Svarbius faktus nutylėjo

Nė nesulaukusi antrai kadencijai perrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žadėtos giljotinos Ingridos Šimonytės Vyriausybė praranda iš karto dviejų ministerijų vadovę. Socialinės apsaugos ir darbo, o laikinai – ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė M. Navickienė pagaliau nutarė trauktis iš posto.

Politikę trauktis iš pareigų privertė lavina klausimų dėl jos ryšių su finansinių technologijų įmonės „Foxpay“ savininke Ieva Trinkūnaite ir jos sugyventiniu Vilhelmu Germanu. M. Navickienės sutuoktinio brolio žmonos sesuo I. Trinkūnaitė bandė įsigyti ministrės vyro Mindaugo Navicko įmonę „Litlab“, tačiau atsisakė šių ketinimų svarstant šį sandorį vyriausybinėje strateginių įmonių sandorius tikrinančioje komisijoje. Patikrinimo metu nustatyta I. Trinkūnaitės kaip galimos strateginės investuotojos neatitiktis nacionalinio saugumo interesams. Už finansinius nusikaltimus kalėjęs V. Germanas pernai dirbo M. Navicko valdomoje įmonėje „Litlab“.

Paaiškėjus tokioms aplinkybėms, ministrė vis kartojo nematanti priežasties atsistatydinti, nes bendravusi su minimais vyro giminaičiais nedaug, o apie galimas rizikas valstybės institucijos jos nebuvo įspėjusios. Prieš trečiadienį vėlai vakare feisbuke paskelbdama apie pasitraukimą, LRT laidoje „Dienos tema“ ji tikino nepadariusi nieko, kas keltų abejonių, o apie savo vyro planus nei karjeroje, nei verslo reikaluose ne ką žinanti. Na, įvairių yra šeimų, ir tokių, kur vienas apie kitą nieko nežino.

Tačiau kai portalas 15min paskelbė, kad ji pernai per savo atostogas į Dubajų privačiu lėktuvu, už tai nemokėdama, skridusi kartu su I. Trinkūnaite ir V. Germanu, ką „užmiršo“ pasakyti premjerei, ministrei nebeliko nieko kito kaip atsistatydinti. Aukštą postą užimanti politikė turėtų žinoti, kad viešųjų ir privačių interesų ryšių deklaracijoje ne veltui reikia nurodyti šeimos narių ir artimųjų verslo ir kitokius ryšius, kas galėtų sukelti interesų konfliktą. Juo labiau, būdama Vyriausybės narė, turėtų pasmalsauti, kas moka už jos atostogas.

Ir premjerė, ir Prezidentas patvirtino pritarsią, kad M. Navickienės Vyriausybėje neliktų.

Žinoma, paaiškėjus tokių faktų, kitos išeities ir negalėjo būti, nors Vyriausybei, ministrę delegavusiai Tėvynės sąjungai-Krikščionims demokratams, premjerei, o ir valstybės gyventojams – tai praradimas. M. Navickienė buvo laikoma viena iš kylančių konservatorių žvaigždžių, neoficialiai, tiesa, kiek anksčiau, net buvo minima tarp netrukus galėsiančių pretenduoti ir į partijos lyderes. Kai atsistatydino krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, visuomenės apklausose ji buvo geriausiai vertinama ministrė.

M. Navickienė populiarumo siekė ne pigiomis populistinėmis priemonėmis – tiek ekspertų, tiek visuomenės buvo vertinama už priimtus sprendimus gerinant socialiai jautriausių visuomenės grupių padėtį ir už rodomą socialinį jautrumą.

Pamainos ieško netoli

Taigi dabar I. Šimonytei – dvigubas galvos skausmas: praranda stiprią socialinės apsaugos ir darbo ministrę, tad prie jau trečias mėnuo trunkančių švietimo stratego paieškos prisidės bandymai rasti, kas dar norėtų karjeros tik keliems mėnesiams, o dar ir tiktų Prezidentui. Akivaizdu, kad tokių gali atsirasti tik tarp Seimo narių, viceministrų ar šiuo metu bedarbių.

Toks buvo jos pasirinkimas ir ankstesniais ministrų atsistatydinimų atvejais.

Pirmoji 2023-iųjų gegužę atsistatydino švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, bet ne dėl savo, kaip ministrės, darbo, o dėl savivaldybių čekiukų skandalo, kai kilo abejonių dėl išmokų jai dar būnant Kauno miesto savivaldybės tarybos nare.

Ją pakeitė anuometis viceministras Gintautas Jakštas, kuris, nė metų nepaministravęs, postą paliko šį balandį, motyvuodamas nesutarimais Vyriausybėje dėl to, kaip turėtų būti sprendžiamos per tarpinius vienuoliktokų patikrinimus kilusios problemos. Šį kovą atsistatydino ir nuolat su konservatorių vadovybe nesutaręs krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, be kita ko, paskleidęs spėlionių dėl bandymų prastumti neskaidrius pirkimus krašto apsaugos sistemoje, nors tai vėliau įvairių institucijų paneigta. Jį pakeitė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Statistika: A. Kubiliaus Vyriausybė per kadenciją prarado septynis ministrus, A. Butkevičiaus – dešimt, S. Skvernelio – vienuolika, I. Šimonytės – kol kas keturis. / P. Peleckio, L. Balandžio / BNS nuotr.

Ar Prezidentas nuoseklus?

Gal dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovauti galėtų grįžti J. Šiugždinienė? G. Nausėda neturėtų moralinės teisės prieštarauti jos kandidatūrai, nes juk ir pats savo rinkimų štabui vadovauti pasirinko to paties čekiukų skandalo herojų, buvusį savo patarėją Povilą Mačiulį, kuris, kaip ir J. Šiugždinienė, pasitraukė iš posto kilus čekiukų skandalui. P.Mačiulis G. Nausėdai pasirodė pakankamai atšalęs po skandalo, kad galėtų vesti jį į prezidento rinkimus, tad tuos pačius standartus reikėtų taikyti ir kitiems.

Klausimas ir kiek po inauguracijos dar nebus išblėsęs Prezidento noras pakeisti žemės ūkio ir dar kelis ministrus – bent jau tokią šalies vadovo poziciją yra išsakę jo patarėjai.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo 1998 m. nutarimą Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas suprantamas daugiau kaip simbolinis pagarbos ženklas, bet Prezidentas, žinoma, turi teisę siekti pakeisti vieną ar kitą ministrą ir kartu su premjeru ieškoti šio klausimo sprendimo. Antrai kadencijai perrinkta Dalia Grybauskaitė tokia teise pasinaudojo. Ji pareiškė, kad netvirtins ministrais tų, kurie nenorės atleisti viceministrų, patekusių į vadinamąjį juodąjį sąrašą, sudarytą pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenis. Taip Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje neliko žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos, energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus.

Tačiau tuomet iki kadencijos pabaigos buvo likę ne keli mėnesiai, kaip dabar, o beveik dveji su puse metų.

Be kita ko, ar G. Nausėda yra nuoseklus? Viena vertus, deklaruoja, kad po inauguracijos ryžtingai keis ministrus, nes dar likę keli mėnesiai kadencijos. Antra vertus, Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė trečiadienį LRT Radijui pareiškė, kad kol kas anksti pasakyti, ar Prezidentas paremtų konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą į Europos Komisiją, nes Prezidento lūkestis – kad svarbias pareigas einantys valdančiųjų atstovai kadenciją užbaigtų savo postuose.

Tačiau nors visą kadenciją akivaizdžiai matoma abipusė Prezidento ir konservatorių su jų lyderiu G. Landsbergiu nemeilė, jei norime gauti kokį svarbesnį postą, vadinasi, ir didesnę įtaką, matomumą, reikėtų, kad garsėtume ne tik tuo, kad suradome jauniausią visų laikų eurokomisarą. Jei eurokomisaro bus ieškoma tarp neinančių pareigas, vadinasi, tarp opozicijos. Tačiau jei išsipildys visuomenės apklausų tendencijos, Seimo rinkimus laimės socialdemokratai, o jie neturi net kas tinkamai vestų partijos sąrašą į rinkimus. Koks nors ekspertas, nedalyvaujantis politikoje, irgi netinkamas, nes tai politinis postas, į kurį kitos valstybės siūlo buvusius premjerus, kitus aukštas politines pareigas ėjusius asmenis.

G. Nausėda neturėtų moralinės teisės prieštarauti J. Šiugždinienės kandidatūrai, nes juk ir pats savo rinkimų štabui vadovauti pasirinko to paties čekiukų skandalo herojų, buvusį savo patarėją Povilą Mačiulį.

Dublerių Vyriausybės

Taigi po keturių atsistatydinimų, tikėtina, dar ir Prezidento revizijos pradėjus antrą kadenciją visų laikų tvariausia Vyriausybė paskutinius mėnesius gal baigti gerokai aptrupėjusi. Beje, tai bene vienintelis ministrų kabinetas, kuris trupa pačių ministrų, o ne premjerės ar Prezidento iniciatyva. Kad ir kiek opozicija spaudė atstatydinti į skandalus patekusius ar kritikos dėl darbo susilaukiančius sveikatos, vidaus reikalų, žemės ūkio, aplinkos, energetikos, užsienio reikalų, susisiekimo ministrus, premjerė laikėsi jų įsitvėrusi. Ekspertai atkreipdavo dėmesį, kad nors ministrų pakeitimas ne visada būna į naudą, toks perkrovimas paprastai kiek sumažina visuomenės nepasitenkinimą kokiu politiku ar visu ministrų kabinetu, o I. Šimonytės Vyriausybė – ne tik rekordiškai stabili, nepakitusi išsilaikė pustrečių metų, bet, palyginti su pirmtakais, ir rekordiškai stabiliai nemylima. Tiesa, ir krizių jai teko su kaupu.

Lig šiol vyriausybės imdavo barstyti savo narius nesulaukusios nė metų. Po nepriklausomybės atkūrimo šešios iš aštuoniolikos neprarado nė vieno ministro, bet tik todėl, kad pačios buvo neilgaamžės. Pastarieji trys ministrų kabinetai atlaikė visą kadenciją, gal tai pavyks ir dabartiniam.

Tačiau penkioliktoji, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė, per kadenciją prarado septynis ministrus, šešioliktoji, Algirdo Butkevičiaus, – dešimt , o praeitos kadencijos, Sauliaus Skvernelio, – vienuolika. Tad, galima sakyti, pastarosios dvi jau buvo pusiau dublerių ministrų kabinetai.

Be kita ko, dažnai prarasdavo ne tuos, kurie dėl menkos kompetencijos laikyti silpniausiomis grandimis ar sukėlė didžiausių skandalų. Pavyzdžiui, A. Kubiliaus Vyriausybėje visą kadenciją dirbo labiausiai skandaluose skendęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Toks jo stabilumas – tik iš premjero baimės užrūstinti koalicijos partnerius „valinskininkus“, kas būtų reiškę ir Vyriausybės žlugimą.

A. Butkevičiaus ministrų kabinete posto neprarado ir aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, sublizgėjęs vadinamajame Vijūnėlės dvaro skandale. Krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas nepasitraukė iš posto, nors dėl auksinių šaukštų skandalo tai padaryti jį ragino ne tik opozicija ir prezidentė, bet ir kai kurie jo partijos bičiuliai.

Ministrai dažniau krito ne dėl nekompetencijos, bet suradus kokį nors konkretų pretekstą. Pavyzdžiui, vos pusmetį A. Butkevičiaus Vyriausybės ūkio ministro poste išsilaikiusi Birutė Vėsaitė dėl savo darbo buvo kritikuota ir net išjuokta, tačiau kėdę atlaisvino tik kilus skandalui, kai pasiskraidė privačios bendrovės „Arvi“, dalyvavusios su ministerija susijusiuose viešuosiuose konkursuose, užsakytu verslo klasės lėktuvu.

Kėdės subraškėdavo dėl korupcijos skandalų. Dėl galbūt neskaidrių ministerijos viešųjų pirkimų posto neteko A. Butkevičiaus Vyriausybės vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas. Jų pirmtakų Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas pasitraukė iš posto dėl korupcijos skandalo, į kurį įklimpo jo viceministras.

A. Kubiliaus Vyriausybės ūkio ministras Dainius Kreivys buvo priverstas palikti kėdę po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kad supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai paskyrė savo mamos iš dalies valdomai įmonei ES paramą. Jo kolega užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas postą prarado, kai prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė juo nepasitikinti, išsiskyrus jų požiūriams ir dėl CŽV kalėjimo skandalo, ir dėl bendravimo su Baltarusija, ir dėl diplomatų parinkimo.

Pirmoji iš S. Skvernelio Vyriausybės tuometė teisingumo ministrė Milda Vainiutė krito po pavaldinių pareiškimų, kad ministerijos vadovybė trikdė kalėjimų sistemos vidaus auditą.

Ministerijų galvų pasikeitimus lėmė ne tik skandalai, bet ir ministrų tolesnė karjera. Kas buvo išrinktas į Europos Parlamentą, kas tapo Europos Audito Rūmų nariu, o D. Grybauskaitės valia dviejų vyriausybių ministrai išsiųsti į auksinę tremtį Briuselyje: Europos Komisijos nariais paskirti kritikos lavinoje skendę A. Kubiliaus Vyriausybės finansų ministras Algirdas Šemeta, o kitą kadenciją – net ir interpeliacijos sulaukęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis.

Reti atvejai, kai iš postų vertė savi: A. Kubiliaus Vyriausybės kultūros ministras Remigijus Vilkaitis krito, nes jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija pareiškė juo nebepasitikinti. Panašiai nutiko ir A. Butkevičiaus Vyriausybės švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui – jį delegavusi Darbo partija apkaltino ministrą nevykdant partijos ir Vyriausybės programos, tad jis atsistatydino.

Prie įdomybių priskiriamas A. Butkevičiaus Vyriausybės sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės atvejis: jai teko atsistatydinti prisipažinus, kad prieš daugybę metų yra davusi kyšį medikui. S. Skvernelis karjerą Vidaus reikalų ministerijoje baigė, kai būdamas „tvarkiečių“ deleguotu ministru pareiškė, kad Seimo rinkimuose dalyvaus su „valstiečiais“.

Tapęs premjeru jis nustebino dar labiau: net tris ministrus atleido urmu, pareiškęs, kad reikia reformų perkrovimo, nors dievagojosi, kad visi trys: švietimo ir mokslo – Jurgita Petrauskienė, aplinkos – Kęstutis Navickas, kultūros – Liana Ruokytė-Jonsson – jo pasitikėjimo neprarado.

Tačiau antras dublis – toli gražu ne visuomet geresnis. Pavyzdžiui, S. Skvernelio Vyriausybėje ekspertų vertinamo susisiekimo ministro Roko Masiulio neliko argumentuojant, kad jis neturi Seimo valdančiųjų palaikymo. Tačiau valdančiųjų parama buvo bene vienintelis jį pakeitusio Jaroslav Narkevič pranašumas, palyginti su pirmtaku.