Metas baigti procesą

Nebeleisti atstatyti senų sodybų pasiūlė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė konservatorė Aistė Gedvilienė.

Ji paprašė Aplinkos ministeriją įvertinti problemą ir parengti tai numatančias įstatymų pataisas.

„Labai keistai skamba, kaip kažkur kažkada prieš 200 metų buvęs kaimas staiga atsirado vėl, atsirado liudininkų, anūkai, proanūkiai, ir vėl atkuriame kažkokias sodybas. Gal prasminga būtų pabaigti šį procesą?“ – komiteto posėdyje kalbėjo parlamentarė.

2012 m. rudenį Seimas leido buvusių sodybų savininkams bei jų pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniams atstatyti statinius miškuose.

Tereikia tik įrodyti, kad pastatai ten iš tiesų buvo – yra išlikę buvę statiniai ar sodų liekanos, archyviniai dokumentai arba sodybos buvimo faktą pripažįsta teismas.

Malūnų atstatyti neleidžiama

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Darius Nicius su buvusių sodybų atstatymo pareikalavimu saugomose teritorijose susiduria nuolat.

Esą pagal įstatymus yra numatyta, kad tais atvejais, kai sodybvietė nėra išlikusi arba jos negalima atkurti buvusioje vietoje, galima tą naujai atstatomą sodybą „pastumti“, tai yra atkurti kitoje vietoje.

„Ir štai čia atsiranda interpretavimas dėl tos sodybos „stumdymo“. Jau nekalbant apie tai, kad kyla problemų ir dėl paties sodybos egzistavimo fakto įrodinėjimo“, – kalbėjo D. Nicius.

Įrodinėdamas sodybos buvimo faktą, žmogus turi rasti archyve anų laikų žemėlapį, kuriame buvo užfiksuota sodyba, tačiau ne visuose žemėlapiuose pažymėta, kad toje konkrečioje vietoje buvo būtent gyvenamasis namas, neretai žymėta tik sodybvietė.

„O juk, pavyzdžiui, Klaipėdos krašte buvo daug malūnų. Bet malūnų atstatyti negalima, atstatyti įstatymas leidžia tik gyvenamąjį namą. Senuose žemėlapiuose neretai būna abstrakčiai pažymėtas kažkoks pastatas, bet tai nereiškia, kad tai buvo gyvenamasis namas. Tokiu atveju vėlgi atsiranda interpretavimų“, – kalbėjo D. Nicius.

Direkcijos vadovas prisiminė ne vieną skandalingai nuskambėjusią istoriją, kai nebuvo išlikusios kartografinės medžiagos, o žmogus kreipėsi į teismą, kad būtų pripažintas juridinis faktas dėl buvusios sodybos.

Tokiu atveju pats suinteresuotas asmuo turėjo pateikti savo įrodymus dėl buvusios sodybos – nuo liudininkų parodymų iki archeologinių tyrimų.

„Tuomet vėlgi atsirasdavo vietos interpretacijoms. Ir teismas turėdavo priimti sprendimą, remdamasis tų surinktų duomenų visuma. Neretai pasitaikydavo tokios teismo išvados, kuriose būdavo rašoma, jog „labiau tikėtina, kad ta sodyba buvo, negu kad nebuvo“, ir priešingai. Per metus tenka susidurti su keliolika tokių atvejų“, – pasakojo D. Nicius.

Praktika: Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas D. Nicius su buvusių sodybų atstatymo reikalavimais saugomose teritorijose susiduria nuolat. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Išeitis – tvarkymo planai

Anot D. Niciaus, saugomose teritorijose, kur statybos yra reguliuojamos tvarkymo planais, buvusių sodybų atstatymas ir turėtų būti nulemtas tų planavimo dokumentų, kurie paprastai yra atnaujinami kas dešimt metų.

„Būtų paprasčiau, jei jau žmogus turi įrodymų, kad jo sklype yra buvusi sodyba, kreiptųsi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir prašytų, kai vyks planavimas, kad planuotojai tą buvusią sodybą įtrauktų į atnaujinamus planus. Tuomet ir problemų būtų mažiau. Šiaip planavimo dokumentuose yra numatyta daugiau statybų galimybių, nei yra buvę sodybų tose teritorijose“, – pastebėjo D. Nicius.

Nuo 2020 m., atstatant sodybas prie vandens telkinių, leidžiama sodybą atstatyti tame pačiame sklype, bet neretai ne toje pat vietoje.

„Sodyba negali būti atstatoma arčiau nei 50 m nuo vandens telkinio, bet šis įstatymas negalioja, jei yra atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai. Vadinasi, savininkas turi pateikti sodybos prieškario laikų techninį projektą, o tai yra labai sudėtinga. Ir čia vėl prasideda interpretavimas, nes kyla klausimas, ką konkrečiai reiškia „identiškas“?“ – kalbėjo D. Nicius.

Dabar rengiamos įstatymų pataisos, visai uždrausiančios buvusių sodybų atstatymą, daugiau liestų draustinius, kur plėtra ir taip nenumatyta.

Istorija tęsiasi dešimtmetį

Viena garsiausių istorijų, kai tariamoje buvusios sodybos vietoje pajūryje, saugomoje teritorijoje, išdygo statiniai, tęsiasi jau beveik dešimtmetį.

Pradžia siekia dar 2014 m., kai Klaipėdos rajono teismas konstatavo, kad 10 ha žemės sklype, esančiame Karklės kaime, kadaise buvo sodyba.

Šiuo pagrindu buvo išnagrinėta civilinė byla, kurioje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, suteikiantis teisę minėto sklypo savininkui atstatyti ten anksčiau buvusios sodybos statinius.

Po ketverių metų Kultūros paveldo departamentas informavo Pajūrio regioninio parko (dabar Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija) atstovus dėl įtartinų archeologinių tyrimų, reikalingų sodybos atstatymui.

Senuose žemėlapiuose neretai būna abstrakčiai pažymėtas kažkoks pastatas, bet tai nereiškia, kad tai buvo gyvenamasis namas.

Tuomet dėl duomenų klastojimo bei neadekvataus tyrimų rezultatų vertinimo parko direkcija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje.

Atnaujintoje civilinėje byloje teismas priėmė naują sprendimą, o sklypo savininko pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmetė.

Nesant pagrįstų duomenų, kad ginčo teritorijoje buvo sodyba su gyvenamuoju namu, prokurorai inicijavo tyrimą dėl išduoto statybos leidimo teisėtumo įvertinimo.

„Buvo atnaujintas teismo procesas, ir teismas nenustatė buvusios sodybos fakto toje vietoje. Vadinasi, statyba toje vietoje buvo negalima. Tačiau, kadangi statiniai jau stovi, teismas turi priimti sprendimą, ar statybos leidimas yra teisėtas“, – teigė D. Nicius.

Tuo, gindami viešąjį interesą, šiuo metu užsiima prokurorai. Jie kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos fiziniam asmeniui išduoto statybos leidimo Pajūrio regioninio parko teritorijoje panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, tai yra neteisėtų statinių nugriovimo.

Statiniai iki šiol nenugriauti, artimiausias teismo posėdis planuojamas spalį.

Tyrimams – griežtesnė priežiūra

Saugomų teritorijų direkcijos vadovas D. Nicius teigė savo praktikoje ne kartą susidūręs su bandymais sukčiauti.

„Buvo vienas laikotarpis, kai, siekiant atstatyti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje, būdavo vadovaujamasi tik archeologų tyrimais. O archeologai dažniausiai konstatuodavo tik faktines aplinkybes, kad rado kažkokių radinių. Iš to konstatuodavo, kad galbūt toje vietoje galėjo kažkada stovėti gyvenamasis namas, tačiau tuo pat metu nevertindavo kartografinės medžiagos arba pripažindavo, jog kartografijoje sodybos faktas nenustatytas, bet esą rasta radinių“, – prisiminė D. Nicius.

Vis dėlto ši „praktika“ greitai baigėsi, nes Mokslinė archeologijos komisija ėmė griežčiau kontroliuoti, kad archeologiniai tyrimai būtų sugretinami su kartografine medžiaga, tai yra archeologai turėjo pagrįsti savo tyrimus tos vietovės kartografine medžiaga.

„Kalbant apie buvusių sodybų vietos nustatymą, vienas pagrindinių įrodymų, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, yra būtent žemėlapiai. Juose turi atsispindėti buvusios sodybos faktas. Žemėlapiai turi būti pateikti iš Lietuvos valstybinio archyvo“, – akcentavo D. Nicius, pabrėžęs, kad tai padeda išvengti įvairių interpretacijų ir net tyčinio sukčiavimo atvejų, siekiant pastatyti sodybą saugomoje teritorijoje.