Laikraščio pašnekovas, kurio tapatybė dėl saugumo neskelbiama, – patyręs kovotojas su ekonominiais nusikaltimais, tarp jų ir nelegalia cigarečių gamyba ir jų gabenimu. Anot jo, nelegalios cigaretės yra tapusios dar viena Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Vakarus priemone.

Sistemoje – tik saviškiai

Didesnis pelnas, mažesnė rizika – taip pašnekovas apibūdina klasikinės kontrabandos pranašumus prieš nelegalią rūkalų gamybą. Šiame nusikalstamame versle pelno maržų nesumažina nei kyšiams skiriamos sumos, nei sudėtingi maršrutai ar rizika įkliūti pareigūnams.

Anksčiau pagrindinis nelegalių cigarečių šaltinis buvo Kaliningrade veikusi Baltijos tabako gamykla. Šiandien rinką užtvindo produkcija iš Gardino ir Minsko fabrikų. Skaičiai iškalbingi: baltarusiai per metus surūko apie 18 mlrd. cigarečių, tačiau pagamina 25–28 mlrd.

Pašnekovas Baltarusiją lygina su „bananų respublika“, kurioje atskiros valdžios grupuotės kontroliuoja skirtingus verslo sektorius. Pvz., Gardino cigarečių fabrikas, esantis visai šalia Lietuvos sienos, – Aliaksandro Lukašenkos vyriausio sūnaus Viktoro interesų laukas.

„Ten nėra atsitiktinių žmonių“, – teigia „Gazeta Wyborcza“ šaltinis. Tokie saviškiai pakuotes nuperka vos už 0,30 euro, jas pakrauna į sunkvežimius ir gabena į ES šalis.

„Bilieto“ per sieną kainą visur panaši. Lenkijos muitininkai imdavę apie 100 tūkst. eurų už vieną sunkvežimį su nelegaliomis cigaretėmis. Dažniausiai vienu metu praleisdavo keturis tokius sunkvežimius.

„Gazeta Wyborcza“ pašnekovas pabrėžia, kad šiandien Lenkijos siena su Baltarusija saugoma geriau nei Lietuvos ar Latvijos. Pastaroji, jo žodžiais, – „viena didelė skylė tvoroje“. Sustabdyti kontrabandą latviams trukdo didelė rusų įtaka šalies verslui ir politikai. „Man gaila latvių, jie negali to suvaldyti. Prekės, keliaujančios per juos, pasiekia mus nacionaliniu keliu Nr. 8“, – sako pašnekovas.

Svarbus žmogiškasis faktorius

Iš Lietuvos į Lenkiją keliaujančių kontrabandinių krovinių ieškoma Budzisko pasienio punkte įrengtu skeneriu. Be to, Lenkijoje personalas rotuojamas – taip kontrabandininkams daug sunkiau susitarti. Šiandien į schemą turi būti įtraukti trys ar keturi asmenys: ne tik pareigūnas, keliantis užtvarą, bet ir pamainos vadovas ir bent vienas pavaduotojas.

Vis dėlto net ir tokios priemonės visiškai nesustabdo sausuma keliaujančios kontrabandos – dalis nelegalių rūkalų gabenami geležinkeliu.

Iš Baltarusijos į Lenkiją, vėliau ir į Europą geležinkeliu rieda azoto trąšos – nepakeičiama žaliava žemės ūkiui. Tas pats geležinkelis yra įtrauktas į naujojo Šilko kelio infrastruktūrą, todėl juo keliauja ir kroviniai iš Kinijos. Tarp jų – ir baltarusiškos, ir kiniškos nelegalios cigaretės.

Kroviniai keliauja per Tailando ar Singapūro uostus, kur muitinės tarpininkams už „švarius“ dokumentus tenka atseikėti 20–50 tūkst. dolerių.

Lenkijos muitininkai dirba sudėtingomis sąlygomis. Nors jie turi modernių skenerių ir kitos įrangos, ne mažiau svarbios yra pareigūnų žinios ir patirtis. Kita vertus, išsamūs patikrinimai lėtina muitinės procedūras, tad skenuojama tik dalis krovinių.

Kitas kontrabandos maršrutas iš Baltarusijos veda per Rygos ir Ventspilio uostus. Kontrabandininkai pasinaudoja ES laisvu prekių judėjimu – prekės, deklaruotos kaip prekės tarp dviejų ES šalių, beveik netikrinamos. Taip cigaretės keliauja tiesiai į Vokietiją ar Lenkiją.

Atsiradęs trečiasis maršrutas dar labiau apsunkina situaciją: baltarusiškos cigaretės eksportuojamos į Turkiją, iš ten – į Bulgariją, per kurią toliau keliauja po ES.

Iš Ukrainos kontrabandos srautai beveik sustoję – dėl karo itin išaugusi vidaus paklausa. Tačiau pašnekovas spėja, kad po karo ši kryptis vėl taps milžiniška problema Lenkijos tarnyboms.

Globalus verslas

Nelegalių rūkalų gamyba primena didžiųjų tarptautinių koncernų struktūrą. Pavyzdžiui, Kambodžoje veikia net septyniolika gamybos linijų, gaminančių cigaretes specialiai kontrabandai. Pakuotės kaina – vos 0,20 JAV dolerio. Viename konteineryje telpa apie 9 mln. cigarečių, kurių vertė – maždaug 100 tūkst. dolerių.

Kroviniai keliauja per Tailando ar Singapūro uostus, kur muitinės tarpininkams už „švarius“ dokumentus tenka atseikėti 20–50 tūkst. dolerių. Didmeninėje rinkoje tokios cigaretės parduodamos po 5 zlotus. Teorinis pelnas – 3–4 mln. už konteinerį – sumažėja dėl papildomų „mokestinių“ kliūčių uostuose, siekiančių apie 100 tūkst. eurų.

Esama ir pigesnių, bet rizikingesnių būdų: pavyzdžiui, susitarti su uosto kranų operatoriumi, kuris gali „nepastebėti“, kas iškelta iš konteinerio. Konteinerio turinį dažnai išduoda svorio neatitikimai. Oficialiai muitinė deklaruoja galinti patikrinti iki 1 proc. konteinerių, tačiau realiai šis skaičius esąs gerokai mažesnis.

Pašnekovas primena dar vieną problemą: dalį Gdynės krantinės nupirko kinai. Nors ten dirba Lenkijos muitinė, uosto darbuotojai akylai stebi, kas iš tarnybų atvyksta ir ką tikrina. „Uostas – atskira subkultūra. Laukinis pasaulis. Jei ten negyveni, nesuprasi, kaip jis veikia. Tarnyboms sunku tai suvaldyti, ypač kai jos neturi kuo mokėti informatoriams. Kaip verbuosi žmones – rūkyta žuvimi?“ – ironizuoja pašnekovas.

FSB pėdsakai

Pašnekovas nemano, kad kontrabanda oro balionais, dėl kurių šiemet buvo sutrikdytas Lietuvos oro uostų darbas, yra rimta grėsmė. Į Lietuvą šiemet nuskrido 500 balionų, kiekvienas jų gabeno apie 5 tūkst. pakuočių – tai tėra maždaug 1,5 sunkvežimio per metus. Jų tikslas, pašnekovo nuomone, – ne kontrabanda, o siekis nukreipti tarnybų dėmesį nuo pagrindinių kontrabandos maršrutų.

„Gazeta Wyborcza“ šaltinis įsitikinęs: Rusija ir Baltarusija sąmoningai užtvindo ES nelegaliomis cigaretėmis – taip pat ir elektroninėmis, kurių svarba nuolat auga. Pvz., Lenkijoje nelegali elektroninių cigarečių rinka sudaro apie 37 proc. – tai šešis kartus daugiau nei tradicinių cigarečių nelegalioji rinka.

Pirkdamas elektronines cigaretes gali iš dalies nesąmoningai remti Rusijos mafiją: jos gaminamos Kinijoje, o prekiauja jomis Rusijos nusikalstamos grupuotės. Svarbiausias iš tokių „verslininkų“ yra iškilęs azartinių žaidimų ir greitųjų paskolų sektoriuose ir palaiko ryšius su Rusijos mafija, susijusia su FSB, sako pašnekovas.

Schema paprasta: legali įmonė užsako dešimt konteinerių su elektroninėmis cigaretėmis iš Kinijos (visi perka iš to paties Šendženo regiono). Penki konteineriai atkeliauja į Lenkiją ir yra apmokestinami. Likę penki siunčiami į Slovakiją, kur metai iš metų ši produkcija egzistavo už bet kokios akcizų mokesčio kontrolės sistemos ribų – tereikėjo tik turėti sandėlį. Iš ten rūkalai furgonais grįžta į Lenkiją.

Prekyba vyksta kioskuose ar mažose salelėse prekybos centruose. Darbuotojai – dažniausiai pigiai samdomi ukrainiečiai – prižiūrimi vieno atsakingo asmens, kad nevogtų. Pašnekovas teigia, kad pirmosios elektroninės cigaretės Lenkijoje pasirodė 2006 m., prievolė žymėti skysčius atsirado tik 2020 m., o pačius prietaisus – 2025 m. Šį metą jis vadina auksiniais laikais elektroninėmis cigaretėmis prekiaujantiems nusikaltėliams.

Dabar šis verslas persikėlė į pogrindį. Rusijos ir Lenkijos nusikalstamos grupuotės atidarė daugybę nelegalių elektroninių cigarečių parduotuvių, nors prekyba nikotino produktais internetu yra draudžiama.