Per pusantrų kadencijos metų Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) jau trečiąkart ieško partnerių valdyti valstybę. Žinoma, svarbus sprendimas – kad ir pavėluotai, nusimesti akmeniu po kaklu jiems buvusius partnerius „aušriečius“. Tam praėjusį šeštadienį pritarė absoliuti dauguma LSDP tarybos narių. Nutarta vėl kviestis Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“.
Yra užuominų, kad šįsyk valstybė nebus paversta bandomuoju triušiu eksperimentuojant Vyriausybę patikėti politikos pradinukei.
„Vaizdingai būtų galima sakyti, kad tai Vilijos Blinkevičiūtės prakeiksmas. Kai pradėta taip apsimelavus ir nuo tokios išdavystės net keliais lygmenimis, negalima kaip kokioje graikų dramoje tikėtis aiškaus likimo“, – socialdemokratų valdymo fiasko sekmadienį interviu „Kauno dienai“ aiškino Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė Irmina Matonytė.
Pagaliau apsisprendė
– Socialdemokratai neprognozuotai atsisakė koalicijos su „Nemuno aušra“. Ar, Jūsų vertinimu, tai esminis įvykis, pakeisiantis nesėkmingą šios kadencijos trajektoriją?
– Vienareikšmiškai tai labai svarbus įvykis. Tačiau klausimas, kas iš to išeis. Žinant šios Vyriausybės patirtį, gali nutikti ir taip, kad iš didelio debesies bus mažai lietaus. Tačiau norėtųsi tikėti, kad to lietaus bus ir jis lis ten, kur reikia, kur atsivėrė didžiausi mūsų skauduliai. Jei, kaip prognozuojama, premjero poste neliks Ingos Ruginienės, tuo, ko gero, reikia džiaugtis labiau nei pavėluotu atsisveikinimu su „Nemuno aušra“.
– Vis dėlto kodėl taip apsispręsta tik dabar, nors nuo pat koalicijos pradžios buvo aišku, ko galima laukti iš Remigijaus Žemaitaičio ir „Nemuno aušros“? Balsavimas dėl Kapčiamiesčio poligono, artėjantys rinkimai ir pirmininkavimas ES Tarybai?
– Tikrų svarbiausių motyvų gal ir nesužinosime. Vieni jų išoriniai, su Vyriausybės darbu tiesiogiai nesusiję, – tarptautinis įvaizdis dėl „Nemuno aušros“, savivaldos rinkimai ateinantį pavasarį. Manau, labai svarbus motyvas – artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai kitų metų pirmą pusmetį. Visas mūsų politinis elitas suinteresuotas, kad jis pasisektų kuo geriau, nes tai galimybė didinti mūsų valstybės matomumą. Tačiau dabartinės Vyriausybės įsitraukimas į pasirengimą, jos įvaizdis ir rezultatai nedžiugina. Būtų gerai, artėjant pirmininkavimui, turėti solidesnę Vyriausybę.
Vidiniai veiksniai – graudu, bet akivaizdu: valdymo kokybė, ypač kur siejama su atsakomybe už tokius veiksmus kaip Registrų centro krizės nesuvaldymas, menka. Pasitikėjimas institucijomis Lietuvoje neaukštas, o čia kaip šlapiu skuduru visuomenei per veidą, paskui – nesibaigiantys aiškinimaisi, kas atsakingesnis, tačiau svarbesnis klausimas, kiek apskritai turime kompetencijos kibernetinio saugumo, dirbtinio intelekto, priešiškų veiksmų spragų užkardymo srityse.
Eros pabaiga?
– Prognozuojama, kad artėja I. Ruginienės eros pabaiga. Kai socialdemokratai ją pasirinko premjere, buvo daug abejonių, tačiau ir viltis, kad ji subręs kaip lyderė, mokysis. Kas lėmė, kad taip nenutiko?
– Galėčiau sakyti, kad ji ir nesistengė. Kad pavyktų ką nors išmokti ir įtvirtinti kokias nors patirtis, išlavinti gebėjimus, reikia kryptingų pastangų. Kas stebėjo jos viešą komunikaciją, matė, kad ji neprisiima atsakomybių ir tuščiažodžiauja.
Kai I. Ruginienė buvo paskirta, aš gana viltingai galvojau, kad, pirma, ji yra moteris, antra – iš socialinės srities, todėl jos atėjimas į socialdemokratų dominuojamą valdžią ir laisvesnis mandatas (nes ji neturi įdirbio politikoje) bus įgalinanti aplinkybė. Be to, ji nebuvo įsipainiojusi į čekiukų skandalą. Deja, tikriausiai dėl asmenybės bruožų I. Ruginienė to nepanaudojo, bet ir negalėjo panaudoti, nes asmenybė yra tokia, kokia yra.
– Kokia I. Ruginienės politinė ateitis, jei pasitvirtins scenarijus, kad ji neteks premjerės posto?
– Visų pirma, klausimas, ar M. Sinkevičius imsis atsakomybės būti ministru pirmininku. Jis įsitvirtinęs savivaldoje ir partijoje, o galimybė pavairuoti nuo galinės sėdynės išlieka patraukli tokį politinį elgesį įvaldžiusioje LSDP. Vis dėlto realesnė tikimybė, kad jis imsis tos atsakomybės.
Tačiau tikriausiai neįmanoma, kad partijos ir naujai besikuriančios Vyriausybės lyderis M. Sinkevičius visiškai atstumtų I. Ruginienę, nes dalis LSDP narių ją palaiko.
Ji pati anksčiau yra išsakiusi politinių ambicijų, kad galėtų ir norėtų dirbti užsienio reikalų ar krašto apsaugos, daugiau tarptautinio profilio srityje. Mano supratimu, tikriausiai ir socialdemokratams, ir prezidentui būtų gana aišku, kad, galvojant apie artėjančią didžiąją užduotį Lietuvai pirmininkauti ES Tarybai, tai nebūtų labai gera kandidatė. Mano supratimu, daugiau racijos kalbose, kad ji galbūt galėtų būti Seimo pirmininke, jos perspektyva šiame poste nėra visai nulinė.
Tačiau kaip pilietė ir kaip politologė, galvojanti apie valstybės valdymo kokybę ir tai, kur I. Ruginienė galėtų iš tiesų padaryti savo įnašą, manau, kad geriausia jai būtų grįžti į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kuriai vadovavo sėkmingiau nei dabartinė ministrė, ir ten įgalinti savo įdirbį ir kompetencijas. Vis dėlto, matant I. Ruginienės politinę asmenybę, tikriausiai toks variantas jai nebūtų pats priimtiniausias ir geidžiamiausias.
– Manote, kad jei M. Sinkevičius taptų premjeru, jis I. Ruginienei pasiūlytų vietą Vyriausybėje?
– Manau, taip. Įsižeidusios kolegės jam nereikia.
– Minėjote, kad I. Ruginienė galėtų pretenduoti ir į Seimo pirmininkus. Kalbos apie Juozo Oleko karjeros pabaigą šiame poste suintensyvėjo, kai dar praėjusios savaitės pradžioje jis pareiškė, kad darbas su „Nemuno aušra“ einasi gerai, o socialdemokratų taryba nubalsavo priešingai. Jis dažnokai išsakydavo kitokią poziciją nei partijos pirmininkas M. Sinkevičius.
– Man atrodo, klausimas tik toks: ar iš šio posto jis bus patrauktas, ar pats pasitrauks ir kuo bus pakeistas. Mano supratimu, J. Oleko dienos turėtų būti suskaičiuotos dėl daugelio priežasčių, nes kaip Seimo pirmininkas jis nepakėlė parlamentinio atstovavimo kartelės.
Politiškai solidesnis
– Jei M. Sinkevičius taps premjeru, ko iš jo galima tikėtis? Nacionalinėje politikoje jis tik mažiau nei metus buvo ūkio ministru.
– Jo kompetencijų bagažas politikoje didelis. Iš jo komentarų LSDP pirmininko rinkimų kampanijos metu ir dabar, nusprendus keisti koaliciją, matyti, kad dalykus jis vertina konceptualiai, sieja savo partijos ir Vyriausybės programas su valstybės vizija, su tuo, ką reikia įgyvendinti politikos formavimo ir įgyvendinimo lygmeniu. Jo vieša retorika rodo politinį solidumą. Būsimos koalicijos valdysenoje tikriausiai galima tikėtis jį būsiant geresniu vairininku, turinčiu viziją valstybės lygmeniu, taip pat tarptautiniu ES ir NATO formatu.
Tačiau čia pasigirdo nerimą keliančių ženklų. M. Sinkevičius yra pasiuntęs signalų, kad tarptautinėje politikoje būtų linkęs peržiūrėti kai kuriuos dalykus, kurie dešimtmečiais lyg ir buvo nekvestionuotini ir nusistovėję: tai santykiai su Kinija ir požiūris į ekonominį bendradarbiavimą su Baltarusija, nuolaidos jai. Žinoma, Lietuvos užsienio politikoje tai nėra originalus dalykas, greičiau tai atspindi platesnę geopolitinę situaciją, besikeičiančią JAV poziciją.
M. Sinkevičius būtų geresnis vairininkas, jis turi viziją valstybės lygmeniu. Tačiau nerimą kelia jo pasiųsti signalai, kad tarptautinėje politikoje jis būtų linkęs peržiūrėti santykius su Kinija, Baltarusija.
– Ar naujos koalicijos Vyriausybės programa kistų, ir ne tik užsienio politikos srityje, daugiau nei ateinant I. Ruginienės Vyriausybei, kai pakeitimai buvo kosmetiniai?
– Manau, pakitimų būtų daugiau ir kai kuriuos, visų pirma dėl tarptautinės politikos, jau būtų galima vadinti ne kosmetiniais, o plastinės chirurgijos pakeitimais. Žinoma, Ukrainos palaikymas kare su Rusija išliks, socialdemokratai ar jų būsimos koalicijos partneriai to nekvestionuoja.
Ministrų dėlionės
– Ar realu, kad galimų naujų koalicijos partnerių demokratų lyderis Virginijus Sinkevičius taptų užsienio reikalų ministru? M. Sinkevičius tokį variantą paminėjo ir pridūrė – jei Virginijus ryžtųsi palikti savo patogų ir gerai apmokamą europarlamentaro darbą.
– Nežinia, kiek toli tos kalbos nueis. Kol kas tai – sėkmingas viešųjų ryšių triukas. V. Sinkevičiui toks pasirinkimas būtų iššūkis. Duočiau mažiau nei 50 proc., kad jis tokį kvietimą priimtų, bet klausimas, kaip jis pats mato savo ateities politinę karjerą.
Be kita ko, jo kandidatūra tikriausiai būtų šiek tiek neparanki M. Sinkevičiaus užsienio politikos revizionizmui. Kita vertus, jis būtų labai tinkamas narys Vyriausybei: juk turi tarptautinės patirties, yra žinomas politikoje, vadovauja naujai koalicijos partijai ir būtų čia pat.
Tačiau M. Sinkevičiui, kaip premjerui, vadovauti būtų paprasčiau, jei abu koalicijos partnerių pirmininkai būtų Europos Parlamente, kaip yra dabar, ir niekas nesėdėtų ant užpakalinės sėdynės, kaip jis sėdėjo I. Ruginienės Vyriausybėje.
– Tačiau jei iš posto būtų patrauktas prezidento žmogus Kęstutis Budrys, kiltų klaustukas dėl gerų santykių su Gitanu Nausėda?
– Geri Vyriausybės santykiai su prezidentu jau kurį laiką su klaustuku. K. Budrys nėra G. Nausėdos sūnus ar įsūnis, kad tai būtų priimta labai asmeniškai. Priklausytų, ir kuo jį pakeistų. Jei V. Sinkevičiumi, tikriausiai G. Nausėda neturėtų kokių nors reikšmingų argumentų prieš. Vis dėlto atrodo, kad užsienio reikalų ministro pakeitimo klausimas nėra pats opiausias dėliojant naują koaliciją.
– Lieka du „Nemuno aušros“ ministrų postai, tačiau kalbama ir apie atsisveikinimą su kultūros, finansų, vidaus reikalų ministrais. Kaip manote, ar šie ministrai kris?
– Pokyčių šiose ministerijose klausimas jau iškeltas. Neatmestina, kad, keičiantis koalicijai, galėtų įvykti ir ministerijų mainai. Tačiau kas blogai su finansų ministru? Klausimas galbūt labiau siejasi su partijos vidaus asmenybių politika nei su ministerijos valdymu ir kompetencijomis. Finansų ministerija vadovybės lygmeniu yra viena tų, kuri atrodo brandi, tą pripažįsta ir tarptautiniai kolegos. Man atrodo, labiau reikia kalbėti apie pokyčius ne Finansų, o Teisingumo ministerijoje.
– M. Sinkevičius sakė, kad dabartinis koalicijos partneris – Valstiečiai, žalieji ir Krikščioniškų šeimų sąjunga – išlaikys savo postus.
– Pagal koalicijos dėlionę ši ministerija atiduota jų globai. Tačiau pagal tai, kaip galbūt būsimasis premjeras akcentuoja socialdemokratų politiką galvojant apie įtrauktį, žmogaus teises, įvairovę ir pan., man atrodo, kad teisingumo ministrės ir jos vadovaujamos ministerijos veikla nėra ta, kuri socialdemokratams iš esmės būtų priimtina. Praėjusį šeštadienį LGBTQ+ eitynėse buvo naratyvas, kad protestuojama prieš Teisingumo ministerijos sprendimus tęsti diskriminacinę politiką, kuri socialdemokratų ideologijoje neturėtų tilpti ir netelpa.
Išloš ir kiti
– Ar, Jūsų nuomone, demokratai susiderės dėl koalicijos?
– Tarp demokratų ir socialdemokratų kokių nors įtampų dėl programinių dalykų neturėtų būti. Jų nebuvo ir anksčiau, nebent dėl asmenybinių priežasčių. Šiek tiek įtampų galbūt galėtų būti su kitu partneriu – Valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjunga.
„Vardan Lietuvos“ yra patogūs socialdemokratams tuo, kad dėl krizės, susijusios su Sauliaus Skvernelio pasitraukimu, jie yra nuosaikesni, o tos asmenybės, kurios dabar matomos kaip partijos veidai, yra iš jaunesnės kartos, bet jau turi politinės patirties ir žada geresnių dalykų, nei buvo atnešti „Nemuno aušros“.
– Gal tai šansas populiaraus lyderio netekusiems demokratams būnant valdančiojoje koalicijoje tapti labiau matomiems prieš savivaldos, o paskui ir Seimo rinkimus?
– Nėra visai taip, kad socialdemokratai jiems paduotų gelbėjimo ratą, bet jei kuriai nors partijai naudinga nauja koalicija, tai būtent „Vardan Lietuvos“. Taip jie būtų labiau matomi, turėtų didesnę galimybę parodyti savo įdirbį.
– Koalicijos partnerių aritmetinės proporcijos pasikeis: „aušriečių“ Seime – aštuoniolika, demokratų – trylika. Tiesa, „Nemuno aušra“ Vyriausybėje turėjo mažiau postų, nei jiems priklausė. Naujoje koalicijoje socialdemokratai bandys pasiimti daugiau valdžios ar nuolaidžiaus demokratams, kad tik jie ateitų į koaliciją ir nereikėtų dirbti mažumos Vyriausybėje?
– Pagal derybinę logiką labiau tikėtina, kad ne „Vardan Lietuvos“ diktuos derybų toną. Tačiau jie turi geras pozicijas išsiderėti įdomesnius postus, nei galėtų gauti kitomis aplinkybėmis.
– Kokia „Nemuno aušros“ ir R. Žemaitaičio perspektyva, juos išmetus iš valdančiosios koalicijos?
– Mūsų elektorato ženklai rodo, kad yra simpatijų partijoms, kurioms patrauklus toks įvairiomis prasmėmis necivilizuotas kalbėjimas ir elgesys politikoje. Tačiau norisi tikėti, kad pilietinis imunitetas ir kitų partijų politinės etikos, moralės standartų laikymasis padės tą partiją išstumti į paribius labiau, nei jie yra dabar. Vis dėlto, džinas iš butelio jau paleistas, ta partija vietos savivaldos rinkimų tema dirba jau kurį laiką. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje pilietinis genas vis dar sugebės atsilaikyti.
– Apibendrinant, LSDP – didžiausia, ilgametę istoriją turinti partija Lietuvoje. Tačiau per pusantrų metų valdžioje – jau trečia Vyriausybė. Kodėl po keturių Vyriausybių, dirbusių visą kadenciją, turime tokį keistą ir nestabilų politinį ciklą?
– Labai netikėta, kad socialdemokratai beveik dvejus metus elgiasi kaip naujokai oportunistai politikoje, nors yra tokia didelė ir turinti politinio įdirbio partija. Vaizdingai būtų galima sakyti, kad tai V. Blinkevičiūtės prakeiksmas. Kai pradėta taip apsimelavus ir nuo tokios išdavystės net keliais lygmenimis, negalima kaip kokioje graikų dramoje tikėtis aiškaus likimo. Pasikeitęs politinis veikimas, politinė kultūra – lyderių komunikacija, retorika, lyderių asmenybių problemos ir kitos susidėjusios aplinkybės – lėmė, kad LSDP išryškėjo lyderių prakeiksmas tiek V. Blinkevičiūtės viešųjų ryšių ar rinkiminio „meno“ fenomenu, tiek Gintauto Palucko neskaidraus verslo skandalu, tiek nenorinčios mokytis I. Ruginienės asmenybės dalykais.
(be temos)
(be temos)
(be temos)