Politologas įsitikinęs, kad šalies proveržiams pilietinės visuomenės plėtroje trukdo nepalanki teisinė aplinka bei selektyvios represijos prieš kitaminčius.

Pagrindiniai projekto tikslai – stiprinti Baltarusijos pilietinę visuomenę ir kultūrinį tapatumą.

– Kaip manote, ar įmanoma įgyvendinti šiuos tikslus visuomenėje, kuri ilgus metus yra tarsi sąmoningai formuojama kaip tokio tapatumo neturinti? Kokias didžiausias šalies problemas įžvelgiate kaip politikos mokslų atstovas?

– Baltarusių studentų suvažiavimo iniciatyva gimė beveik prieš dešimtmetį, o pavadinime USB užkoduoti žodžiai „United Students of Belarus“ turbūt geriausiai perteikia visą projekto esmę. Norėta sukurti platformą ar bendravimo erdvę baltarusių studentams, išsibarsčiusiems po visą pasaulį nuo JAV iki Rusijos ar nuo Švedijos iki Šveicarijos, o kartu nutiesti tiltus su tebestudijuojančiais Baltarusijoje. USB kartu asocijavosi su žodžiais mobilumas, atmintis, technologijos ir visu tuo, kas reikalinga ryšiams su diaspora išlaikyti.

Suprantama, kad nors ši idėja startavo anksčiau netgi nei Globalios Lietuvos lyderiai, bet priešingai, nei lietuviškasis atitikmuo, USB neturi nei verslo, nei juo labiau oficialios valdžios paramos, todėl ir ambicijos turbūt yra šiek tiek kuklesnės.

Kalbant apie pilietinės visuomenės būklę Baltarusijoje, turbūt tinkamesnis žodis būtų išsaugoti, o ne stiprinti. Pilietinės visuomenės plėtrai nepalanki teisinė aplinka, selektyvios represijos prieš kitaminčius, vis dažniau sukuriamos provalstybinės (bet neva nevyriausybinės) organizacijos stumia į užribį jau ir taip praktiškai pogrindžio sąlygomis veikiančią pilietinę visuomenę. Kalbant apie baltarusių tapatumą viskas nėra taip vienareikšmiška. Nepaisant ilgai puoselėto homo sovieticus projekto ir dabartinės valdžios pastangų trinti LDK istorijos puslapius, eliminuoti istorinius simbolius (vėliavą ir Vytį), tarptautinių fondų pastangų, regioninio konteksto ir vietos entuziastų dėka matome pozityvias apraiškas. kokia? Atgimstančias baltarusių kalbos, tradicinių drabužių fragmentų, įdomių kitų projektų iniciatyvas, kurios neigia įprastą baltarusiškosios tapatybės nurašymą. Ir lietuviams dėl šių tendencijų nuogąstauti nereikia. Priešingai, formulė paprasta – kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo joje mažiau Kremliaus. Todėl bendradarbiavimas su baltarusiais, diskusijos bei dialogas dėl mūsų bendros istorijos, bendro paveldo yra ypač svarbūs.

– Kokiomis priemonėmis rengiamasi padėti stiprinti problemines Baltarusijos sritis, pavyzdžiui, sprendžiant žmogaus teisių ar demokratijos stokos problemas?

– Reikia pasakyti, kad būdama gana nedidelė valstybė, Lietuva ir taip yra gana aktyvi, nors politika Baltarusijos atžvilgiu galėtų būti nuoseklesnė. Šiandien svarbu nepasiduoti euforijai dėl tariamo suartėjimo su oficialiuoju Minsku, tuo pačiu ir pagundai pradėti geopolitinius išskaičiavimus. Ne paslaptis, jog Briuselyje jaučiamas tam tikras nuovargis dėl Baltarusijos ir baiminamasi bet kokio pobūdžio permainų ten, nes galvos skausmo užtenka ir Ukrainoje, ir Moldovoje. Tad Lietuvai svarbu išlaikyti dėmesį, užtikrinti, kad mūsų šalies verslas ir investicijos Baltarusijoje nenukentėtų, bei tęsti labai aiškia mainų politiką – didesnis bendradarbiavimas ar Baltarusijos įtraukimas įmanomas tik po konkrečių Minsko žingsnių. Tik retorikos, rankų paspaudimo ar kavutės pilstymo tikrai neturėtų užtekti.

– Ar Baltarusija su Aliaksandru Lukašenka priešaky gali priartėti prie europinių-vakarietiškų vertybių? Kodėl?

– A. Lukašenka tam turėjo daugiau nei dvidešimt metų, bet didžiąja dalimi tik tolo nuo jų. Tiesą sakant, nėra jokių prielaidų šiai situacijai keistis, o visi retorikos viražai, kuriais kartais džiaugiasi ir mūsų politikai, didžiąja dalimi yra tik finansinio išskaičiavimo išraiška.