– Pasirodė LRT tyrimas apie Remigijų Žemaitaitį ir jo brolio automobilių remonto paslaugų įmonę, kuri aktyviai laimi konkursus įvairiose viešose įstaigose, įskaitant ir Aplinkos apsaugos departamentą, kaip suprantu. R. Žemaitaitis sako, kad visus interesus yra deklaravęs, valdyme nedalyvauja ir jokio asmeninio intereso neturi. Bet iš to, ką pasakė, Skirmantai,  koks jums vaizdas? Kuo čia kvepia ši istorija?

Skirmantas: Man ši istorija yra visiškai analogiška ir, sakyčiau, netgi šiek tiek įžūlesnė negu Gintauto Palucko istorija apie brolio įmonę. Čia mes kalbame apie R. Žemaitaičio partiją, apie jam pavaldžią ministeriją – Aplinkos ministeriją – ir apie įmonę, kuriai priklauso automobilių aptarnavimas. Pats R. Žemaitaitis kartu su broliu yra pagrindinis veikėjas šioje įmonėje. Ir kai jis sako, kad jokio intereso neturi, nedalyvauja valdyme – tai vis tiek yra jo įmonė. Kiekvienas mokesčių mokėtojų euras nukeliauja į jo kišenę. Klausimas visada tas pats – ne ar Žemaitaitis kišasi, ar nesikiša, o kaip jaučiasi valdininkai, kurie rengia konkursus Aplinkos departamento automobiliams. Ar jie gali būti visiškai objektyvūs, kai mato, jog dalyvauja partijos, kuri valdo šią ministeriją, pirmininko įmonė? Ar jie nesupranta, kad jeigu ta įmonė nelaimės, paskui gali sulaukti pasekmių? Tai, mano akimis, yra mažiausiai viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimas. Mes matėme, kaip buvo su G. Palucko brolio istorija – dabar pažiūrėsime, kaip institucijos reaguos.

– Įdomu, kaip institucijos reaguos. Iš tos faktologijos, kuri paviešinta, matome, kad 2021 m. bendrovė „Pamario starta“, užsiimanti automobilių remontu ir technine priežiūra, laimėjo 4 konkursus, pernai  – 141, o šiemet – 98 viešuosius pirkimus. Tai skelbė LRT Tyrimų skyrius. Ką tai rodo? Ar čia laukia panaši istorija kaip su G. Palucku, ar politikai nesusidomės? Ką jūs manote, Rimvydai?

Rimvydas: Kiek dabar žinome, kiek spėjome pamatyti ir perskaityti, informacijos dar nedaug – tikėtina, kad jos daugės. Gal ir liberalai dar ką nors papildomai suras ir paviešins. Lyginant su G. Palucku, yra vienas esminis skirtumas: R. Žemaitaitis neužima jokių vykdomųjų pareigų – jis tik partijos pirmininkas, Seimo narys. Nėra tokio aukšto posto, iš kurio jis galėtų kristi. Pats R. Žemaitaitis irgi sako: viskas pagal įstatymus, įmonės turi teisę dalyvauti konkursuose, taip pat ir jo brolio įmonė. Akivaizdu – teisę ji turi. Bet klausimas, kokiuose konkursuose ir kieno organizuojamuose. Ryšys čia labai akivaizdus – tai ministerija, kuri jam pavaldi. Mes žinome, kaip jis ėjo pas Igną Hofmaną ir aiškino, ką šis turi daryti. Akivaizdu, kad lankėsi ir kitose ministerijose, tik ne visi ministrai apie tai prabilo. Savaime nieko blogo, kad partijos pirmininkas kalbasi su deleguotu ministru. Bet klausimas – apie ką jie kalba ir kokiu tonu. Iš I. Hofmano istorijos galime suprasti, kad jis darė spaudimą. Tai sudaro blogą foną, nes tai ministerija, kurios ministras jam turėtų būti dėkingas už pareigas. O mes suprantame, kokie pinigai sukasi aplinkosaugos srityje. Susidaro įspūdis, kad vyrai nusprendė pasišildyti rankas.

– Kokios bus teisinės pasekmės kol kas anksti sakyti, detalių mažai. Kai kurie klausytojai pastebi, kad ir prie ankstesnių ministrų konkursai lygiai taip pat buvo laimimi. Neturiu galimybės dabar to patikrinti, bet jeigu tai testiniai konkursai, kur laimi pigiausias ar geriausias pasiūlymas, tada klausimas tik dėl skaidrumo. Ir R. Žemaitaitis sako – geriausias servisas, ko jūs norit?

Skirmantas: Čia svarbu prisiminti ankstesnes istorijas. Pavyzdžiui, buvusios Švietimo, mokslo ir sporto ministrės situaciją: jos vyras pardavinėjo IT paslaugas – kilo didelis skandalas. Paskui Monkevičiaus atvejis – jo žmona turėjo pasitraukti iš įstaigos. Kreivio istorija – kai parama atiteko įmonei, perleistai jo mamai. Visi šie atvejai baigdavosi tuo, kad ministrai traukdavosi iš pareigų. Matome labai paprastą dalyką: ateina ne politikai, kuriems rūpi valstybės ateitis, o tie, kurie rūpinasi savo kišenėmis. Aš žinau, kad Žemaitaitis ras 25 paaiškinimus, kodėl tai yra geriausia įmonė, geriausias servisas Lietuvoje, dėl to, kad šitas servisas priklauso jam ir broliui. Bet realybė yra tokia, kad civilizuotose valstybėse, kur yra skaidrumas, tokie dalykai neturėtų vykti, nes tai yra elementarus piktnaudžiavimas.

Man ši istorija yra visiškai analogiška ir, sakyčiau, netgi šiek tiek įžūlesnė negu Gintauto Palucko istorija apie brolio įmonę. 

– Bus iš to bus kažkokios politinės pasekmės, kaip jums atrodo?

Skirmantas: Šiuo metu politinės pasekmės tokios, kad R. Žemaitaitis nesugeba deleguoti ministro. Tai jam dar kelti kitokius standartus sunku. Jei dabar Inga Ruginienė pasakytų, kad tai nepriimtina, tuomet klausimas – o ką darysite toliau? Su kuo tarsitės, iš kur gausite balsų? Kol kas R. Žemaitaitis kortas laiko savo rankose. Įdomiau bus pažiūrėti, ar jis deleguos kultūros ministrą, nes būtent tokia ministerija jam dabar siūloma. Ir štai koks fenomenas: buvo, pavyzdžiui, Teisingumo ministerija R. Žemaitaičio rankose. Iš tikrųjų visi sakė: teisiamas asmuo, Konstituciją sulaužęs asmuo, tai yra konstatuota Konstitucinio Teismo, – ir savo rankose turėjo Teisingumo ministeriją. Dabar Energetikos ministerija. Vėl visi sako: asmenys kontroversiški, kalbant apie ministrus, kurie, aiškiai, kaip ir Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Dabar mes turime, pavyzdžiui, kalbą apie Kultūros ministeriją. Vėl sakome – turbūt toliausiai nuo kultūros yra „Nemuno aušra“ su Petru Dargiu, Aidu Gedvilu ir R. Žemaitaičiu. Ir panašu, kad į jų rankose atsiras, pavyzdžiui, žiniasklaidos politiką formuojanti ministerija. Tai kur bepažiūrėsi, su R. Žemaitaičiu diskusija amžina, nesibaigianti.

– Kaip jums atrodo, Rimvydai, susiklijuos koalicija tarp I. Ruginienės ir R. Žemaitaičio? Praėjusią savaitę jau buvo įtampa – ultimatumai, paskutinės dienos kalbos. Vėliau prezidentūroje visi susirinko, baltas dūmas pakilo, koalicija išliko. Bet kaip jums atrodo dabar? Kokioje fazėje ši koalicija, ar socdemai su „Nemuno aušra“ eis, ar ieškos pagalbos, „Vardan Lietuvos“? Ar vis dėlto net ieškos pagalbos konservatorių glėby, kurie išsižioję sako: „Mes paremsime mažumos vyriausybę.“? Kaip jums atrodo, kas bus?

Rimvydas: Pusiau juokais kalbant, sprendžiant iš nuotraukų, galėtų atrodyti, kad Lauryno Kasčiūno ir I. Ruginienės santykiai yra labai romantiški. Bet rimtai kalbant, nemanau. Bent jau tiek, kiek man tenka girdėti – labai daug triukšmo, daug spekuliacijų. Tas pats R. Žemaitaitis net du kartus per praėjusią savaitę kalbėjo su manimi – vieną kartą gyvai, kitą kartą nuotoliu. Gyvas pokalbis buvo prieš laidą ir po jos, o pačioje laidoje jis kalbėjo jau šiek tiek kitaip. Bet esmė ta, sakau: „Žiūrėk, tave pavadina teroristu, bet tu eini derėtis.“ G. Nausėda, tiesa, viešai sakė, kad su teroristais nesiderės, bet kitą dieną jau su juo sveikinasi ir juokauja apie tai, kad vyrai visada turi turėti ginklą. R. Žemaitaitis taip ir atsakė G. Nausėdai į klausimą, ar jis turi ginklą – „vyrai visada ginklą nešiojasi“. Bent jau taip man buvo pasakojama. Ir ką jis tuo norėjo pasakyti? Kad visa ta retorika apie teroristus ar kebabus yra mums – žiniasklaidai, kad turėtume antraščių, kad turėtume ką aptarti, kaip ir dabar darome. Bet realybėje, kai jie kalbasi vieni be kamerų, kalba visai kitaip. Jis pats man tą sakė, ir, be abejo, ne vienas politikas yra minėjęs tą patį: viena yra scena, viešas „cirkas“, o visai kas kita – privatūs pokalbiai. Žinoma, kokios yra karščiausios temos, jie nepasako. Bet jis pabrėžė, kad su Jansonu jie puikiai vienas kitą supranta. Kitaip tariant, visi tie „teroristai“ ir kita retorika – tik dūmų uždanga. O realybė tokia, kad jis kitą dieną vis tiek nueina į Prezidentūrą ir kalbasi su G. Nausėda. Tai ko verti tokie pareiškimai apie „teroristus“ ar kitas aštrias frazes? Reziumuojant – jie vis tiek susitars. O vieša retorika yra tik derybinė taktika, spaudimas vienas kitam, bandymas kelti statymus. Kai sunku susitarti už uždarų durų, tada išeini į viešumą, kad dar labiau paspaustum potencialų partnerį.

Reziumuojant – jie vis tiek susitars.

– Todėl realybėje – tai derybinis procesas, apsišaudymai viešoje erdvėje. Bet esmė, kad jie tikrai susitars. Nebus čia nei jokios mažumos vyriausybės, nei rimtų intrigų.

Rimvydas: Jie patys tą sako, o ir I. Ruginienė viešai interviu LRT aiškiai minėjo – taip, ji buvo šiek tiek nusivylusi, bet pabrėžė – turime kalbėtis ir turime susitarti.

– Skirmantai, grįžkim prie socdemų. Praėjusią savaitę buvo galima susidaryti įspūdį, kad jų kantrybė senka. I. Ruginienės susitikimas su S. Skverneliu buvo tarsi ženklas: mes galime Jus balansuoti su „Nemuno aušra“ – statykite mus į vietą, kitaip mes jus patys pastatysim į vietą. Tarp socdemų akivaizdžiai egzistuoja dvi linijos. Viena linija sako – duokime R. Žemaitaičiui daugiau postų, saldainių, ir jis apsiramins, dirbs konstruktyviai. Kita, nors ir ne tokia gausi, sako, kad kuo toliau, tuo bus tik blogiau. Kas teisus – pamatysim.

Skirmantas: Bet jau dabar aišku, kad visa tai, ką matome šiandien, buvo galima nesunkiai prognozuoti. R. Žemaitaitis gyvena iš konflikto, ir socialdemokratai su tuo vis dažniau susidurs. Apklausos, partijos skyriai – visa tai tik emocijos. Politika daroma ne emocijų, o skaičiavimų ir balansavimo pagrindu. Ir aš esu daug kartų sakęs: po poros metų R. Žemaitaitis socialdemokratams „kibs į atlapus“ dėl pačių nerealiausių reikalavimų, nes jis turės koalicijos likimą savo rankose. Kita dalis – balansavimas. Mažumos vyriausybė nėra joks balansavimas, tai krizė. Ji negali priimti sprendimų. Buvo tik keli žmonės, kuriais galėjo bandyti subalansuoti R. Žemaitaitį, bet panašu, kad tai nepavyko. Beje, demokratų gretose po susitikimo su I. Ruginiene buvo daug nusivylimo. Tikėtasi, kad bus aptarta konkrečiau, bet realiai tai buvo daugiau viešųjų ryšių akcija – bendri pasikalbėjimai, jokio turinio. Tokią akciją gali padaryti vieną kartą, bet ne daugiau. Kitaip partneriai paprasčiausiai nustos rimtai reaguoti. Ar R. Žemaitaitis dėl to išsigando? Tikrai nemanau. Prezidentūroje viskas vyko šiltai. Todėl panašu, kad situacija bus subalansuota. Prezidentūra greičiausiai sugebės išlaikyti Energetikos ministeriją, kuri šiuo metu atsidūrusi R. Žemaitaičio rankose. O jam, matyt, bus lengviau teikti kultūros ministrą, negu energetikos.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Kas bus energetikos ministru? Kokie šiandien gandai?

Skirmantas: Viešai skelbiama, kad prezidentas norėtų išlaikyti Žygimantą Vaičiūną. Tačiau socialdemokratai, panašu, norėtų perimti ministeriją iš R. Žemaitaičio. Jei taip nutiktų, rizikų būtų mažiau, nes šiandien tiek komisija, tiek pati ministerija – jo rankose. Bet R. Žemaitaičio pusėje niekas nenori palikti Ž. Vaičiūno, nes nori savo žmonių. O pats Ž. Vaičiūnas, jei liktų, keltų sąlygą – turėti galimybę formuoti savo komandą. Jei jis liktų, tai faktiškai būtų prezidento ministerija.

– Vytenis Andriukaitis atvirai sako: visas šitas konfliktas kilo tik dėl to, kad G. Nausėda nori dar vienos ministerijos savo rankose. O iš gandų pusės – girdima pavardė Virgilijaus Poderio, kuris seniai dirba energetikos srityje. Tai nėra oficialūs šaltiniai, bet tokie vardai sklinda. Kaip jums atrodo, Rimvydai, kas bus?

Rimvydas: Pavardžių negirdėjau, nespekuliuosiu. Tik Juozas Olekas jau yra viešai pasakęs, kad jie turi savo kandidatūrą. Tai per daug svarbi ministerija, kad socdemai ją atiduotų – kitaip tariant, turbūt nebus dar viena ministerija, kurią socdemai formaliai turėjo, o realiai atidavė G. Nausėdai. Kalbu apie Užsienio reikalų ministeriją. Ir tai, ką neformaliai man yra sakę „Nemuno aušros“ Seimo nariai praėjusią savaitę, – buvo tokių, kurių pavardžių etikos sumetimais neminėsiu, bet žmonės tikrai patyrę. Sakė, aš įspėjau R. Žemaitaitį, kad geriau jis nenorėtų tos ministerijos, kai dar dėliojosi postai. Nes čia bus reikalų – per daug interesų, per daug pinigų, per daug įvairiausių ryšių, tarpininkų ir panašiai.“ Ir, sako, štai – tai ir pasitvirtino, ką dabar matome.

– Pats R. Žemaitaitis to neslepia, viso konflikto šaknis yra čia. Ir patys socdemai to neslepia.

Rimvydas: Taip, ir jis pasako, kodėl. Jis beria skaičius, faktus. Ar tie faktai tikri – dar reikėtų tikrinti. Jis kalba apie advokatų kontoras, apie viešųjų ryšių įmones, apie konsultantus, kuriems išleista milijonai, kalba apie nepotizmą ministerijoje. „Alfa.lt“ praėjusią savaitę rašė apie „Opus Dei“ – ten viskas primenama, priminti ir senieji „Lietuvos ryto“ straipsniai. R. Žemaitaitis save viešai pristato kaip tokį Tado Blindos tipo veikėją, kylantį prieš „mafijos klaną“. Ir sako, kad būtent todėl mafija jam smogia atgal, todėl nenorima leisti jam skirti ministro, nes jis supras ir atskleis. Jis tvirtina: „Visi bijo manęs, bijo audito. Jei ateisiu, papurtysiu, tai išlįs labai negražūs dalykai – ryšiai, pinigai, valdymas.“ Ir sunku paneigti, kad bent kažkiek tame tiesos nėra.

– Kol kas dar visiškai neaišku, kas užims energetikos ministro postą. Ir matome, dar neaišku apskritai, kokiai partijai jis atiteks. Skirmantai, kaip jums atrodo vis dėlto, kiek pagrindo gali turėti tie dalykai, kad kažkokia uždara grupė, savais ryšiais apgobusi energetiką, sunkia kaip kokia kempinė į savo kišenes visus tuos projektus? Ką jūs galvojate apie tai?

Skirmantas: Aš galvoju, kad čia didelė kalba ir labai gera tema epizodui. Kai tu tiesiog imi ir pasakai, kas tiesa, ką iš viso būtų galima atrinkti, bet faktas yra labai paprastas. Aš stengiuosi šiek tiek atitolti ir pažiūrėti iš paukščio skrydžio į mūšio lauką. Mes, nepaisant visko, turime energetinę nepriklausomybę. Atsijungiame, sinchronizuojamės su Europa, atsijungiame nuo "Brelo", mes turime suskystintų gamtinių dujų terminalą. Rusijai tai tikrai negali patikti. Mes turime šiuo metu į Europą orientuotą energetikos politiką. Ir man klausimas yra, įrodykite, kad čia reikia kažką keisti. Tiek Aidas Gedvilas, tiek Artūras Skardžius, tiek pats R. Žemaitaitis labai aiškiai, daug kartų, kadangi tai yra populistams labai puiki tema, apie neva elektros kainas ar panašiai, jie sako, žiūrėkite, viskas čia yra blogai. Iš Baltarusijos pigiau nusipirktume, reikia žiūrėti praktiškai. Man asmeniškai atrodo, kad tai yra iš tikrųjų su Lietuvos pirminių saugumu susiję dalykai. Ir aš žaisti visai nenorėčiau. O kalbant apie tai, kad jau dabar yra A. Gedvilas, komisijos energetikos Seime vadovas, tai atiduoti šitai partijai iš esmės mūsų energetikos politikos rankas su galimybe pašantažuoti. Šantažuoti net nereikia, kad tu skandalingus sprendimus priimtum. Pavyzdžiui, R. Žemaitaitis turi balsų, nebūtų suskystintų gamtinių dujų terminalo, jeigu tokia situacija anksčiau būtų buvusi. Nebūtų ir mūsų sinchronizacijos, tiesiog stabdytų projektus ir tiek. Tai, aišku, visi tą mato, aš neabejoju, kad mato ir Prezidentūra, ir turbūt, kad R. Žemaitaitis čia nepaims labai jautriu metu šios labai jautrios ministerijos.

– Pakalbėkime truputėlį ir apie tarptautinius dalykus. Keli gana svarbūs. Pirmas siužetas – tai Palestinos valstybės pripažinimas. Niujorke prasideda Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Kanada, Australija, Jungtinė Karalystė, tarsi susitarusios kas keletą minučių, pripažino Palestinos valstybę. Paskui dar Portugalija žada, Prancūzija, Belgija tą padaryti artimiausiu metu. Mes žinome, kad valstybei egzistuoti reikia gyventojų, valdžios, teritorijos ir, aišku, tarptautinio pripažinimo. Tai irgi labai svarbu. Ar visa tai, kas vyksta, yra jau individualus lūžio taškas palestiniečių kovoje už savo valstybę, ar vis dėlto tai tik simbolika, kuri jokių realių politinių pasekmių neturės?

Rimvydas: Vyksta, iš tikrųjų, manau, labai fundamentalūs pokyčiai. Dar pridėčiau rimtai prie to, ką pats pasakei apie valstybės požymius – tai ir teritorijos kontrolė, dar vienas iš atributų. Atsimenu, kai Lietuva atsikūrinėjo, tai irgi buvo vienas pagrindinių dalykų – kontroliuoti savo teritoriją. Tai, aišku, fonas yra toks: Izraelis toliau plečia karinę operaciją Gazoje, o Jungtinių Tautų paskirta komisija paskelbė, kad Gazoje vyksta genocidas. Na, ir galima čia prijungti net Eurovizijos temą, nes šalys pradeda daryti pareiškimus, kad nedalyvaus konkurse, jeigu jame bus Izraelis. Ispanija, kiek gerai atsimenu, blokuoja savo uostus – tiksliau, neleidžia į juos įplaukti laivams, kurie plaukia į Izraelį ar gabena ginklus į Izraelį. Nenoriu būti „sugedęs telefonas“, bet esmė tokia. Prisiminkime prancūzus, britus – jie labai daug prisidėjo, kad po Antrojo pasaulinio karo tame regione įsivyrautų pokarinė tvarka. Kurį laiką jie kontroliavo tas teritorijas, vėliau pasitraukė ir perdavė, berods, Jungtinių Tautų kontrolei. Ir mes matome Donaldo Trumpo reakciją. Jis lankėsi Didžiojoje Britanijoje ir viešai su Keiru Starmeriu pasakė, visiškai neslėpdami, kad jų požiūriai nesutampa, ir jie susitarė, kad gali nesusitarti šiuo klausimu. Tai sunku pasakyti, kuo viskas virs, bet panašu, kad esame lūžio taške. Ir, tikėtina, Izraelio elgesys Gazoje, kuris buvo pripažintas genocidu Jungtinių Tautų komisijos, negalėjo nepaskatinti tų pripažinimų. Matyt, dalis šalių patiria milžinišką spaudimą – prisiminkime, visuomenėse labai daug išeivių, emigrantų iš Palestinos ir viso regiono. Jie labai aktyvūs, išeina į gatves, protestuoja, daro spaudimą vietinėms vyriausybėms. Be to, yra ir istoriniai santykiai – tarkim, tų pačių prancūzų ar britų. Nenoriu prognozuoti, kas bus toliau, bet tikrai esame tam tikrame lūžio taške.

– Lūžio taške, manot? Ir, aišku, kaip jūs sakot, Izraelio premjero Netanyahu politika, kurią Jungtinių Tautų organizacija jau vadina genocidu, atvedė prie to, kad Izraelis smarkiai susigadino tarptautinę reputaciją ir dabar sulaukė visos grupės šalių, kurios pripažįsta Palestinos valstybę. Nežinau, ar tarp jų atsiras Lietuva – tai labai sudėtingas klausimas mūsų politikams, kurie žiūri į D. Trumpą ir stengiasi nesusigadinti santykių su juo. Kaip jums atrodo, kas čia vyksta?

Skirmantas: Man atrodo, tu kažkada darei šitą laidą kaip pasikalbėjimą su žurnalistais, apžvalgininkais apie aktualijas. Ir aš dabar pasinaudosiu proga ir pastatysiu tave į nepatogią padėtį. Palikim truputį Palestiną, o mes visiškai prašokom pro I. Ruginienės rankinės istoriją. Man atrodo, kad žurnalistams pati įdomiausia tema kartais yra visiška smulkmena. Bet aš noriu paklausti dviejų dalykų. Pirma – matau tą įrašą apie premjerės rankinę. Rankinė visiškai neatitinka, nėra identiška, bet žiniasklaida pasiima ir išpučia tai, kas traukia dėmesį, net jeigu tai visiška melagiena. Apie Palestiną galim kalbėti, mažai žmonių supras, kas čia vyksta, daug specializuotos informacijos ta tema. O čia klausimas paprastas: ar premjerė gali iš reprezentacinių lėšų nusipirkti 5000 eurų vertės rankinę, jeigu su ta rankine vyksta į susitikimus su D. Trumpu ar kitų šalių prezidentais ir premjerais? Čia būtų blogai ar ne? Kaip tu manai?

– Oi, į tokią padėtį mane pastatei... Aš šią temą sekiau tik iš žmonos pasakojimų, daugiau nieko. Tai detalių apie rankines nelabai žinau. Jei ji nupirkta iš reprezentacinių lėšų, skirtų pareigoms, priėmimams, renginiams, tai man visiškai nesvarbu, kur ji leidžia tas lėšas – ar perka kostiumėlį, ar bilietą į renginį. Tai nebūtų problema, jei viskas oficialiai deklaruota. Bet aš suprantu, kad premjerė pasakė, jog mokėjo centus.

Skirmantas: 50 eurų. Buvo Lietuvos komunikacijos asociacijos gimtadienis ir visi komunikacijos žmonės vien tik apie tai kalbėjo.

– O kaip tau atrodo?

Skirmantas: Man atrodo, du dalykai. Pirma, labai lengva mūsų informacinę erdvę kontroliuoti. Antra, mes gyvename labai įtemptoje atmosferoje, kai, jeigu politikas turi prabangesnį daiktą, iškart kyla pasipiktinimas. Bet pažiūrėkite, pavyzdžiui, į R. Žemaitaitį. Akivaizdu, kad jis turtingas žmogus, pirmiausia verslininkas, o tik paskui politikas. Jis gali sau leisti tokius dalykus. Manau, kad jeigu politikai perka brangius, kokybiškus daiktus ir juos naudoja darbe, tai nėra dėl ko labai pykti. O baigiant apie geopolitiką – Palestina rūpi mažiau. Daug labiau rūpi virš Estijos skrendantys Rusijos naikintuvai. Daug labiau rūpi tai, kad NATO reaguoja į D. Trumpo pareiškimus dėl Baltijos šalių gynybos. Tai yra svarbu. O tai, kas vyksta tarp Palestinos ir Izraelio, atrodo blogai, bet bijau, kad tai – tik maža didelio pasaulinio proceso dalis.

– Rimvydai, rankinė – problema ar ne?

Rimvydas: Nežinau. Mes jau kalbėjom apie tai, kad valdžia meta žurnalistams „kaulus“. Apie tai negali nekalbėti, nes diskusija sukasi apie tai. Be to, socialiniai tinklai dabar labai diktuoja temas ir verčia mus bėgti paskui. Bet aš dar kartą grįžčiau prie I. Ruginienės interviu ELTAI. Ji kalbėjo apie ministerijų dalybas. Žurnalistas klausė apie Energetikos ministeriją, kaip ji atsidūrė R. Žemaitaičio rankose. Ji atsakė, kad tai buvo visiškai techninis klausimas – keitėsi koalicijos partneriai, buvo vieni, atsirado kiti. Ir pridūrė, kad visos ministerijos yra svarbios. Tai, sakau, atsakymas arba rodo, kad ji meluoja, arba ji nežino, arba ji naivi, arba apsimeta naivia. Nes akivaizdu, kad ministerijos dalinamos pagal kitus principus. Jie kalba apie vertybes ir programas, bet iš tikrųjų kalba apie postus ir ministerijas. Tos materialinės vertybės yra tikrosios vertybės. Rankinė – tik fonas. Aš nežinau detalių, ar ji pirko iš reprezentacinių, ar ne, bet nemanau, kad tai labai svarbu kokiam nors D. Trumpui ar E. Macronui, arba E. Macrono žmonai, kokią rankinę turi Ruginienė. Nors galiu ir klysti, gal kaip tik svarbu. Bet aš manau, kad jeigu žmogus atrodo stilingai, jeigu jis gerai jaučiasi taip, kaip yra apsirengęs, tai svarbiausia. O ką kiti galvoja – mano manymu, nėra taip svarbu.

Skirmantas: Pažiūrėkime, kaip forma ir prabanga svarbi D.Trumpui vizito Didžiojoje Britanijoje metu, kai jam reikėjo visus kilimus ištiesti, kai vakarienės metu buvo tokia prabanga, kad žmonės piktinosi: vyksta karas, o pinigus galima būtų panaudoti kitaip. Tai vis dėlto man atrodo, kad čia žmogaus apsisprendimas, bet aš manau, jog mums reikia iš to provincialumo stipriai išlipti ir nedaryti skandalo ten, kur visiškai nebūtina.

– Rusų naikintuvai virš Estijos oro erdvės. NATO pakėlė Italijos F-35 naikintuvus, taip pat sureagavo Švedijos ir Suomijos aviacija. Estija kreipėsi dėl 4-ojo NATO straipsnio, taip pat į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Jie nori surengti posėdį – tokio, berods, nebuvo daugiau nei 30 metų. Aišku, Maskva sako, kad nieko nepažeidė, skrydis vyko pagal tarptautines taisykles. Reakcijų daug, bet turbūt pati reikšmingiausia – D. Trumpo atsakymas mūsų kolegai LRT žurnalistui prie Baltųjų rūmų. Jis pasakė, kad padės ginti Baltijos šalis ir Lenkiją, jeigu V. Putinas eskaluos savo agresiją. Po Lenkijos įvykių buvo labai daug nerimo, tarptautinėje spaudoje, tarp vakarų diplomatų, matėsi labai aiškiai – D. Trumpo reakcija buvo silpna ir prieštaringa. Šį kartą D. Trumpo reakcija mus nuramina ar  jis vieną dieną sako vienaip, kitą dieną – kitaip?

Skirmantas: Ir ne tik D. Trumpo reakcija. Iš pradžių jis sakė, kad tai klaida, paskui patikslino, kad klaida ne tai, jog dronai įskrido į Lenkijos teritoriją, bet tai, kad V. Putinas bando NATO kantrybę. Man pačiam teko ketvirtadienį skaityti paskaitą Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje, kalbėtis šiek tiek su vadovu, kariškiais. Tai yra provokacijos. Rusija neturi jokių pajėgumų atidaryti antro fronto. Bet ką ji daro – stengiasi mums įdiegti nesaugumo jausmą. Dar vienas dalykas – ji bando atitraukti dėmesį nuo Ukrainos, kad NATO koncentruotųsi čia. Tai mums nereikia bijoti – Rusija mūsų neužpuls. Bet reikia bijoti, kad gali būti sunku Ukrainai. Reikia bijoti, kad Lietuvoje ir Europoje atsiras jėgų, kurios sakys: „Nekonfrontuokime su Rusija, tyliai sėdėkime po šluota ir viskas bus gerai.“

– Šiandien skaičiau tarptautinę spaudą – „The Guardian“ rašė, kad būtent Estijos diplomatai laikosi tokios pozicijos, bet ir ne tik Estijos. Ten buvo cituojama, kad viso to tikslas – kad kuo mažiau paramos būtų Ukrainai, o šalys koncentruotųsi į savo vidaus problemas.

Skirmantas: Skatintų nepasitikėti kariškiais, sakyti, kad mes negalime numušinėti. O juk naikintuvai nėra taip lengvai numušami. Tos provokacijos ir yra tam, kad būtų tikimasi, jog tu pats pasielgsi neapdairiai. Todėl žmonėms reikia ramybės. Žinutės kartosis, bet nereikia bijoti – Rusija šiuo metu neturi pajėgumų pulti.

– Rimvydai, kaip jums atrodo, kas čia vyksta?

Rimvydas: Peteris Pavelas, Čekijos prezidentas, prabilo apie tai, kad reikėtų pagalvoti, ar neverta numušinėti. Estai patys irgi pareiškė, kad to daryti nereikėtų, nebent naikintuvai keltų pavojų strateginiams objektams, sostinei. Nors, aišku, kai lemia minutės, priimti teisingą sprendimą labai sunku. Ką bedarytum – vis tiek kas nors kritikuos. Bet prisiminkime Turkijos atvejį. Ten rusų naikintuvas buvo įskridęs keliolika sekundžių ir buvo numuštas. Rusai buvo pastatyti į vietą. Bet, kai šienas sausas, bet koks degtukas gali sukelti didžiulį gaisrą. Nebūčiau toks tikras, kaip Skirmantas sako, kad rusai nepajėgūs. Mes manome, kad jie nepajėgūs, ir tikėtina, kad yra žvalgybos informacija, kuri tai patvirtina. Bet kita žvalgybos informacija, tarkim vokiečių BND, sako, kad dar po kelių metų rusai tikrai bus pajėgūs konfrontuoti su NATO. Todėl nenorėčiau spekuliuoti, bet reikėtų šaltų nervų.

Skirmantas: Dar patikslinčiau dėl Turkijos atvejo. Susidaręs įspūdis, kad naikintuvas įskrido ir iškart buvo numuštas. Taip nebuvo – vyko karas Sirijoje, Rusija buvo daug kartų perspėta, kad Turkija numušinės. Tai buvo kitokia situacija nei dabar. Todėl nereikėtų lyginti. Nes kitu atveju galime pasakyti: „Žiūrėkit, NATO nereaguoja tinkamai.“ Bet kol kas viskas nėra blogai.