Generalinė prokuratūra šią savaitę, praėjus 25 metams po įvykių, teismui perdavė Sausio 13-osios bylą, kurioje dešimtims asmenų pateikti kaltinimai karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmogiškumui. Didžiausias nusivylimas, kad joje nėra to meto Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo. „Savaitei“ pavyko gauti visų kaltinamųjų sąrašą, tačiau prokurorai prisipažįsta, kad jų išduoti nenori ne tik Rusija su Baltarusija, bet, pasirodo, ir Ukraina.

Istorinis momentas – Sausio 13-osios byla jau Vilniaus apygardos teisme. Po 25 metų teisėjai galės žvilgtelėti į visus bylos duomenis. Paėmus pirmąjį tomą paaiškėja, kad iš tiesų ši byla, pasiekusi teismą, pradėta 1999 metais. Bet ar tikrai tai yra istorinis įvykis ir ar tikrai Vilniaus apygardos teismas šią bylą imsis nagrinėti pirmą kartą? Ir pagrindinis klausimas – kodėl Sausio 13-osios nagrinėjimas pradėtas 1999 m. spalio 25-ąją?

O atsakymas – paprastas, jei ne banalus. Kartą jau išnarplioję Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą nuo 1990-ųjų kovo iki 1991-ųjų rugpjūčio, prokurorai pirmąją bylą teismui perdavė dar 1996-aisiais. Tačiau tąkart už perversmo organizavimą ir antivalstybinę veiklą su keturiais bendrais nuteistas tik Mykolas Burokevičius. Kiti į Rytus sprukę nusikaltimais, padarytais Lietuvos žmonėms, kaltinti veikėjai atsakomybės išvengė, o teismas bylą prokurorams grąžino, nes tuo metu Lietuvos įstatymai teisti už akių neleido.

„Teismas atsisakė teisti, tuo metu ir įstatymų nebuvo, [leidžiančių teisti] už akių. Byla buvo grąžinta, ir Seimas du kartus tvarkė Baudžiamojo proceso kodeksą“, – prisimena buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.

Jau minėtais 1999-aisiais antrą kartą pradėjus tyrimą, byloje prokurorai, kaip vėliau nustatyta per parlamentinį tyrimą, kai kuriais periodais apskritai nieko nedarė ir po keletą metų. Septynerius metus svarbiausią Lietuvos istorijoje bylą tyrė tik vienas prokuroras.

Situacija pakito tik 2010-aisiais, kai Seimas vis dėlto priėmė Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, leidžiančias asmenis teisti už akių, o Vilniaus televizijos bokšto, Spaudos rūmų, kitų objektų užgrobimai, 14-os beginklių civilių nužudymas ir dar daugiau nei tūkstančio sužalojimas jau įvardytas kaip nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai. Tai padaryta tik po 20-ies metų.

„Vien tai rodo požiūrį ir nenorą tirti esminių dalykų. Ir galų gale, buvo visiškai eliminuotas politinis-teisinis vertinimas, kad valstybė užpuolė valstybę. Sovietų sąjunga užpuolė Lietuvą. To, matyt, buvo labiausiai nenorima – ir labai ilgai“, – sako Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.

Prireikė dar penkerių metų, kol Sausio 13-osios byla antrą kartą atgabenta į teismą, kur vos du kaltinamieji bus teisiami Lietuvoje, dar 64 – už akių.

Tarp pastarųjų – prokurorų kartą apklaustas, tačiau iki šiol Baltarusijoje besislapstantis įsakymą šaudyti į beginklius žmones davęs generolas Vladimiras Uschopčikas.

Michailas Golovatovas, vadovavęs KGB būriui „Alfa“, kuris ir šturmavo televizijos bokštą. Jis nuo teisingumo Lietuvoje išsisuko po skandalingo sulaikymo Austrijoje 2011-aisiais, kai nepraėjus parai, nepaisant išduoto Europos arešto orderio, KGB karininkas buvo išleistas į Rusiją.

Maskvoje prieglobstį radęs Vladislavas Švedas, buvęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antrasis sekretorius, vienas iš nedaugelio Aukščiausiosios Tarybos deputatų, nebalsavusių dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto.

Nacionalinio gelbėjimo komiteto lyderis, perversmo plano autorius generolas Algimantas Naudžiūnas.

Visų neišvardysime, tačiau jau prarasta galimybė bent už akių nuteisti buvusį Sovietų Sąjungos gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą. Jau miręs maršalas, manoma, davė pagrindinius nurodymus iš Maskvos.

Tačiau per Sausio 13-osios įvykius artimųjų netekę ar patys nukentėję laisvės gynėjai pasigenda pagrindinės pavardės – Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo.

„Paaiškinimas bus pateiktas, kai bus pagarsintas kaltinamasis aktas teisme. Ten bus paskelbta informacija, kurią pavyko surinkti tyrimo metu, ir bus pateiktas teisinis faktinių aplinkybių vertinimas“, – teigia Sausio 13-osios bylos ikiteisminio tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas.

„Žudynės vykdytos Vilniuje, prieš tai Tbilisyje, Baku. [Jis buvo] vyriausiasis karinių pajėgų vadas ir jo vaidmens nežinome. Prokuratūra nėra aiškiai įvertinusi jo vaidmens. Man rodos, kad tai yra didelė spraga“, – sako žuvusio Sausio 13-osios laisvės gynėjo sūnus Robertas Povilaitis.

„Net žudynėms vykstant, informuotas Boriso Jelcino, nesustabdė akcijos, o leido žudyti toliau. Ir mūsų tyrėjai neranda pagrindo jam suformuluoti kaltinimo. Tai reikia labai nenorėti rasti, kad jo nerastum“, – tvirtina V. Landsbergis.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas įsitikinęs, kad prokurorams pavyko sumenkinti bylos svarbą, todėl ši netapo tarptautinės reikšmės.

„Politiko teiginius, manau, turėtų vertinti politikos apžvalgininkai. Bet kuriuo atveju V. Landsbergis yra bylos liudytojas ir jis bus kviečiamas duoti parodymų teisme. Todėl, manau, iš jo parodymų teisme mes ir galėsime padaryti išvadas, kiek tyrimui reikšmingos informacijos šis asmuo iš tikrųjų žino“, – sako S. Slapšinskas.

Prokurorai pabrėžia, kad Sausio 13-osios byla dar nebaigta. Dėl 10 įtariamųjų tyrimas tęsiamas atskiru ikiteisminiu tyrimu.  

„Prokuratūroje dar lieka atskirta pakankamai didelė bylos dalis, kurioje ir toliau tikslinami galimų potencialių įtariamųjų duomenys, taip pat renkama papildoma informacija, kuri, manau, leis įtariamųjų ir kaltinamųjų skaičių teisme praplėsti ateityje“, – teigia S. Slapšinskas.

„Be M. Gorbačiovo žinios to negalima buvo padaryti. Jis buvo pagrindinis vadovas, tai tikrai turėjo būti ir vienas iš pagrindinių kaltinamųjų. Bet situacija gal keičiasi, 25 metai prabėgo, gal dar 10 metų lukterkime, išmirs pagrindiniai [kaltinamieji], tada ramiai galėsime toliau žiūrėti, kuo tai baigsis“, – sako Rimantas Olšinskas, nukentėjęs per Sausio 13-osios įvykius.

Beje, Sausio 13-osios kaltininkus atsisako išduoti ne tik Rusija ar Baltarusija. Politinę kryptį pakeitusi Ukraina taip pat spjauna į prokurorų prašymą leisti kaltuosius teisti mūsų šalyje.