. Aš tokių dalykų negirdėjau esant G. Paluckui. Ir pats prezidentas kalbėjo tada apie malonumą. Viskas tarsi romantiniame kontekste.

– Mūsų su prezidentu ne romantiški santykiai.

Gitanas Nausėda / S. Lisausko / BNS nuotr.

– Apie malonius santykius kalbėta.

– Pas mane su vyru romantiški santykiai. Su prezidentu santykiai dalykiški. Aš galiu bet kada prezidentui paskambinti, pasišnekėti, pasikeisti argumentais – taip yra. Mes dabar esame trys vadovai Lietuvoje: premjeras, Seimo pirmininkas ir prezidentas. Yra tokių klausimų, ypač jautrių, kuriuos mes turėsime spręsti visi trys. Tai mūsų dalykiškas santykis yra ypač svarbus.

– Sutiksite, kad ketvirtadienio susitikimas Prezidentūroje dėl koalicijos buvo pagalbos iš prezidento prašymas, nes patys nebesusitvarkote?

– Skanus pyragėlis buvo pas prezidentą.

– Tai, visgi, ir prezidentas davė pyragėlių?

– Buvo.

– Ar galima sakyti taip, kaip sudėliojau mintį klausdamas?

– Tai buvo daugiau pagalba R. Žemaitaičiui iš mūsų, kaip koalicijos partneriui. Nes mes problemų su prezidentu neturime.

– Ką turite galvoje sakydama, kad pagalba R. Žemaitaičiui?

– Matėme iš viešosios erdvės, kad įtampos kyla. Matėme pagrindą susėsti prie vieno stalo, pasišnekėti. Gal vertėjo R. Žemaitaičiui išgirsti iš prezidento, kad tos priežastys yra visiškai objektyvios.

– Kiek tikėtina, kad bus keičiama Vyriausybės programa?

– Jei ir bus programos keitimas, tai jis bus minimalus, korekcinis. Tai esmės nekeis.

– Ką pirmiausiai įvardintumėte?

– Tai techniniai dalykai.

– Bent jau vienas yra tikrai techninis.

– Pavyzdžiui?

– Užsienio reikalų ministras sakė, kad pasimetė tam tikros frazės dėl Kinijos.

– Jei jį neramina, tai galėsime kažką paderinti.

– Grąžintumėte nuostatas, kad Kinija kelia grėsmę?

– Kęstutis Budrys, su juo esame suderinę poziciją, kad reikia normalizuoti atstovavimą Kinijoje. Tai lieka programoje. Jei bus prašymas, kad reikia grąžinti tobulinti Vyriausybės programą – nežinau, ar tai bus – bet tada tai bus proga pasikalbėti apie sąvokų pašlifavimą.

– Kitaip tariant, Kinijos klausimu viskas priklausys nuo užsienio reikalų?

– Kodėl?

– Nes tai yra užsienio reikalų ministro failas.

– Tai suprantama. Tam ir yra ministrai, kad ne tik patartų premjerui, bet suderintų pozicijas. Tai šiai dienai pozicija dėl normalizuoto atstovavimo nesikeičia. Ji yra ir liks programoje. Bet jei ministras mano, kad reikia praplėsti šią temą – aš pasirengusi išklausyti. Jei reikia daugiau teksto įdėti į programą – aš linkusi išklausyti.

– Kas dar galėtų keistis? Laukiant procedūrų pabaigos viešojoje erdvėje kilo kalbų ir dėl jau paskirtųjų ministrų. Pavyzdžiui, dėl į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją deleguojamos Jūratės Zailskienės, kuri nežinojo, koks ministerijos biudžetas. Jums tai nesukėlė įtarimo, kad tai ne pats geriausias pasirinkimas?

– Nesukėlė, dabar jau žino. Nėra paslaptis, kad dalis mano suburtos komandos liks su J. Zailskiene. Žmonės pasirengę ištiesti pagalbos ranką ir aktyviai dirbti su ja. Ji turi patirties ir tą patirtį išnaudos.