Prezidentas Valdas Adamkus sako matantis Lietuvą po kelių dešimtmečių stipriai pažengusią į priekį, susitvarkiusią ir atsikračiusią šiuo metu slegiančių bėdų. „Nors sunku ištarti, šiandien dar maudomės savotiškame politiniame liūne, kuris yra nepateisinamas. Bet jaunoji karta ateina matydama atvirą ir skaidrų pasaulį ir siekdama gėrio Lietuvos žmogui“, – interviu LRT televizijai penktadienį sakė V. Adamkus.

– Prezidente, Vasario 16-oji susijusi su tradicijomis. Vienokios tradicijos turbūt buvo prieškario ir tarpukario Lietuvoje, kitokios jos dabar. Ar galėtumėte palyginti?

– Pirmas nepriklausomybės laikotarpis buvo Lietuvos kūrimo laikotarpis. Reikėjo atkurti valstybines, mokslo įstaigas, pradėjome be gimnazijų, be universitetų, be konservatorijų, teatro ir t. t. Dabar tikrai galime didžiuotis. Manau, kad pasiekta be galo daug. Net, sakyčiau, ir sąmoningumas. Prisimenu, kai buvau vaikas (galbūt tai daug kam nežinoma), Kaune, kuriame užaugau, buvo ruošiamasi Vasario 16-ajai žingsnis po žingsnio. Man įstrigo, jog Vasario 16-ąją net buvo prašoma, kad visas Kaunas pasipuoštų valstybinėmis trispalvėmis. Tie namai, kurie prašymo neišgirsdavo ir ryte iki 10 val. neiškabindavo valstybinės vėliavos, buvo baudžiami 5 litų bauda, kurią surinkdavo policija. Gal kažkam šiandien tai atrodo neįprasta, nesuprantama, bet tuo metu tai buvo savotiškas nurodymas sau ir savo tautai [...] pasipuošti tautinėmis vėliavomis ir parodymas, kad mes švenčiame visos Lietuvos šventę.

– Išeivijoje Vasario 16-oji irgi buvo svarbi ir ypatinga diena.

– Žinoma, Lietuvos vėliavos per visus Amerikos miestus niekas nekeldavo. Bet turbūt nebuvo miesto, kuriame lietuvių bendruomenė nebūtų šventusi Vasario 16-osios. Bendruomenė (ir jaunimas) rengė minėjimus, milžiniškus koncertus, buvo stengiamasi paminėti spaudoje, įsisąmoninti. Pagrindinis Vasario 16-osios tikslas buvo Amerikos tautai, vyriausybei ir prezidentui priminti, kad Lietuva okupuota, Lietuvos žmonės trokšta laisvės ir mes prašome didžiųjų valstybių paramos. JAV vis dėlto per visą okupacijos, Lietuvos nepriklausomybė panaikinimo laikotarpį įjungimo į Tarybų Sąjungą nepripažino. Kaip Rooseveltas pasakė – Lietuvos vyriausybė laikinai sustabdė savo funkcionavimą. Taigi tai buvo nuolatinė kova iki pat laisvės atgavimo, pasiskelbimo nepriklausoma valstybe 1990 m.

– 1987–1989 m. Lietuvoje – atgimimas. Vasario 16-osios šventė sutraukdavo milžiniškas minias, gerokai didesnes negu šiandien. Dabar kur kas mažiau žmonių išeina į gatves su trispalvėmis. Prezidente, gal tai lėmė geras gyvenimas?

– Manau, kad euforija, džiaugsmas veržėsi po 50 metų okupacijos. Tai kėlė siekis būti laisvais, nepriklausomais ir visaverčiais tarptautinės bendruomenės nariais. Štai buvo užsidegimas. Mes tai pasiekėme. Žinoma, paskui, kai gyvenimas įėjo į vėžes, iškilo gyvenimiškos problemos. Kaip kad tas pačias problemas neseniai išgyveno ir pasaulis. Ir Lietuvoje yra, sunkumų: pensijos, atlyginimai, darbo trūkumas ir visa kita. Tai užgožia tą džiaugsmą, koks buvo pirmomis dienomis atgavus nepriklausomybę. Tai visiškai suprantama, žmogiška. Tačiau man atrodo, kad mes tai ištvėrėme pakelta galva. Taip, padarėme klaidų, bet buvo stengtasi ir šiandien į ateitį žvelgiame daug šviesiau. Tikiu, kad (jei aš ir nesulauksiu) jaunoji karta tikrai sulauks idealios Lietuvos, kuri bus skaidri, darbinga, rūpinsis Lietuvos žmonėmis, sieks aukštų idealų ir bus pripažinta lygiateise visos laisvos demokratinės pasaulio bendruomenės dalimi.

– Ne už kalnų 2018-ieji – Nepriklausomybės Akto šimtmetis. Lietuva, ir pats sakėte, pasitinka jį būdama ES ir NATO nare, pirmininkavo ES vadovų tarybai, pirmininkaujame JTO Saugumo Tarybai. Galų gale kitąmet turbūt jau mūsų piniginėse šlamės eurai. Regis, visos svajonės įgyvendintos.

– Nesutinku. Galvoju, kad mūsų gyvenime ribų nėra. Siekiame kažko aukštesnio, idealesnio, galbūt net ir šiuo metu mūsų protu sunkai suvokiamo. Lietuva turi tiek jaunų talentų, kad užsibrėžti ribos ir jos neperžengti negalima. 100 metų – tikrai garbinga, graži, pasididžiavimą kelianti sukaktis. Bet tai ne riba. Manau, paskui bus ir du šimtai, ir trys šimtai metų. Būsime talentingi, sieksime to, kas šiandien atrodo nepasiekiama protu ir ranka, ir kursime gyvenimą kartu su visa laisvės, tikėjimo, gerovės siekiančia žmonija.

– Prezidente, kokią Lietuvą matote po kelių dešimtmečių?

– Stipriai pažengusią į priekį, susitvarkiusią, atsikračiusią bėdų. Nors sunku ištarti, šiandien dar maudomės savotiškame politiniame liūne, kuris yra nepateisinamas. Bet jaunoji karta ateina matydama atvirą ir skaidrų pasaulį ir siekdama gėrio Lietuvos žmogui. Ir mes tai pasieksime.

– Kokie Jūsų šventiniai linkėjimai šaliai šios gražios šventės proga?

– Kad Lietuva būtų gerbtina, kad žmonės vienas kitą gerbtų. Taip užsitikrintume, kad ateityje Lietuva nesitrauks iš garbingo istorinio kelio, kuriuo ėjo daug šimtmečių. O, istoriškai pažvelgus, jau peržengėme ir tūkstantmetį, ir antrą.