Europos Parlamento narį Valentiną Mazuronį į savo gretas mielai priimtų ir liberalai, ir socialdemokratai, tačiau partiją „Tvarka ir teisingumas“ palikęs politikas sako norintis ramiai apsvarstyti įvairius savo politinės ateities variantus, nes anksčiau to nedarė.

„Kol nesi išsiskyręs ir gyveni su žmona, kažkaip nekatalikiška eiti prie altoriaus ieškoti naujos žmonos“, – teigia jis. Patyręs  politikas neatmetė galimybės su bendraminčiais kurti savo politinį judėjimą ir kviesti į jį buvusius bendrapartiečius.

Apie ilgai brandintą sprendimą palikti Rolando Pakso vadovaujamą partiją ir ateities planus – pokalbis su Valentinu Mazuroniu laidoje „Dėmesio centre“.

– Pone Mazuroni, ilgai brendote tokiam žingsniui ir pagaliau pribrendote. Kada galutinai apsisprendėte?

– Vasario 16 dieną.

– Ar tikrai? Turbūt laukėte progos, juk nesate politikos naujokas?

– Ne, progos nelaukiau. Čia kaip su obuoliu – jis bręsta, subręsta ir krenta. Natūralūs gamtos dėsniai. Kai suvokiau, kad su dabartine partijos vadovybe siekti bendrų tikslų, kai požiūris į juos taip pat skiriasi, yra neįmanoma, taip ir atsitiko. Reikia dirbti, o ne nuolat kautis su kažkuo.

– Kas buvo paskutinis lašas? Ar tai istorija su Jūsų sūnumi Andriumi, kai jis galėjo tapti vidaus reikalų ministru, bet Rolandas Paksas tam pasipriešino?

– Ne. Nulėmė principiniai nesutarimai, kuriuos esu ne kartą minėjęs, skirtingos nuomonės svarbiais klausimais. Kai skirtingos nuomonės išsakomos aštresne forma, yra manoma, kad partija griaunama, kažkas nori užimti valdžią, postus. Po to seka pusės metų tyla ir sprendimai, kurie iš esmės išstumia tave iš partijos gyvenimo. Tada nelieka nieko kita, tik padėkoti buvusiems bendrapartiečiams ir išeiti. Tai išties nelengva, nes buvau vienas partijos kūrėjų, vienas partijos pirmininkų. Visiems nuoširdžiai dėkoju. Nereikia ieškoti pykčių ar sąmokslo teorijų, reikia dirbti ir siekti rezultato.

– Rolandas Paksas užsimena, kad turėtumėte atsisakyti Europos Parlamento nario mandato, nes esate išrinktas pagal partijos sąrašą. Ką apie tai manote?

– Manau, kad tai Rolando Pakso emocijos, pasimetimas. Sutikčiau, jeigu į Europos Parlamentą mane būtų delegavęs Rolandas Paksas, kaip partijos pirmininkas, arba dešimt valdybos narių. Tačiau mane išrinko rinkėjai, kurie reitingavo partijos sąrašą, ir aš gavau keliasdešimt tūkstančių reitingo balsų. Rinkėjams, kurie mane delegavo į Europos Parlamentą, esu įsipareigojęs. Kita vertus, aš laikausi ir laikysiuosi pažadų, kuriuos išsakiau per rinkiminę kampaniją. Mano manymu, dabartinė partijos vadovybė ne visada tų pažadų laikosi. Jeigu kam nors ir reikėtų pagalvoti apie mandato grąžinimą, tai visų pirma tiems, kurie šiandien vadovauja partijai „Tvarka ir teisingumas“.

– Ką turite omenyje sakydamas, kad nesilaikoma pažadų?

– Mes žadėjome ginti Lietuvos saugumą, o išsakyta pozicija apie eurą, apie tai, kad jo įsivesti dar nereikia, kertasi ne tik su finansiniu Lietuvos saugumu. Mes žadėjome plėsti energetinių resursų paieškas, kalbėjome apie Lietuvos energetinį savarankiškumą. Maniau, kad yra būtina žvalgyti, kokius skalūnų dujų ar naftos resursus galbūt turime, tačiau nuomonės ir šiuo klausimu išsiskyrė. Kai R. Paksas buvo prezidentas, jis važinėjo po Lietuvą ir agitavo žmones už narystę Europos Sąjungoje, o dabar kai kas pasikeitė.

– Ką manote daryti toliau? 

– Reikia galvoti. Norėčiau likti aktyviame politiniame gyvenime. Būdų, kelių ir galimybių yra daug.

– Greičiausiai yra ir pasiūlymų, ar, tiksliau tariant, pokalbių? 

– Pokalbių ir pasiūlymų iš politinių partijų kol kas nebuvo. Partijoms turėtų būti priimtina mano kandidatūra, man partijos irgi. Tačiau tai ne vienintelis galimas variantas. Galima suburti bendraminčius, dirbti kartu, nes formų tokiam bendravimui yra įvairių. Galimas ir mano, kaip europarlamentaro, aktyvus dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime. Galimybių  yra, aš tikrai labai norėčiau būti aktyvus. O ar galėčiau – gyvenimas parodys.

– Ar Liberalų sąjūdis būtų ta partija, su kuria norėtumėte kalbėtis apie politinę ateitį? Juk Jūs ir pats buvote liberalas, tačiau kai R. Pakso keliai su liberalais išsiskyrė, Jūs nuėjote kartu su juo?

– Kol kas jokių pokalbių su liberalais nebuvo. Reikia atsisėsti, ramiai pagalvoti, išanalizuoti įvairius variantus. Visur yra pliusų ir minusų, partijos pirmininkui Eligijui Masiuliui gali atrodyti vienaip, kitiems partijos nariams – kitaip, tai natūralu.

– Esate pasirišęs raudoną kaklaraištį, žinau, kad kalbatės ir su socialdemokratais. Jų vicepirmininkas man tai patvirtino.

– Konkrečių pokalbių apie mano dalyvavimą partijos veikloje nebuvo nei su liberalais, nei su socialdemokratais, nei su kitais. Nebuvo ir konkrečių pasiūlymų. Logiška – kol neišsiskyrei ir gyveni su žmona, kažkaip nekatalikiška eiti prie altoriaus ieškoti kitos žmonos. Nenoriu daryti staigių judesių, reikia ramiai viską apsvarstyti, susidėlioti taškus. Be to, turiu įsipareigojimų ir Europos Parlamente.

– Užsiminėte apie galimybę kurti politinį judėjimą, žinau, kad esate kalbėjęs apie tai ir su Antanu Guoga, kitais politikais. Ar galimybė kurti savo politinį judėjimą yra rimtas svarstymas?

– Europos Parlamente jautiesi toks vienišas, ir, jeigu tarp 751 nario pamatai pažįstamą veidą, su malonumu pakvieti pasikalbėti, išgerti kavos. Kalbuosi su visais lietuviais europarlamentarais, taip pat ir su Antanu Guoga, tačiau susitarimų dėl naujo judėjimo nėra.

– Tačiau Jūs matote, kad, artėjant rinkimams, iš tikrųjų gali būti tam tikra niša naujam politiniam dariniui, atsižvelgiant į tai, kad kelios partijos – Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ jau nėra tokios populiarios, o jų niša laisva?

– Šiandien negalėčiau atmesti nė vieno varianto, nes šiuo metu pasitikėjimas politinėmis partijomis yra žemas. Norit paskatinti žmones būti aktyvesniais, pasitikėti politikais, reikia partijas keisti iš vidaus, reikia būti atviresniems – to siekiau ir būdamas partijoje „Tvarka ir teisingumas“. Manau, kai kurios partijos keisis, neatmetu galimybės atsirasti ir vienokiems ar kitokiems politiniams junginiams. Viskas įmanoma.

– Ar svarstydamas apie politinę ateitį galvojate apie dalį Jūsų sąjungininkų – buvusių bendrapartiečių, kurie eitų kartu su Jumis? Ar tariatės su sūnumi ir tai bus judviejų sprendimas?

– Su sūnumi galiu tartis, bet jis pats jau nuo keliolikos metų priima sprendimus ir nelabai tėvo klauso. Jis ir dabar priims sprendimą, kuris jam atrodys priimtiniausias. O dėl bendražygių pasakysiu nuoširdžiai: nesu agitavęs nė vieno partijos nario, nė vieno skyriaus atskilti, išeiti ir panašiai. Buvau šios partijos vienas vadovų, pastaruoju metu tik eilinis narys, todėl atitinkamai ir elgiausi. O dabar, kai situacija pasikeitė, reikia apgalvoti visus galimus variantus.