Deja vu

Visada nauja Seimo kadencija prasideda taip pat: iš jaudulio užsikertantys balsai tariant Seimo nario priesaiką, kažkas pamiršta uždėti ranką ant Konstitucijos. Šįsyk, kai tryliktajam Lietuvos Seimui startuoti teko 13 mėnesio dieną ir dar penktadienį, tai teko daryti prisidengus veidus kaukėmis, o keliems parlamentarams COVID-19 sutrukdė net duoti priesaiką.

Kaip visada pirmas Seimo posėdis užtruko iki išnaktų, tiesa, iki vidurnakčio kiek pritrūko, o štai prieš ketverius jis baigėsi prieš 2-ą nakties. Belieka stebėtis, kodėl, žinant, kiek valandų trunka priesaika, nebandoma keisti įstatymu įtvirtintos normos, kad Seimas pirmą darbo dieną pradeda ne kaip visi normalūs žmonės nuo ryto, o vidudienį.

Kaip ir 2016 m. prieš pirmą posėdį Seimo koridoriais blaškėsi ne vienas paklydęs parlamento labirintuose naujokas, tik dabar tokių 49, o anuomet buvo daugiau nei pusė, tarp valdžią laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovų beveik visi.

Prieš ketverius metus etiketo ir madų guru šaipėsi iš per puošnių kai kurių debiutuojančių Seime "valstiečių" apdarų ar visų užsagstytų vyriškų švarkų sagų. Bet dar daugiau buvo baimių, kas mūsų laukia su šiuo "valstietišku" uraganu, nušlavusiu įprastai pakaitomis valstybę valdžiusius konservatorius ir socialdemokratus.

Didžiausi "valstiečių" oponentai konservatoriai visus ketverius metus valdančiuosius aršiai kritikavo dėl skubotų bandymų reformuoti visas svarbiausias gyvenimo sritis, draudimų vajaus, politinės kultūros stygiaus, nuolatinio pirmtakų nuodėmių ieškojimo knaisiojantis net po dešimties metų senumo sprendimus, žemų moralės standartų.

Dabar rinkėjai suteikė konservatoriams valdžią, kad jie galėtų parodyti, kaip valdyti kitaip.

Gabrielius Landsbergis. P. Peleckio / Fotobanko nuotr. 

Dirigavo konservatoriai?

Nauja valdžia žadėjo demonstruoti kitokią – aukštesnę nei pirmtakų politinę kultūrą. Į valdančiąją frakciją besiburiantys Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija pirma tarėsi dėl programinių nuostatų, o tik paskui dėl postų, nors anksčiau buvo įprasta atvirkščiai: pirma – pasidalyti postus, visų pirma ministerijas, atsižvelgiant net į jų "riebumą", tai yra pagal tai, kiek kuri gauna ES pinigų.

Šįsyk Seimo pirmininkės postas atiduotas liberalų lyderei Viktorijai Čmilytei-Nielsen be didelių diskusijų ir su dideliu net ir opozicijos palaikymu – net 106 už iš 129 dalyvavusių balsavime.

Beje, ką tik pasibaigusią kadenciją LVŽS sau pasiėmė ir premjero, ir Seimo pirmininko postus. Kai tarp lyderiaujančios partijos ir antros koalicijos partnerės toks atotrūkis, koks buvo ir anuomet, ir dabar, gal ir pateisinama nesilaikyti tradicijos šį postą atiduoti antrajai. Bet konservatoriai nerizikavo, nes kas žino, ar jų lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per slaptą balsavimą nebūtų pritrūkę balsų.

Tad Seimo pirmininko poste Viktorą pakeitė Viktorija, paradoksas, bet liberalą pakeitė liberalė, nors valdantieji su opozicija ir apsikeitė vietomis. Kad "eksvalstietis" Viktoras Pranckietis neiškentė kelių savaičių iki naujo Seimo ir įstojo į Liberalų sąjūdį, nieko nestebina, nes politinio susivokimo jis stokojo visą kadenciją. Greičiau stebina, kad Liberalų sąjūdis paskubėjo jį priimti.

O vos išrinkta Seimo pirmininke V.Čmilytė-Nielsen ėmė demonstruoti savo naujojo bendrapartiečio frazės "Mažuma privalo paklusti daugumai" įgyvendinimą jau naujos kadencijos Seime.

Kai turi tokią daugumą ne tik valdžioje, bet ir valdančiojoje daugumoje, kaip kad LVŽS frakcija, prieš ketverius metus turėjusi 59 mandatus, ar dabar konservatoriai su 50, praktiškai gali daryti, ką nori. LVŽS koalicijos partneriai socialdemokratai turėjo 19, o dabar konservatorių partneriai Liberalų sąjūdis – 13, Laisvės partija – 11. Tad mažai kas abejoja, kad Seimo pirmininko pavaduotojų rinkimams dirigavo konservatoriai, o V.Čmilytei-Nielsen teko tik paviešinti valdančiųjų daugumos valią.

Pirmasis skandalas

Seimo pirmininko pavaduotojų rinkimas virto pirmu skandalu šios kadencijos Seime.

"Logiška, kad Seimo pirmininkui turi tikti jo pavaduotojo kandidatūra. Anksčiau dažniausiai opozicija ir siūlydavo gerbiamus Seime asmenis, pavyzdžiui, prieš ketverius metus konservatoriai pasiūlė Ireną Degutienę", – primena Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius. Tačiau, skirtingai nei dabar, jei ir būdavo kas nepatvirtintas, tai balsuojant, o ne imant viešai reikšti nepasitenkinimą siūloma kandidatūra. Štai 2016 m. tuometis socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius netapo Seimo vicepirmininku, nes pritrūko balsų, nors jis buvo valdančiosios koalicijos kandidatas. Šįsyk valdantieji įspėjo, kad nei LVŽS siūloma Aušrinė Norkienė, nei socialdemokratų – Gintautas Paluckas valdančiųjų balsų gali nesulaukti.

Tokia "naujoji" politinė kultūra. Iš tikrųjų tai paprastas kerštas.

Socialdemokratų lyderiui tai buvo dar viena nesėkmė: jis ne tik vos penkiais balsais pralaimėjo Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje ir vienu balsu nusileido renkant Socialdemokratų frakcijos seniūną, bet buvo priverstas atsisakyti kandidatuoti į Seimo vicepirmininkus. Spėliota, kad gal jo kandidatūrą valdantieji supeikė bandydami išvengti kritikos, kad štai su politine korupcija reikalų turėjusių liberalų lyderė vadovauja Seimui, o jos pavaduotojas – teistas G.Paluckas.

Tačiau pasirodė, kad tai valdantiesiems – ne tabu. V.Čmilytė-Nielsen staiga į Seimo vicepirmininkus pasiūlė, o valdantieji palaimino teisiamųjų suole buvusios Darbo frakcijos atstovą. Tiesa, Andrius Mazuronis tapo "darbiečiu" jau po didžiųjų šios partijos skandalų, bet, atkreipia dėmesį M.Baltrukevičius, ir jis pats prieš kelias savaites pasigadino savo reputaciją pasiūlydamas rentas ir privilegijas neišrinktiems Seimo nariams. Bet valdantiesiems tai nė motais.

Pasak politologo, situacija primena praėjusios kadencijos istoriją: 2018-aisiais liberalai buvo šokiruoti, kai Seimo pirmininko pavaduotoju patvirtintas Jonas Liesys – nors Liberalų sąjūdžio atstovas, bet jį sau pasirinko patys "valstiečiai", mat šis buvo jiems lojalus. Dabar į vieną iš dviejų opozicijai skirtų vicepirmininko postų valdantieji pasiskyrė Seimo pirmininkės buvusį bendrapartietį. Maža to, Darbo partijos frakcija mažiausia Seime – vos dešimt narių, o opozicinė LVŽS turi net 32, socialdemokratai – 13. "Taip įkaltas pleištas opozicijoje, nes mažiausia frakcija turi vicepirmininką, vadinasi, jo neturės arba LVŽS, arba socialdemokratai", – M.Baltrukevičius sako, kad kažin kas įvyko tarp valdančiosios daugumos ir "darbiečių", kad jie jau pirmą dieną gavo Seimo vicepirmininko postą.

Juk ne veltui, nors ir nekandidatavęs į Seimą Viktoras Uspaskichas Seime šiomis dienomis buvo vienas matomiausių veidų.

Valdantieji neslėpė, kad norėtų į vicepirmininkes Rimos Baškienės. LVŽS siūloma Aušrinė Norkienė nebuvo geidžiama kaip per daug lojali partijos "valstiečių" lyderiui. Bet LVŽS pasiūlė ir ne kokią Agnę Širinskienę. A.Norkienės Seimo posėdyje valdantieji nei ko klausė, nei ją kritikavo – tik nebalsavo už ją. LVŽS pasiūlė kitą – Jono Jaručio kandidatūrą, bet ji nebuvo pateikta. Antrą opozicijai skirtą vicepirmininko vietą laimėjo socialdemokratų antrasis pasirinkimas Julius Sabatauskas. O vakar dar paaiškėjo, kad valdantieji svarstė Audito komiteto pirmininku skirti Mišrios Seimo narių grupės atstovą.

Didžiausia opozicinė frakcija, likusi be Seimo vicepirmininko posto, pareiškė atsisakanti bet kokių kitų. "Tikriausiai tai pirmas atvejis Lietuvos istorijoje, kai tokio dydžio frakcijai nėra pasiūlomas Seimo pirmininko pavaduotojo postas. Tokia "naujoji" politinė kultūra. Iš tikrųjų tai paprastas kerštas", – piktinosi R.Karbauskis, galiausiai vakar pareiškęs, kad protestuodamas prieš naujosios valdžios veiksmus skirstant postus atsisako Seimo nario mandato.

V.Čmilytė-Nielsen aiškino, kad jei opozicijos lyderis bus LVŽS atstovas, frakcijai bus atstovaujama Seimo valdyboje.

Ketverius metus atmosfera Seime buvo įelektrinta, nuoskaudų daugybė, tačiau tikėtis, kad dabar bus kitaip, nėra pagrindo.

Bet, pasak M.Baltrukevičiaus, net jei tokį postą LVŽS gautų, jis rotacinis, vadinasi, nemažą dalį kadencijos LVŽS nebūtų atstovaujama. Tačiau opozicija suskaldyta – socialdemokratai, pamaloninti vicepirmininko postu, pareiškė nematantys prasmės pasirašinėti kokių susitarimų, juolab, pasak G.Palucko, "darbiečiai" iškrito iš opozicijos.

Valdantieji gali sakyti, kad opozicija pati kalta, nes buvo nevieninga. Tačiau konservatoriai ir liberalai užmiršo, kad ir jie prieš ketverius metus ilgai tarpusavyje nesugebėjo sutarti dėl opozicijos lyderio.

Tad valdantieji vicepirmininkų rinkimais įgijo "darbiečių" ir socialdemokratų balsų, kurių labai prireiks priimant biudžetą ir kitus svarbius projektus. Tik kalbėti apie naują politinę kultūrą būtų sunku.

"Gal taip sužaista, gal tai nuoskaudų atgarsis veikiant panašiai, kaip buvo elgiamasi ką tik pasibaigusią kadenciją, tik dabar vietomis apsikeitė svorio centrai", – sako M.Baltrukevičius. Pasak jo, ketverius metus atmosfera Seime buvo įelektrinta, nuoskaudų daugybė, tačiau tikėtis, kad dabar bus kitaip, nėra pagrindo: šįsyk žibalo į ugnį kliustelėjo valdantieji, neabejotinai tuo pačiu atsakys ir "valstiečiai".

Gintautas Paluckas. I. Gelūno / Fotobanko nuotr.

Darbo saviems medžioklė

Po aštuonerių metų opozicijoje valdžios postų išsiilgę ir rinkimų favoritai. Ir čia reikia juos subalansuoti. Tad vienas konservatorių deleguotas vicepirmininkas – Jurgis Razma – duoklė veteranams, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė – G.Landsbergio artimam ratui, o Paulius Saudargas – krikdemiškajam partijos sparnui. Tiek daug pavaduotojų Seimo pirmininkui reikia dėl vienintelės priežasties – kad visus patenkintų politiniame turguje, juolab prie kiekvieno posto – ir patarėjų, padėjėjų etatai, o visos partijos žiūri, kur čia įdarbinus nelaimėjusius rinkimų ar kitus bendrapartiečius ir kaip valstybės postus panaudoti partijų reikmėms.

Bet turbūt proporciškai mandatų skaičiui daugiausia postų laimėjo Seimo debiutantė Laisvės partija: vienuolika narių turinti frakcija turi Seimo vicepirmininką, du ministrus, dar gaus komitetų pirmininkų ir pavaduotojų. Tad priskaičiuojant ir frakcijos pirmininkę bei pavaduotoją frakcijoje eilinių beliks vos pora.

Ilgai spėliota, kokį postą gaus TS-LKD pirmininkas G.Landsbergis. Jam matuotos skirtingos kėdės – taip jau nutinka, kai partijos pirmininkas nėra tas asmuo, kuris galėtų vesti partijos sąrašą ir tapti premjeru. R.Karbauskis taip pat bandė vairuoti valstybę nuo užpakalinės automobilio sėdynės, o jo pažadas politikos svorio centrą sugrąžinti į Seimą virto tik pagalių kaišiojimu į Vyriausybės ratus.

Trečiadienį tarp kitų pretendentų į Vyriausybę paskelbus G.Landsbergį kaip galimą užsienio reikalų ministrą politologui M.Baltrukevičiui tai buvo didžiausia šio sąrašo staigmena: "Kai konservatorių lyderis tapo frakcijos seniūnu, nesitikėjau pamatyti jo tarp kandidatų į ministrus. Suderinti šias dvejas pareigas įmanoma, bet jei ministras – užsienio reikalų, tai būtų vienas sunkiausiai suderinamų darbų. Juk užsienio reikalų ministro darbe daug vizitų, o lig šiol šios srities ministrai, jei jie būdavo ir Seimo nariai, būdavo tarp lyderių pagal praleistų posėdžių skaičių."

Bet gal konservatoriai pakeis frakcijos pirmininką?

Jauniausia ir moteriškiausia

Taip greitai ministrų kandidatūrų turbūt nėra paskelbęs nė vienas būsimas premjeras. Ingridą Šimonytę į premjeres Prezidentas pateikė tik vakar, o jau išvakarėse po vizito pas Gitaną Nausėdą ji paskelbė visų, išskyrus žemės ūkio, kandidatų į ministrus pavardes.

Iki tol į viešumą neišėjo kokių vidinių skandalų, kaip kad prieš ketverius metus socialdemokratų lyderis A.Butkevičius susilaukė bendrapartiečių pylos, kai su niekuo nederinęs partijai svarbią Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iškeitė į tuometę Ūkio, o tuomet LVŽS frakcijai priklausiusi Dovilė Šakalienė liejosi feisbuke, kad ji buvo minima kaip ministrė, o dabar negauna nė norimo komiteto.

Vyriausybėje – vos du jau išbandę ministrų kėdes – I.Šimonytė ir į energetikos ministrus siūlomas Dainius Kreivys. Neoficialiomis žiniomis, Kaziui Starkevičiui ankstesnė karjera žemės ūkio ministro poste ir pakišo koją, mat iš žemdirbiškųjų institucijų susilaukta neigiamos reakcijos dėl jo ankstesnio ministravimo. Neoficialiai dabar į šį postą minima žemės ūkio eksviceministro Rolando Taraškevičiaus kandidatūra.

Jei paskelbtos pavardės sulauks Prezidento pritarimo, tai bus jauniausia ir moteriškiausia Vyriausybė. Be vieno nepaskelbto ministro, joje po lygiai moterų ir vyrų. Devyni ministrai – jaunesni nei 40 metų.

Tačiau vos paskelbtos pavardės sulaukė ir neigiamų komentarų. Dalis aplinkosaugos srities visuomenininkų bendruomenės kritiškai vertina kandidatą į aplinkos ministrus Simoną Gentvilą, o dalis kultūros bendruomenės ne per labiausiai žavisi galimo kultūros ministro Simono Kairio kandidatūra. Į švietimo ir mokslo ministres siūloma Jurgita Šiugždinienė – šios srities profesionalė, buvusi Kauno technologijos universiteto laikinoji rektorė, tačiau, pastebi M.Baltrukevičius, dabar pagrindinės švietimo problemos susijusios su mokyklomis, o ne aukštuoju mokslu, tad mokytojų bendruomenėje gali būti nusivylimo.

Į finansų ministres siūlomai Seimo narei Gintarei Skaistei prikišama patirties finansų srityje stoka ir dėmė biografijoje, kai buvo sugauta vairuojanti automobilį išgėrus.

Tarp pasiūlytų į ministrus tik du ne Seimo nariai: į kultūros ministrus siūlomas S.Kairys, Liberalų sąjūdžio sąraše likęs antras už brūkšnio, ir visiems netikėtas kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus – buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, vienintelis nepartinis Vyriausybėje. Privalumas, kad pagaliau ministras nebūtų amžinos Kauno ir Vilniaus medicinos centrų tarpusavio kovos įrankis. Tačiau nemažai ir abejojančių, ar dabartinėje kritinėje situacijoje nereikėtų šią sritį ne tik auditavusio, bet ir iš vidaus gerai pažįstančio lyderio. Klausimas, ar su A.Dulkio kandidatūra susitaikys ir Prezidentas, jo nepaskyręs valstybės kontrolieriumi antrai kadencijai.

Tarp ministrų nematyti G.Nausėdos žmonių, nors jo pirmtakei D.Grybauskaitei būdavo patikima pasirinkti krašto apsaugos ir užsienio reikalų strategus. Bet gal tradicijos keičiasi, pastebi M.Baltrukevičius, primindamas, kad tai dar tik I.Šimonytės neoficialiai pasiūlytos pavardės.

Saulius Skvernelis. P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Kandžios replikos

Paskelbus kandidatus į Vyriausybę, S.Skvernelis pareiškė: "Su tokia komanda audringu vandenynu aš neplaukčiau net kaip keleivis." Diena anksčiau jis nuogąstavo, kad nauji valdantieji nesugadintų šią kadenciją pagerintų santykių su Lenkija, mat V.Čmilytė-Nielsen neslėpė, kad kalbėdama su Lietuvoje viešinčiu kaimynų prezidentu Andrzejumi Duda neapsimes nematanti žmogaus teisių pažeidimų Lenkijoje.

Beje, verta paminėti, kad po labai ilgo laiko pagaliau turėsime ir Seimo pirmininkę, ir premjerę, puikiai mokančias anglų kalbą (V.Čmilytė-Nielsen net yra baigusi anglų filologiją), tai tikrai yra gal jau net ne tik pranašumas, bet ir privalomas dalykas atstovaujant valstybei, nors daug metų to nebuvo.

S.Skvernelio pašaipų naujiems valdantiesiems arsenalas ties Vyriausybe ar pirmu aukšto užsienio svečio vizitu nesibaigė. "Turbūt tai pats svarbiausias šiuo metu valstybei darbas, nes jeigu Seimo viešbučio neatsisakysim ir neprivatizuosim, tai šalį ištiks ekonominė katastrofa", – feisbuke S.Skvernelis kikeno iš valdančiųjų planų dėl Seimo viešbučio, visiškai užmiršęs, kad ir prieš ketverius metus jau pirmą savaitę valdžioje imtasi revizuoti Seimo automobilių naudojimo tvarką, nors tai taip pat nebuvo gyvybiškai svarbus klausimas.

S.Skverneliui nesiseka susitaikyti su tuo, kad rinkėjai "valstiečius" išmetė iš valdžios, nes nebenori tokių, kokiais jie buvo, valdančiųjų. Beje, prieš ketverius metus jis, tuomet dar "valstiečių" kandidatas į premjerus, viename interviu pasakė, kad ketina atstovauti tiems, iš kurių feisbuke šaiposi elitas. Paskui jau bandė aiškintis, kad vis dėlto atstovaus ir elitui, ir neelitui.

Kad ir kaip elgėsi jau į istoriją nuėjęs dvyliktasis Seimas ir jo herojai, nauji valdantieji turėtų prisiminti, už ką juos kritikavo, ir kad Seimas – visos tautos atstovybė, ne tik tos jos dalies, kuri balsavo už naujus valdančiuosius.