Viktoras Muntianas, įkopęs į politines aukštumas, savo idealų nesutrypė, liga, kuri jį užklupo kartu su bendražygių išdavyste ir kaltinimais, nesugniuždė. Greit 62-ejų metų sukaktį minėsiantis vyras iš pirmo žvilgsnio atrodo žvalus ir energingas.

– Kaip iš tiesų buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kaltintas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir išteisintas, jaučiasi šiandien?

– Gyvenu gerai. Dirbu.

– Jonavoje "Agrochemoje"?

– Taip. Pareigos? Liaudiškai sakant – administracijos direktorius. Pagal oficialų pavadinimą esu Bendrųjų reikalų ir kreditų valdymo direktorius. Priklausome "Achemos" koncernui. Mūsų įmonių yra ir Latvijoje, ir Estijoje, todėl tenka daug važinėti darbo reikalais.

– Vadinasi, darbas nevargina ir sveikatai netrukdo?

– Priešingai, padeda, nes dirbdamas mažiau lieki vienas su savo mintimis.

– Ar jos kankina? Dėl ligos, kuria buvote susirgęs?

– Rūpinuosi savo sveikata labiau nei anksčiau. Kai susergi, reikia ieškoti priežasčių, dėl ko taip atsitiko. Dėl daugelio ligų, kraujo vėžio – taip pat, paprastai būna kaltas gyvenimo būdas. Mano darbas buvo sėdimas ir įtemptas, nuolat patirdavau didelę nervinę įtampą. Visa tai reikėjo pakeisti, padarius išvadas. Manau, kad man pavyko, ir šiandien džiaugiuosi.

– Vis dėlto, be gyvensenos, kuri mūsų sveikatai turi 50 proc. įtakos ir kurią galime pasirinkti, daug lemia nuo mūsų nepriklausanti aplinka ir genai. Gal jie kalti, kad susirgote?

– Negaliu pasakyti dėl genų. Turbūt anksčiau kraujo vėžio niekas nediagnozuodavo, ir ne viską žinau, kas nuo ko mirė. Mano protėvių buvo ir ilgai, ir trumpai gyvenusių. Tėvo jau nėra, mirė staiga nuo širdies smūgio, būdamas 75-erių. Mama gyva, jai 82-eji. Laimė, dar gali gyventi viena, savimi pasirūpina. Ne kiekvienas tokio amžiaus tai gali.

– Ar dėl savo ligos nekaltinate politikos?

– Matyt, nuo žmogaus būdo priklauso, kiek atsakingai jis atlieka savo pareigas. Mano požiūris buvo, matyt, per daug rimtas. Dėl to nuolat patirdavau nervinę įtampą, stresą, ypač kai buvau apkaltintas nebūtais dalykais, kai buvo suformuota viešoji opinija, kad esu paskutinis niekdarys.

– Tebegerbiate Seimą, kaip esate kažkada sakęs?

– Jaučiu pagarbą institucijai, o ne jai atstovaujantiems žmonėms, juolab visiems iki vieno. Pagarba institucijai – tai galimybė įtvirtinti demokratiją, kuri šiandien yra geriausia, ką sukūrė žmonija valdymo srityje. Deja, Seimo sudėtis turi tendenciją blogėti kadencija iš kadencijos. Politika nebėra kompromisų menas, politikai nuolat ieško kompromisų su savo sąžine.
Mes, rinkėjai, tarsi kalti, išrinkę tokį Seimą. Vis dėlto taip nėra, nes rinkėjai savo atstovų nepažįsta, balsuoja ne už jų nuveiktus darbus, o už pinigais sukurtą įvaizdį.

– Ką daryti, kad taip nebūtų? Boikotuoti Seimo rinkimus?

– Sukrėtimo reikėtų, nes metai iš metų viskas blogėja.

– O jūs, galėjęs šį procesą pristabdyti, iš aukštų pareigų ambicingai pasitraukėte savo noru. Ar negraužia sąžinė, kad nekovojote? Jaučiatės ramus?

– Dabar nesu ramus kaip mokesčių mokėtojas. Esu pratęs dirbti, užsidirbti ir atitinkamai išleisti. Tačiau matau, kad didelė mano mokesčių dalis patenka į rankas tų, kurie perskirsto tas lėšas dar iki paskirstymo.

– Kalbate kaip politikas, nors sakote esąs iš jos pasitraukęs.

– Kalbu apie tai, ką žinau, dėl ko man, kaip mokesčių mokėtojui, yra ne tik nepatogu, bet ir pikta.

– Jei nieko nepakeitėte būdamas Seimo pirmininku, galbūt galite keisti kaip aktyvus pilietis?

– Nemokėti mokesčių negaliu, dirbu ir moku. Kaip pilietis bandau keisti situaciją, dalyvauju formuojant viešąją opiniją, tik mažesniu masteliu.

– Esate ir sveikatos draudimo mokesčių mokėtojas. Kaip vertinate sveikatos sistemą, su ja susidūręs?

– Turiu pripažinti, kad gydydamasis, ko gero, nepatyriau to, ką patiria kiti. Esu kažkiek žinomas, galbūt dėl to man buvo skiriama daugiau dėmesio, bet mačiau, kad medicinoje daug gero, bet yra ir blogo. Susidūriau su rajonų lygio medicina, kuri šiandien gal ir pagrįstai kritikuojama dėl kompetencijos, gydytojų kvalifikacijos stokos. Vis dėlto man ligą diagnozavo būtent Kėdainių rajono ligoninės gydytojai. Jie tai padarė be brangios aparatūros, ypatingų  tyrimų. Ir dabar mano sveikata rūpinasi šios ligoninės medikai. Mano požiūriu, ten viskas gerai. Gydžiausi ir Vilniaus Santariškių klinikose, likau patenkintas.

Norėtųsi tikėti, kad medikų dėmesys skiriamas ne kėdei, o žmogui. Ar taip yra iš tikrųjų – nežinau, bet mano asmeninė patirtis nėra bloga. Šiandien galiu dirbti, užsidirbti ir dar mokesčius mokėti.

– Vadinasi, savijauta gera, vaistų vartoti nereikia?

– Reikia. Daugiausia – imuninei sistemai stiprinti.

– Ar šiandien nesigailite, kad siekėte pakeisti politiką, o to nepavykus viską ėmėte į širdį?

– Blogiausia, kad aš ir šiandien įsitikinęs: viską galima pakeisti į gera, viskas pasiduoda žmogaus įtakai. Mano gyvenimas nebuvo toks, kad nuo vieno suolo sėsčiau į kitą, kad mane kas vestų už rankos, nuvestų į Seimą ir pan. Aš lipau po vieną laiptelį, pradėjau nuo pat apačios. Kompromisų su sąžine niekada nedariau ir nedarysiu. Kaip ir niekad neįsivaizdavau, kad galima taip brutaliai užsipulti, apkaltinti.

– Galbūt per aukštai buvote užlipęs?

– Ne dėl aukščio tai. Kai kas tikėjosi, kad vykdysiu kitų valią, elgsiuosi prieš savo sąžinę. Dabar esu toli nuo politikos, bet vis vien, matyt, kažkam trukdau – vis dar surandama šmeižto precedentų. Jau buvo kelios bylos dėl šmeižto, jas laimėjau. Nevengiu išsakyti savo nuomonę, o tai daug kam nepatinka.

– Kaip vertinate medikų darbo finansavimą? Ar pats už gydymą  jiems mokėjote?

– Ne, nemokėjau. Gal kvailai galvodavau, kad man nedera taip elgtis. Jei oficialiai yra didelis neatitikimas tarp darbo ir atlyginimo už jį, rinka sulygina tai ir padaro savaip. Tada atsiranda visi kiti dalykai. Žmogus, kuris atsilygina kažkokiu būdu, mato, kad už gerą darbą užmokestis nepakankamas. Akivaizdu, kad šioje srityje valstybingumo trūksta, valstybė nesugeba sukurti atitinkamų taisyklių ir priversti jų laikytis. Yra ir tam tikras nusistovėjęs požiūris.

– Ar liga pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą, vertybes, politiką.

– Man gyvenimas tapo dar įdomesnis, pilnesnis. Liga privertė mane grįžti prie gamtos, užsiimti daugiau žemiškais reikalais. Pamačiau, kuo gyvena ta žemė, kuria vaikštau.

Santykius su žmonėmis pakeitė ne liga, ir jie tebekinta. Kai kurie buvę bičiuliai vertino mane pagal šmeižto kampaniją, ir su jais teko nutraukti santykius. Tuomet viskas susipynė į vieną vietą – ir liga, ir šmeižtas. Vienu metu tapau ne visai įgalus sau atstovauti. Kai tuo laikotarpiu buvę draugai, gal tiksliau – geri pažįstami, nusisuko, iš tikrųjų buvo itin skaudu. Dabar man daug kas nesvarbu, o tuomet buvau labai stipriai pažeidžiamas.

Vienu metu ėjau iš proto, nes niekaip negalėjau įrodyti savo nekaltumo. Po kelerių metų sužinojau, kad dokumentai, kurie aiškiai rodė, kad esu nekaltas, buvo pas prokurorą. Jei taip galima padaryti Seimo pirmininkui, tai kaip elgiamasi su eiliniu žmogumi? Kai laidotuvėse išgirstu, kad esame kilę iš dulkės ir dulke virsime, pamąstau: dulke esi, su tavimi gali elgtis, kaip tik  nori.
Tai patiriu ir dabar, nes teismo procesai dar nesibaigė. Sprendimai, kai buvau išteisintas, apskųsti aukštesnėms instancijoms. Taip teismuose jau penkeri metai. Sergantis žmogus negali žinoti, kiek tai tęsis. Man sako, ko tu jaudiniesi, tu – išteisintas. Kol nesusiduri, nežinai, ką tai reiškia. Sako: reikėjo prisitaikyti. Tačiau mane nuo tokių pasiūlymų apima beviltiškumas. Man bjauru, kai, ko gero, dabartiniai politikai, būdami vieni vonioje net prieš veidrodį, veidmainiauja. Baisu, kai negali būti savimi.

– Akivaizdu, kad būti savimi labai sunku. Kaip palengvinti tokią naštą?

– Gal ir trumpiau man teks gyventi, bet niekada niekam nesilanksčiau ir neketinu lankstytis. Tai mane stiprina.

– Pusryčiams tebevalgote grikių košę, taip pradėjote maitintis susirgęs prieš penkerius metus?

– Taip. Buvo ir grikių dieta: tris kartus per dieną, apie tris  mėnesius vien grikiai. Tai neatgrasė nuo šio patiekalo. Juos verdu kas rytą, valgau su sėmenų aliejumi. Galbūt grikių nauda organizmui – nusiteikimo reikalas. Kai įsitikinau, kad rūkyti bjauru, po trečios cigaretės tąsyti pradėjo. Taip ir nustojau rūkyti. Tai buvo seniai, dar gerokai prieš ligą. Su chemoterapija nieko papildomo nevartojau, vadovavausi vien medikų nurodymais.

Biografijos štrichai

Viktorui Muntianui – 62-eji. Gimė 1951 m. lapkričio 11 d. Marijampolėje.

Mokėsi Marijampolės 3-iojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1968 m. 1973–1978 m. studijavo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Statybos fakultete ir įgijo inžinieriaus statybininko specialybę.

Pradėjęs dirbti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, perėjo į Kauno statybos kombinatą dirbti meistru ir spračiai kopė profesinės karjeros laiptais: tapo darbų vykdytoju, aikštelės viršininku, valdybos vyriausiuoju inžinieriumi.

1985–1987 m. studijavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. 1986–1990 m. – Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. 1990–1993 m. – Kėdainių rajono valdytojas, nuo 1994 m. iki 1996 m. – AB "Ūkio bankas" Kėdainių filialo valdytojas. 1996–1997 m. – koncerno "Vikonda" viceprezidentas, 1997–2004 m. – Kėdainių rajono savivaldybės meras.

Iki 1989 m. – TSKP narys, nuo 1995 m. – Lietuvos valstiečių partijos, nuo 1999 m. – Naujosios sąjungos (socialliberalų) narys, nuo 2003 m. – Darbo partijos narys, šios partijos pirmininko pavaduotojas, 2004 m. išrinktas į Seimą, 2006 m. partijos deleguotas į Seimo pirmininkus, kuriuo buvo iki 2008 m. balandžio mėn.

Po Darbo partijos skilimo 2006 m. iš jos pasitraukęs, sukūrė Pilietinės demokratijos partiją, 2006–2008 m. – jos pirmininkas. Nuo 2010 m. – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys. Dabar nepriklauso jokiai partijai.