Už tokią rezoliuciją balsavo 91 parlamentaras, nė vienas nebuvo prieš, septyni susilaikė.

Dokumentu konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.

Seimo narys „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas pabrėžė, kad deklaracijos tekstas surašytas išklausius mokslininkų.

Jis atmetė teiginius, kad A. Ramanauskas-Vanagas galėjo būti tik pogrindinės valstybės vadovas.

„Šiuo laikotarpiu, apie kurį kalbame, Lietuvos valstybė iš tikrųjų buvo okupuota ir okupacinė arba sovietinė valdžia tuo metu buvo neteisėta. Na, o ginkluotas pogrindis tęsė pirmosios Lietuvos Respublikos tradicijas“, – sakė A. Gumuliauskas.

Konservatorius Arvydas Anušauskas pripažino, kad Seimo darbo grupę konsultavusių mokslininkų nuomonės dėl A. Ramanausko-Vanago statuso vis dėlto išsiskyrė.

Konservatorius Rimantas Dagys teigė, kad Seimo rezoliucija padės užtikrinti Lietuvos pozicijos požiūrio į okupaciją ir pasipriešinimą nuoseklumą. Anot jo, tai gali padėti ir teismams priimant sprendimus įvairiose bylose.

„Jeigu mes einame nuosekliai, kad reali valdžia… mūsų tautos tęstinumas ėjo ne per okupacinės valdžios struktūras, ne per jų veiklą, bet per pasipriešinimo struktūras, tai mes turime nuosekliai visur – ir įstatymuose, ir mūsų kituose teisės aktuose, teisinėse normose būtent tai įtvirtinti, kad ta praktika būtų sustabdyta ir mes nemėgintume remtis sovietmečio įstatymais mėgindami išspręsti vieną ar kitą problemą“, – sakė R. Dagys.

Su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė 1949 metais A. Ramanauską-Vanagą paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju ir ginkluotųjų pajėgų vadu.

J. Žemaitis-Vytautas buvo nužudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime, 1954 metų lapkritį. Įstatymais jis pripažintas kaip valstybės vadovas.

A. Ramanauskas-Vanagas 1952–1953 metais pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.

Spalį Vilniaus Antakalnio kapinėse buvo perlaidoti šiemet atrasti ir identifikuoti A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Partizanų vado atminimui pagerbti surengtos valstybinės laidotuvės, tautos didvyrį į paskutinę kelionę palydėjo tūkstančiai žmonių.

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų.