„Nieko blogo, jei žmogaus pažiūros yra kitokios ir jis nueina ten, kur jos jį labiau atitinka. Jei žmogus yra labiau liberalus, jis gali numigruoti į labiau liberalių pažiūrų politines jėgas, tai šia prasme mes labiau išsigryniname – liekame labiau tokie, kokiais save ir deklaravome“, – interviu Eltai teigė A. Veryga.

Politikas nedramatizavo ir pastaruoju metu „valstiečių“ lyderio R. Karbauskio girdimų pareiškimų esą galimybių tartis dėl opozicijos lyderio su buvusiu kolega, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnu Sauliumi Skverneliu jis nematąs. Priešingai, galimybę derėtis A. Veryga teigia įžvelgiąs, nes, tikino jis, opozicijos susitarimas priklauso ne nuo žmonių, o nuo susitarimo turinio.

„Jei mane kas deleguos, aš su visais galiu kalbėtis ir tartis. Klausimas yra susitarimo turinio, kas iš jo būtų“, – apie opozicijos susitarimą dėl lyderio kalbėjo A. Veryga.

Galiausiai interviu buvęs sveikatos apsaugos ministras įvertino jo pareigas perėmusio Arūno Dulkio darbą. Kritikos jis negailėjo tiek A. Dulkio inicijuojamai sveikatos įstaigų reformai, tiek pandemijos valdymo strategijai. Nors abu ministrai dirbo kone analogiškomis sąlygomis, A. Veryga teigė nematąs priežasčių dabartiniam ministrui demonstruoti didesnės empatijos. Vis tik, jo nuomone, kritikos strėlės turėtų keliauti ne A. Dulkiui, o premjerei Ingridai Šimonytei, kuri pasielgė neatsakingai pasirinkdama šio ministro kandidatūrą.

„Įmesti žmogų į tokį karštą katilą, kai jis net neturi supratimo, kokia yra sistema, tai yra neatsakinga. Tai ne ministras kaltas, bet žmogus, kuris jį įmetė“, – teigė A. Veryga.

P. Peleckio / BNS nuotr.

– Pone Veryga, kaip manote, ar ,,valstiečiai“ pavasario Seimo sesiją pasitiks grynesni nei prieš metus?

– Sudėtingas klausimas, kaip tą grynumą pamatuoti. Aš suprantu, kad to klausiate tame kontekste, kad vis tik yra žmonių, kurie paliko frakciją ir pasirinko kitą politinį kelią. Dalis mūsų frakcijos žmonių ir mūsų pirmininkas ne kartą yra pasisakęs, kad tokiu būdu savotiškai frakcija išsigrynina, lieka žmonės, kuriems vertybiškai labiausiai tinka ir patinka būti frakcijoje. Tai šia prasme, matyt, galima taip sakyti. Jei žmonės pasirinko kitą politinį kelią, ką padarysi. Gaila, aišku, kad frakcija sumažėjo, nes kuo ji yra didesnė, tuo, natūralu, ji gali būti ir politiškai reikšmingesnė, ir siekti sudėtingesnių tikslų. Bet žmonės yra suaugę, jie gali savo politines pažiūras pakeisti. Aišku, kuo vyresni būna, dažnai jie tampa labiau konservatyvūs, bet būna, kad tampa ir liberalūs. Tai ir tokia kryptis yra įmanoma.

– O kaip jūs pats asmeniškai suprantate išsigryninimą? Ar tai iš tikrųjų gali reikšti partijos tvirtėjimą?

– Tas grynumas, negrynumas yra kaip kraujo priekaištas, kai žmogus būna negryno kraujo. Tai ir tą grynumą mes savotiškai suprantame ir, ko gero, tie žmonės, kurie pasirinko kitą politinę kryptį, jie dėl tam tikrų priežasčių dažnu atveju negalėjo būti partijoje. Iš partijos nėra tiek daug išėjusių, labiau turbūt kalbame apie frakciją. Galbūt ir gerai, kad žmonės tai padaro, nes daug sudėtingiau, kai priešprieša kyla, kai reikia apsispręsti balsuojant, pavyzdžiui, kaip atsitiko su kolega Tomu Tomilinu. Jis ne tik kad balsavo dėl tam tikrų klausimų kitaip nei buvo sutarusi frakcija, bet savotiškai skaldė ją viešumoje, eskaluodamas kai kuriuos klausimus.

Tai nieko blogo, jei žmogaus pažiūros yra kitokios ir jis nueina ten, kur jos jį labiau atitinka. Jei žmogus yra labiau liberalus, jis gali numigruoti į labiau liberalių pažiūrų politines jėgas, tai šia prasme mes labiau išsigryniname – liekame labiau tokie, kokiais save ir deklaravome. Tik gal net paradoksalu, kad kai kuriais atvejais esame ženkliai konservatyvesni nei konservatoriai ir kai kuriais atvejais liekame kone vienintelė frakcija, kuri labai aiškiai pasisako dėl kalbos dalykų, dėl šeimos, dėl kitų klausimų, bet tas nėra blogai.

– Viena vertus, pasisakote už tradicines vertybes, tačiau, kita vertus, ar čia nėra labai plona riba, kai partija linksta vis arčiau kraštutinumų, galbūt net marginalumo? Tarkim, kai kurios užimtos pozicijos dėl Šeimų sąjūdžio, kuris siejamas su antivakseriais.

– Frakcija niekada nėra pasisakiusi priešiškai dėl skiepų. Mes daug kartų kėlėme klausimus dėl valstybės pasirinktos krypties, kaip skatinti skiepytis, kai buvo pasirinktas prievartos kelias per galimybių pasą. Turime, aišku, galbūt vieną ar du žmones, kurie yra griežčiau nusistatę prieš tam tikrus dalykus, bet, manau, mes to visur rasime. Ir dažnu atveju tie pora žmonių mūsų frakcijoje viešai yra įvardijami kaip didžiausia kliūtis vakcinacijai Lietuvoje. O pasižiūrėjus Seime rasime kone visose frakcijose ir neskiepytų žmonių, tik apie juos niekas nekalba. Tai šių dviejų žmonių pasirinkimas nereiškia frakcijos nuomonės ir frakcija tokio dalyko nėra išsakiusi.

O dėl Šeimų sąjūdžio, tai jie patys yra aiškiai pasakę, kad nenori tapatintis su jokiomis politinėmis jėgomis. Tai yra toks spontaniškas žmonių judėjimas ir viskas, ką mes darėme – tiesiog bendravome su tais žmonėmis. Buvo išėjęs ne vienas Seimo narys ir pasikalbėti, ir pabendrauti, bet tai nereiškia, kad mes esame su jais, nes niekas per daug ir nenori iš jų tapatintis su politinėmis partijomis. O kad kai kuriais klausimais mes turime panašią ar tokią pačią nuomonę, kurią žmonės išsakė, nes jie labai daug klausimų įvairiausių kėlė, tai nereiškia mūsų marginalizacijos. Tai reiškia tiesiog kalbėjimą su visuomene, kuri savotiškai neberanda būdų ir vietos, kur su politikais pasikalbėti.

– Kalbant apie visuomenę, pastarieji reitingai taip pat signalizuoja apie galbūt pasikeitusią žmonių nuomonę, apklausos rodo, kad „valstiečiai“ jau nebepatenka į trejetuką. Tai, jūsų vertinimu, ar visgi tai nesignalizuoja apie esančias problemas arba galbūt apie būtinus pokyčius?

– Reitingas sumažėti gali dėl pačių įvairiausių priežasčių. Dabar atsirado nauja politinė jėga, kuri dalį balsų tiesiog nusiurbia. Tai, ką sako ir politologai, čia netgi ne Lietuvos fenomenas, o tiesiog žmonės mėgsta naujus gelbėtojus, naujas politines jėgas, nors tai nėra nauja politinė jėga, o tik nauja struktūra. Žmonės nėra nauji, jie yra ir matyti, ir girdėti, ir visuomenei pažįstami. Tai jei kiekvienas reitingo susvyravimas arba sumažėjimas reikštų, kad politikai staiga ima kardinaliai keisti savo pažiūras, tai turbūt būtų apskritai klausimas, kam reikia politinių partijų, politinių pažiūrų, ir tada visi mes galėtumėme būti tokie, iš kur vėjas papūtė. Pajutome, kad kažkas ne taip ir jau keičiame plokštelę. Man atrodo, kad kaip tik stabilumas pažiūrose ir leidžia atsirinkti, kas yra kas. Demokratijoje taip jau yra, žmonės balsuodami pasako, kas jiems tuo metu atrodo svarbu, jie balsuodami parodo, kam jie suteikia mandatą įgyvendinti programas ar panašiai. Tai, kaip ir sakiau, kaip tik tam tikras stabilumas yra vertybė. Jei žmonės kaitaliojasi nuo konservatyvizmo iki liberalizmo, nuo kraštutinio kairumo, tai nėra labai sveikas dalykas. (...)

Žmonės mėgsta naujus gelbėtojus, naujas politines jėgas, nors tai nėra nauja politinė jėga, o tik nauja struktūra.

– Na, taip, išlaikomos tos pačios pažiūros, bet ir reitingai, ir narių pasitraukimas, ir politologų „pajuokavimai“, kad su dabartine komunikacija, LVŽS pirmininko pasisakymais greičiausiai visi „valstiečiai“ tuoj tilps į vieną liftą. Tai klausimas, ar vis tik neįžvelgiate tolesnių skilimų grėsmių?

– Kad mūsų partijos pirmininkas pasisako aštriau kai kuriais klausimais visai nereiškia, kad turi keistis frakcijos sudėtis. Dalis narių buvo aktyviai išviliojami ir pirmininko pasisakymai yra niekuo dėti. Žmonėms galbūt buvo duotas pirmininko pažadas ar dėl kažko susitarta, gal dėl pozicijų ateityje, jei pavyktų tai politinei jėgai laimėti daugiau balsų rinkimuose. Tai, manau, kad čia yra tikroji priežastis. 

O tai, kad opozicija aštriau pasisako, tai ar praėjusi opozicija nepasisakydavo aštriai? Ten taip pat buvo „riebių“ pasisakymų, ir dabar jie nevengia pasisakymų, kai premjerė pasako, kad „jei nepatinka, tai galėsite pasirinkti kitus“. Dėl to jų frakcija nebyra, tai čia nuo šito nepriklauso, o priklauso nuo kitų dalykų, kaip žmonės gali ar negali dirbti kolektyve. Mano požiūriu, jei jau aš ateinu į kolektyvą, į grupę žmonių, su kuria noriu būti, tai aš stengiuosi prisitaikyti prie kolektyvo, o ne kolektyvas turi taikytis prie mano ambicijų, norų. Nors šiuo atveju politikai kartais yra ir ekscentriški, jei jie yra labiau matomi, jiems nėra labai lengva tarpusavyje sutarti. Būna, kad nuomonės išsiskiria, įsižeidžiama dėl pasakymų ar komentarų, bet aš dėl to niekur neišeičiau, nes tai nėra racionalu. Kitur gali būti tokių pačių dalykų, bet ką padarysi, jei žmonės taip nusprendžia. Žmonės bando ieškoti, kur jiems geriau, o ar geriau bus, pamatysime ateityje.

– Sakote, kad dalis narių buvo išviliojami, o kas jus patį laiko „valstiečių“ gretose? Kitaip tariant, kuo čia geriau?

– Nesu niekur kitur buvęs, tai ir negaliu lyginti. Bet aš tikrai nematau nieko išskirtinai geriau kitur. Kiekviename kolektyve yra įvairiausių dalykų, gal kitų dalykų nesimato viešumoje. Gal jie meistriškiau sugeba paslėpti savo ginčus ar diskusijas ir nekyla politologams pagundų juos pakomentuoti. Mums gal nesiseka taip gerai, gal mes ir nebandome jų slėpti, žmonių netildome, jie savo nuomonę išėję gali viešai pasisakyti.

Su šita komanda aš atėjau į politiką. Man tuo metu tiko ir politinės pažiūros, ir aš pats galėjau jas formuoti pagal savo supratimą, ypač pagal visuomenės sveikatos tam tikras priemones. Aš gavau palaikymą, ir kolegos atlaikė sunkų laiką, kai aš buvau pirmas interpeliuotas ministras, tai, galima sakyti, guldė galvą už mane ir balsuodami, ir padėdami. Jei aš juos palikčiau, tai tiesiog, mano supratimu, aš išduočiau žmones, su kuriais sunkiai dirbame, su kuriais ilgą laiką prabuvome. Jei aš matau, kad kažkas yra ne taip, aš stengiuosi dalykus taisyti, bendrauti, ieškoti sprendimų, o ne lakstyti ir ne ieškoti įsivaizduojamų geresnių vietų ir geresnių sprendimų.

Ir šiaip Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinės pažiūros atitinka mano pažiūras. Aišku, turbūt nerasime nė vienos politinės jėgos, kurioje visu šimtu procentų viskas absoliučiai atitinka. Bet jei dešimt procentų netinka, o devyniasdešimt tinka, tai, man atrodo, yra labai neblogai.

– Sugrįžtant prie partijos pirmininko pasisakymų, kaip jūs pats asmeniškai vertinate nuolatinę R. Karbauskio kritiką, tarkim, S. Skverneliui? Ar kartais nesusidaro įspūdis, kad siekiama jį tarsi demonizuoti? R. Karbauskis kartoja, kad opozicijos lyderio nebus, nes nėra galimybių tartis su S. Skverneliu ir apskritai jo vadovaujama politinė jėga yra ne ,,Vardan Lietuvos“, o ,,Vardan valdžios“.

– Tiesą sakant, niekaip nevertinsiu. Reikėtų klausti Ramūno, kuris galėtų paaiškinti savo komentarus. Jei man būtų poreikis komentuoti, tai aš galbūt kažkiek švelniau pasakyčiau, bet, kaip ir sakiau, mes, kaip žmonės, esame labai skirtingi, mes skirtingai komunikuojame, vieni galbūt aštriau pasisako, tai žmonių dėl to neteisiu, bet, matyt, kad nuoskaudų dėl Sauliaus tikrai yra susikaupę nemažai. Turime nepamiršti, kiek buvo palaikymo ir prezidentinėje kampanijoje, ir kiek buvo palaikoma Vyriausybė, o dabar, kai yra giriamasi dėl sprendimų, tai didžiąją dalį priėmė parlamentas, kur balsavo dauguma, o dabar jie yra savinamasi ir bandoma susieti su vienu žmogumi, tai tikrai suprantu, kad tai sukelia neigiamas emocijas. Arba tas pats aktyvus narių viliojimas iš skyrių, man sunku pasakyti, kas jiems pažadama. Aš taip pajuokauju, kad viskas gerai su naujomis politinėmis jėgomis, čia kaip su nauja šeima: susikūrė ir užsimanė turėti vaikų, bet, užuot pasidariusi jų pati, pradeda juos vogti iš kaimynų, vilioti ir skaldyti. Tiesą pasakius, ir man tai atrodo nei normalu, nei gerai. Politinės partijos tikrai gali kurtis, gali rastis, bet šitos vilionės iš kitų politinių judėjimų neatrodo labai normalu.

– Tai, iš jūsų žodžių galima suprasti, kad opozicijos susitarimo su S. Skverneliu nematytumėte ir jūs?

– Jei mane kas deleguos, aš su visais galiu kalbėtis ir tartis. Klausimas yra susitarimo turinio, kas iš jo būtų. Jei visi gauna lygias galimybes atnešti į darbotvarkę savo klausimus, tai viskas gerai. O jei pažiūros yra kardinaliai skirtingos, tai ar yra prasmė tartis išvis susitarti?

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

– Bet ar nebus taip, kad opozicijos lyderio nebuvimas gali pakišti koją tolesniam opozicijos darbui?

– Sudėtinga opozicijai susitarti gali būti ne tik dėl Sauliaus. Mes ir anksčiau pastebėjome, kad, opozicijai balsuojant, ypač socialdemokratai balsuodavo taip, kaip balsuoja valdantieji. Matydavosi tokia įdomi sinchroninė veikla, kurią yra labai sunku paaiškinti. Tai ne kiek dėl naujos politinės jėgos, kiek dėl kitų frakcijų nebūtų lengva rasti kažkokį bendrą sutarimą. O šiaip opozicinės frakcijos turi bendradarbiavimo formatą, yra frakcijų seniūnų, atstovų susitikimai, pabendravimai, kur mes bandome rasti susitarimą. Tai jei ir nėra opozicijos lyderio, vis tiek turime suprasti, kad jis yra kaip simbolinis elementas, juk opozicijos lyderis, išskyrus tai, kad jis gali automobilį turėti ir klausti pirmas per Vyriausybės valandą, ką dar jis gali stebuklingo nuveikti? Tai labiau simbolinė figūra. Daug svarbiau yra sutarti dėl klausimų, susiderinti pozicijas, mes jį turime, jis veikiantis ir yra atvejų, kai pavyko tuos formatus atstovėti, kaip dėl privalomo medikų vakcinavimo ar dėl tos pačios alkoholio kontrolės politikos. Tai buvo tų klausimų, kur opozicija visai neblogai ir vieningai balsavo.

– Pereinant prie kiek kitos temos, esate kone vienas didžiausių ministro A. Dulkio inicijuojama sveikatos įstaigų reforma kritikų. Kiek anksčiau piktinotės, kad projekte yra tik skambios frazės, tačiau iš esmės iš ministro komentarų esą nieko neįmanoma suprasti. Kurie reformoje esantys siūlymai kelia didžiausių abejonių?

– Kai kuriems dalykams aš visai pritarčiau, jei jie iš tikrųjų bus daromi, nes apie juos kalbama bene mažiausiai. Tai greitosios medicinos pagalbos reforma, apie kurią dar mes buvome pradėję kalbėti, buvome pasiekę susitarimą ir su profesinėmis sąjungomis, ir tai tikrai reikia padaryti. Tuomet yra slaugos, globos integracija, kai žinome, kad, senėjant visuomenei, paslaugų poreikis auga ir dabar mes turime dirbtinai atskirtą sistemą, kai žmonės būna globos įstaigose, dalį – slaugoje, ir tokį organizavimą reikėtų sutvarkyti.

O ten, kur yra garsiausiai kalbama, apie tuos kažkokius mistinius sveikatos centrus, kur yra planuojama sukišti viską, ką rado, tai čia tokia šiupininė sriuba, kur ką radai šaldytuve, tą ir supylei. Ministras, kalbėdamas apie juos, kalba apie auksines valandas, kurios nieko bendro su centrais neturi. Kalbama apie klasterių sistemas, apie greitą pacientų atgabenimą, kai yra sudėtinga būklė, tai tie bendruomenių sveikatos centrai į jokias valandas čia niekur nepretenduoja.

Dar daugiau, siūloma jungti grandis, kurių tikslai yra kardinaliai priešingi. Tarkim, pirminę priežiūrą sujungti su ligonine. Tai pirminės priežiūros tikslas yra išspręsti problemas taip, kad paciento nereikėtų guldyti į ligoninę, kuriama motyvacija tokia, kad šeimos gydytojas suvaldytų lėtines jėgas, kad paciento nereikėtų guldyti į gydymo įstaigą. Ir jam yra mokama už galvą, nepriklausomai nuo to ar pavyko, ar ne. Tai ligoninė gi apmokėjimą gauna už tai, kad pagydė pacientą ir pasiguldė, ten niekas už galvą nemoka. Jeigu nėra paciento, nėra ir apmokėjimo. Tai dabar vieno tikslas turi būti išvengti guldymo, o kito tikslas yra pasiguldyti, kad gautų pinigų ir uždirbtų. Tai kaip jie po vienu stogu bus ir kurio bus viršus, juolab kai ligoninė yra brangi įstaiga, paros budėjimai, daug medikų. Tai jei jie užsidirbs pinigų, ar nebus taip, kad pinigai bus paimti iš šeimos gydytojų, iš bendro katilo.

Tai ligoninė gi apmokėjimą gauna už tai, kad pagydė pacientą ir pasiguldė, ten niekas už galvą nemoka. Jeigu nėra paciento, nėra ir apmokėjimo.

Tai nesu aš labai kritikas, patys šeimos gydytojai garsiai apie tai kalba ir sako, kad tai yra sukimas atgal trisdešimt metų, nes Lietuva jau buvo pasirinkusi panašų modelį ir buvo aiškiai atskyrusi nuo stacionaro su savo tikslais ir panašiai. Tai čia vienas priekaištas, o kiti susiję su gydymo įstaigų ligoninių pertvarka, kur net savivaldybės nesupranta, kas turėtų būti ir joms pasakoma, kad turi klausytis ir supras. Bet jei kritiką girdi iš kelioliktos savivaldybių, tai panašu, kad nėra vieno žmogaus nesupratimas, tai masiškai nesuprantama, ką čia norima padaryti. Kalbama, kad tai leis išspręsti sistemines problemas, kad pacientai galės greičiau patekti pas gydytojus, o kokiu būdu jie greičiau pateks, jei kažkokia įstaiga susimažintų skyrių skaičių ir perkeltų paslaugas. Tai yra daug gražių pasakymų, daug teisingų tikslų, bet nekoreliuoja su tuo, kas yra daroma...

– Daug kritikos, bet tikslas toks pat, kokį kėlėte ir jūs, kad pacientai iš bet kurios vietos turėtų pasiekti visą parą  paslaugas teikiančią gydymo įstaigą ne ilgiau kaip per valandą. Jūsų reformai pritarta nebuvo, tai kyla klausimas, kokį A. Dulkio reformos, kurioje buvo padaryta kiek pokyčių, likimą matytumėte jūs?

– Mūsų planams Seimas buvo pritaręs, prezidentė vetavo ir veto nebuvo atmestas. Aišku, gaila, būtume nemažai pajudėję į priekį, o kaip bus dabar, man sunku pasakyti, bet būčiau gana skeptiškas, nes žmogus, kuris turėtų būti variklis, tai yra ministras, tai yra jo pagrindinis darbas. O to darbo nėra, jis vengia kalbėti apie reformas, o jei pakalba, tai atsiranda dviem mėnesiams peno kalboms, kai žmogus nepataiko net termino pasakyti. Ministras yra svarbi figūra reformai, reikia bendrauti su Seimu, o nieko nevyksta, jei vyksta pristatymai, tai tik su ministro komanda. Tai nežinau, kokia gali būti reformos ateitis, nebent premjerė išsukinės valdantiesiems rankas ir sakys, kad arba priimate, arba galėsite patys premjerauti ir daryti naują Vyriausybę. Bet gal dar ministras susiims, išmoks, ką reikia ir įtikins. Pamatysime.

Jis vengia kalbėti apie reformas, o jei pakalba, tai atsiranda dviem mėnesiams peno kalboms, kai žmogus nepataiko net termino pasakyti.

– Ministrui jūsų kritikos strėlės keliauja ne vien dėl reformos, tačiau ir dėl pandemijos valdymo. Pastarosiomis dienomis kalbama, kad leidžiamasi nuo problemų kalno ir pikas praėjo. Tai, apibendrintai, kaip dabar įvertintumėte valdymo strategiją?

– Galima sakyti, kad pandemija suvaldė pati save. Nuo to kalno leidžiamės, nes žmonės užsikrėtė ir persirgo. Žmonės netilpo testuotis ir virusas buvo tikrai išplitęs, plinta ir toliau, bet vyksta toks natūralus imunitetas, kuris atsiranda persirgus. Tai, manau, kad supervaldymo ir nebuvo, vienintelė priemonė, kuria didžiuojasi ir giriasi Vyriausybė, tai galimybių pasas, kuris turėjo paskatinti vakcinaciją. Tai tą jis padarė tarp jaunesnių, o pagrindinė vyresnių grupė, kurią ir reikėjo apsaugoti, ji liko nepaskiepyta ir palikta likimo valiai. Buvo bandoma ieškoti pasiteisinimų, kad vaikai neleidžia skiepytis. Tai „geriausia“ komunikacija buvo kampanijos pirkimas, kurią metus pirko ir taip ir neišėjo nupirkti. O galų gale paleido kampaniją „Nelik paskutinis“. Tai kas čia liks paskutinis, kai praktiškai visi esame imunizuoti ir lieka klausimas, kas sirgs, o kas ne. Tai didelės skambios šnekos apie valdymą ir suvaldymą, bet pandemija pati suvaldė save.

– Tai, kaip suprantu, dėl galimybių paso, kuriuo sakote Vyriausybė taip didžiavosi, išlaikote tą pačią, anksčiau išsakytą, poziciją esą jis daugiau pridarė bėdos nei naudos?

– Manau, kad taip. Nepaisant visų pasidžiaugimų, kad tai sustimuliavo vakcinaciją, tas augimas buvo jauno amžiaus grupėje, kuri ir taip pakankamai ėjo ir skiepijosi, o kiek tai sukūrė priešpriešos, nepasitenkinimo, kiek ateityje gali padaryti bėdos su kitomis vakcinomis, tai dar tik pamatysime. O ir šiaip GP sukūrė klaidingą įsivaizdavimą, kad jei turi GP, gali daryti ką nori. Taip nėra, QR kodas nuo viruso neapsaugo, o kai kurios priemonės buvo pamirštos, ir tai sukūrė klaidingą įsivaizdavimą. Tų visų žadėtų aukso kalnų ir stebuklų nebuvo. Liko ministras ir ministerija vieni atsakingi ir su tuo neišėjo susitvarkyti.

– Visgi ministrą kritikuojate ir dėl reformos, ir dėl pandemijos valdymo, nors pats buvote kone analogiškoje situacijoje ir žinote, kad sveikatos apsaugos ministro kėdė pastaruoju metu yra viena karščiausių. Ar neturėtų būti ministrui daugiau empatijos, ar kritika tikrai yra nusipelnyta ir, jūsų nuomone, ministras dirba prasčiau nei dirbote jūs?

– Čia reikia įvesti į tam tikrą kontekstą, aš dabar nesu Vyriausybėje, esu parlamente ir esu opozicijoje, tai mano darbas yra kritikuoti. Opozicija ir neturi kažkokios labai empatijos demonstruoti. Taip demokratinėse valstybėse veikia parlamentas ir toks yra mano darbas. Aš ne kartą esu sakęs, kad priekaištai yra ne kiek ministrui, kiek skirti premjerei, kuri, mano manymu, padarė labai didelę klaidą, pasirinkdama šio ministro kandidatūrą. Turbūt viskas su juo būtų gerai, jei nebūtų krizės ir būtų galima ramiai iš lėto tvarkytis su netobulais procesais, kurių visada gali rasti. Bet kai yra krizė, tas toks smulkmeniškumas, užsiciklinimas ant mažų detalių, bendresnio paveikslo nematymas, jis yra pražūtingas. Įmesti žmogų į tokį karštą katilą, kai jis net neturi supratimo, kokia yra sistema, yra neatsakinga. Tai ne ministras kaltas, bet žmogus, kuris jį įmetė, tai čia yra pirmiausia premjerės atsakomybė. Ji pasirinko tokį ministrą, ji ir turi už jį atsakyti. O jei daromos klaidos, tai mano darbas jas išryškinti.