Ugdo regioninę savimonę

"Viskas prasidėjo nuo sentimentų gimtinei – Žiemgalai. Pamaniau, kad reikėtų rinkimų apygardai Šiaurės Lietuvoje suteikti šios teritorijos senąjį istorinį vardą. Bet paskui pasvarsčiau – kodėl tik čia. Man senieji pavadinimai labai gražiai skamba, o taip galima prisidėti ir prie jų gaivinimo, ir prie regioninės savimonės ugdymo", – pasakoja rinkimų geografas, Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto docentas dr. Rolandas Tučas.

Rinkimų geografas R.Tučas tikisi, kad apygardoms suteikti istoriniai pavadinimai prisidės prie regioninės savimonės formavimo. (Alinos Ožič nuotr.)

Jis jau antrus rinkimus iš eilės perbraižė Seimo rinkimų apygardų žemėlapį. To prireikė, nes rinkėjų skaičiaus apygardose nuokrypis negali viršyti jų vidurkio daugiau nei 10 proc., o tokių prieš šiuos rinkimus jau buvo daugiau nei pusė. Be to, prieš šiųmečius Seimo rinkimus įsteigta atskira apygarda svetur gyvenantiems Lietuvos piliečiams, tad Lietuvos teritorijoje viena apygarda sumažėjo.

R.Tučas pasakoja, kad prieš 2016-ųjų rinkimus dar nedrąsiai pasiūlė kelias apygardas pavadinti senaisiais tų vietovių pavadinimais. Vyriausiajai rinkimų komisijai idėja patiko, pritarimo sulaukta ir iš tų apygardų rinkėjų, ypač regioninių kultūrinių draugijų. Šiuose rinkimuose tokių pavadinimų dar pagausėjo.

Pasak rinkimų geografo, Lietuvoje nėra susiformavusio aiškaus regioninio mentaliteto. Vakarų Europoje senieji regionai per amžius išliko su tomis pačiomis ribomis ir pavadinimais. Lietuvoje jie daugiau etnografiniai, ne visi turi aiškų istorinį pagrindą. Žemaitija jį turi, o Aukštaitija daugiau išskirta pagal tarmę. Nalšia, Žiemgala, Sėla ar Deltuva buvo istorinės žemės, tačiau per permainingus šimtmečius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, unijos su Lenkija, okupacijų – perbraižytos, išsitrynė jų ribos, užsimiršo vardai. Bet Lietuva turi gilias istorines šaknis, tad, R.Tučo įsitikinimu, istorinių regionų sugrąžinimas būtų prasmingas.

Jis prisimena, kad atkūrus nepriklausomybę pirmą dešimtmetį buvo labai aktyviai diskutuota apie naują administracinį teritorijos padalijimą. Svarstytos kelios koncepcijos. Restitucinė – atkuriant tarpukario sąrangą, kita – orientuojantis į svarbiausius miestus ir iš esmės paliekant sovietinę struktūrą, o dar viena – remiantis istoriniu pagrindu atgaivinti senuosius regionus, panašiai kaip padaryta Latvijoje. Buvo ir siūlymų padalyti teritoriją labai griežtai laikantis istorinių regionų ribų, net skeliant miestus. Bet, R.Tučo manymu, negalima remtis tik vienu aspektu, nes situacija pasikeitusi ir toks skirstymas neatitiktų dabartinių centrų sistemos. Juolab ir kai kurie dideli miestai atsidūrę ant regionų ribos, pavyzdžiui, per Šiaulius eina Žemaitijos ir Žiemgalos riba, dalis Kauno – Suvalkijoje, dalis – Aukštaitijoje. Bet, R.Tučo manymu, kiek pakoreguojant senųjų žemių ribas administracinį teritorijos padalijimą buvo galima priartinti prie istorinio pagrindo. Tačiau paliktas sovietinis skirstymas, tik vėliau dar sukurtos apskritys, kelios naujos savivaldybės.

"Mano mintis buvo, kad pavadinant rinkimų apygardas istorinių žemių vardais jie nebūtų pamiršti ir minimi tik vadovėliuose, savotiškai įteisinti. Regioninė savimonė reiškėsi per įvairius regioninius kultūrinius istorinius klubus, senaisiais vardais pasivadintas įmones ar sporto komandas, o dabar prie to prisideda ir rinkimų apygardų pavadinimai. O gal ilgainiui rinkimų apygardų istoriniai pavadinimai turėtų įtakos ir svarstant valstybės administracinio skirstymo patobulinimus", – tikisi R.Tučas, jau seniai besidomintis istoriniais regionais. Šiai temai buvo skirta ir jo disertacija apie Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raidą I–XII a. R.Tučas pasakoja labai daug laiko praleidęs archyvuose, preciziškai analizavęs informaciją, archeologų tyrimus, žemėlapius.

Ribos nėra tikslios

Chronologiškai senieji pavadinimai nėra to paties laiko. Žiemgala, Sėla, Nalšia, Deltuva, Kuršas, Sūduva – dar ikivalstybiniai, iki Mindaugo Lietuvos – XII–XIII a. Karšuva kiek vėlesnis vardas – XIV–XV a., jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. O Dzūkijos ar Aukštaitijos – daug vėlesni, jau tarminiu pagrindu skiriami regionai.

Dainava – senas pavadinimas, iš esmės tai ir yra Dzūkija. Tad dabar Dzūkija vadinamoje teritorijoje apygardoms suteikti abu vardai: Dzūkijos apima Varėną ir dalį Alytaus, o Dainavos – Prienus, Birštoną ir dalį Alytaus. Bet į šią apygardą įeina ir dalis užnemunio, kuris jau nebe Dainava.

Tačiau absoliutus istorinių teritorijų ir rinkimų apygardų ribų tikslumas, pasak R.Tučo, neįmanomas, juolab istoriniai regionai gerokai didesni nei rinkimų apygardos, o apygardų žemėlapio sudarymas – kaip domino: pajudinus vieną kauliuką, sujuda visi. Bet sudarinėdamas apygardų žemėlapius jis vertino ir demografines tendencijas, modeliuodamas, į kurią pusę būtų galima paslinkti apygardas prieš dar kitus rinkimus, kad jos labiau atitiktų istorinių žemių ribas.

Štai per praėjusius Seimo rinkimus jau buvo Žiemgalos, Sėlos, Kuršo, Nalšios apygardos. Bet Žiemgalos apygarda apėmė tik dalį buvusio senojo regiono, į ją nepateko Pasvalys, dalis Pakruojo. R.Tučui kilo mintis standartizuojant suteikti apygardoms pavadinimus nurodant regiono pavadinimą, o paskui – kuri tai jo dalis. Taip atsirado Žiemgalos ir Sėlos vakarinės ir rytinės apygardos, o Nalšios ir Deltuvos – pietinės ir šiaurinės. Bet, pavyzdžiui, dabar Karšuvos apygardoje – tik dalis istorinio regiono ir net ne pagrindinė, nes jo branduolys – dabartinė Tauragė. Bet gal per kitus rinkimus galėtų atsirasti Karšuvos rytinė ir vakarinė apygardos. O Zarasai yra Sėloje, bet priskirti Nalšios šiaurinei. Šiame krašte gyventojų sparčiai mažėja, prieš kitus rinkimus gal vėl teks daryti pakeitimus, ir Sėlos rytinė apygarda, kuri dabar apima Rokiškį, gali išsiplėsti apimdama ir Zarasus.

Absoliutus rinkimų apygardų ir istorinių regionų ribų tikslumas neįmanomas, juolab šie gerokai didesni už apygardas. Todėl šiems rinkimams atsirado Žiemgalos ir Sėlos vakarinės ir rytinės apygardos, o Nalšios ir Deltuvos – pietinės ir šiaurinės.

Seni vardai patiko

Siūlymas apygardoms suteikti istorinius tų teritorijų pavadinimus daugeliu atvejų sulaukė vietos žmonių palaikymo. R.Tučas džiaugiasi, kad ir jo gimtosios Žiemgalos, kur aktyvus regioninis judėjimas už žiemgališką kultūrinę tapatybę, kultūrinę draugiją labai pradžiugino permainos. Anksčiau šis istorinis regionas buvo nepelnytai suskaldytas: Akmenė priskirta Žemaitijai, o Joniškis, Pakruojis, Pasvalys – Aukštaitijai. Senojo pavadinimo sugrąžinimo prašė ir "Karšuvos būtovės" draugijos atstovai.

Siūlymas apygardoms suteikti istorinius tų teritorijų pavadinimus daugeliu atvejų sulaukė vietos žmonių palaikymo.

Kritiškų laiškų dėl senųjų pavadinimų, pasak R.Tučo, beveik nebuvo. Politikus trikdė apygardų ribų keitimai, bet pavadinimai neužkliuvo. Tiesa, Kelmės meras prašė palikti bent jų miesto vardą, mat performuojant apygardas kelmiškė ir taip buvo apkarpyta. Į tai atsižvelgta – apygarda pavadinta Kelmės-Šilalės. Etninės kultūros globos taryba siūlė pakoreguoti pavadinimus pagal tikslesnes istorinių teritorijų ribas, pavyzdžiui, Žemaitijos šiaurinę, kuri apima Mažeikių ir Akmenės savivaldybes, pavadinti Žiemgalos-Kuršo. Bet, aiškina R.Tučas, šis siūlymas atėjo per vėlai, be to, gali atsirasti painiavos, jei bus daug tarpinių pavadinimų iš dviejų regionų vardų.

"Apskritai, kad idėja judėtų į priekį, reikia eiti po truputį, nešokiruojant visuomenės, nes gal kam tie pavadinimai nauji, prie jų reikia priprasti. O kur buvo naikinamos apygardos, ir taip yra nepasitenkinimo, tad nebuvo drąsos dar pakeisti ir pavadinimą", – aiškina R.Tučas.

Vis dėlto, jei ir toliau tuštės nuo didmiesčių nutolusios apygardos, jų ribas ir vėl reikės peržiūrėti. Tad, pasak rinkimų geografo, argumentai, kodėl reikia rinkimų apygardas pavadinti istorinių žemių vardais, ne tik idealistiniai, bet ir praktiniai. Kai kuriuose regionuose mažėjant rinkėjų vis daugiau apygardų tenka sudaryti iš dviejų ar trijų savivaldybių, o netrukus gali tekti ir iš keturių. Tad, pavyzdžiui, Žiemgalos vakarinė pagal į ją įeinančias savivaldybes dabar būtų Joniškio-Pakruojo-Šiaulių, o Dainavos vadintųsi Prienų-Birštono-Alytaus. Apygardoms suteikiant senųjų žemių vardus, išvengiama tokių sudurtinių ilgų pavadinimų.

Tiesa, dideliuose miestuose apygardos pavadintos daugiausia seniūnijų vardais. Bet tai dažniausiai toje vietoje buvusių kaimų pavadinimai, o ne kokie dirbtiniai vardai. R.Tučo manymu, tai aiški rinkėjams sistema. Juolab istorinių teritorijų vardų suteikti miestų apygardoms neišeitų, nes jie – tik mažytė senųjų regionų dalis.

Buvo siūlymų apygardų pavadinimais ir ką nors įamžinti, pavyzdžiui, norėta kelias apygardas pavadinti partizanų vardais. Bet tai iškristų iš bendros koncepcijos apygardoms suteikti tos teritorijos pavadinimus.

R.Tučo įsitikinimu, dabartinę rinkimų sistemą reikėtų keisti – valstybės teritoriją suskirstyti į kelias daugiamandates apygardas. Bet idėjos gaivinti senųjų žemių pavadinimus jis neatsisako. "Toms daugiamandatėms taip pat būtų galima suteikti senųjų žemių vardus", – siūlo rinkimų geografas.