– Aplankėte 66-ias šalis, penkiose iš jų gyvenote, o nuo praėjusio rudens įspūdžiais ir patarimais dalijatės feisbuko puslapyje „Kelionė kaip svajonė“.

– Buvo laikas, kai savo įspūdžiais dalydavausi asmeniniame profilyje, bet visada norėjau apie keliones kalbėti išsamiau. Vis nerasdavau laiko. Tačiau dabar, kai esu motinystės atostogose, ryžausi įgyvendinti savo seną svajonę. Kelionių tinklaraštyje „Kelionė kaip svajonė“ ne tik dalijuosi savo kelionėmis, bet ir padedu jas planuoti kitiems.

– Aštuoniolika metų aktyviai keliaujate, o ar pamenate, kur ir kaip užsikrėtėte kelionių virusu?

– Nuo mokyklos laikų patiko geografija ir istorija. Man atrodė, kad gyvename tokioje mažoje pasaulio dalyje ir matome tiek mažai, o pasaulis toks platus ir taip viskas ten įdomu! Visos šalys, visos kultūros, visų jų gamta, istorija, architektūra – viskas mane domina.

Kodėl pradėjau keliauti? Norėjau savo akimis įsitikinti, ar viskas, ką skaičiau vadovėliuose, yra teisybė. Esu dešimtojo dešimtmečio vaikas. Turėjome nuostabią istorijos mokytoją, kurios dėka dalyvaudavome konkursuose, o juos laimėję net du kartus vykome autobusu į ES institucijas Briuselyje, Strasbūre. Štai taip, matyt, ir pasigavau kelionių virusą – turbūt 11–12 klasėse.

Studijų laikais vasaras praleisdavau irgi užsienyje: važiuodavau užsidirbti į Ispaniją. Tai man suteikė tiek finansinę laisvę, tiek ir išlaisvino iš to mažo pasaulio.

J. Kaunietės asmeninio archyvo nuotr.

– Tikinate, kad keliaujant jums rūpi ne pliusiukai, o patirtys. Kokia įsimintiniausia patirtis, kurią, pakelta trečią valandą nakties, išpyškintumėte kaip daugybos lentelę?

– Visi mes prieš keliaudami atliekame namų darbus – susirašome bent dešimt lankytinų objektų, bet unikalios patirtys – tai kažkas kito. Išskirčiau savo vienos ilgiausią kelionę į Rytų Afriką, kur vienu kartu praleidau šešis mėnesius. Buvau tik gavusi bakalauro diplomą. Mažame Ugandos kaimelyje, vietinės mokyklos direktoriaus šeimoje, praleidau du mėnesius. Absoliučiai kaimelio daugumai buvau pirmas kada nors matytas baltas žmogus. Kai mane gydė nuo maliarijos (jau kitoje vietoje), pažiūrėti balto užpakalio (atsiprašau už tiesmukiškumą) į ligonine vadintą pašiūrę sulėkė kone visas kaimas.

Kodėl pradėjau keliauti? Norėjau savo akimis įsitikinti, ar viskas, ką skaičiau vadovėliuose, yra teisybė.

Kuo daugiau laiko leidau su vietinėmis moterimis, tuo labiau supratau, kokie nežmoniškai dideli mūsų kultūriniai skirtumai. Baigiantis antrajam viešnagės mėnesiui patyriau kultūrinį šoką. Sunku buvo suprasti jų mąstymą, pasaulėžiūrą, moters vietą bendruomenėje ir šeimoje. Tarkim, jų kaime, moterys, atnešusios maistą prie stalo, turėdavo atsiklaupti prieš vyrą, o paskui eiti valgyti atskirai. To kaimelio žmonės vadino save krikščionimis, bet buvo kupini visokiausių baimių, prietarų. Jei susirgau maliarija, vadinasi, buvau kažkuo nusikaltusi ir tamsiosios jėgos tarsi man atkeršijo.

– Kaip patekote į Ugandą?

– Tai nebuvo įprasta savanorystė. Labai norėjau patirti autentišką Afrikos kaimo buitį ir būtį, todėl ilgai ieškojau kontaktų, kol galiausiai kažką panašaus radau. Mokiau mokykloje vaikus anglų kalbos ir leidau laiką su pačiais mažiausiais. Oficiali kalba Ugandoje yra anglų, bet tokiuose kaimeliuose, kokiame gyvenau, dauguma žmonių kalbėjo vietinių genčių dialektais.

Mokytojos, aišku, mokėjo ir anglų, buvo ragavusios mokslų, nepaisant to, stebino keistais įsitikinimais ir pareiškimais. Tarkim, užėjus kalbai apie vaikų planavimą ir kontraceptikus (jų šeimose labai daug vaikų), mokytojos ėmėsi už galvos ir aiškino man, kad, kai viena vietinė moteris gėrė kontraceptines tabletes, jai gimė vaikas su ožio galva. Panašių istorijų prisiklausiau daugybę.

Ar tos moterys suvokia, kad gyvena tamsybėse? Nemanau. Jos taip įpratusios. Apie miesto žmogų jos kalbėjo su baime: įsivaizduokite, aiškino jos man su siaubu akyse, mieste jie gyvena vieni, be savo artimųjų… Ten šeimos konceptas labai platus. Direktoriaus šeimoje, kurioje gyvenau, buvo apie 20 asmenų. Didelis kiemas, o jame – skirtingi namukai, kuriuose – ir broliai, ir sesės, ir pusbroliai, ir pusseserės.

J. Kaunietės asmeninio archyvo nuotr.

– Į ką, planuodama keliones, kreipiate dėmesį: gamtą, architektūrą, vietos istoriją?

– Labai mėgstu gamtą ir aktyvias pramogas gamtoje – žygius, slidinėjimą ir kt. Gamtoje geriausiai pailsiu, nepaisant, kad fiziškai pavargstu. Todėl renkantis kryptį man labai svarbu, kad būtų bent kiek gamtos.

– Kurioje iš visų aplankytų šalių gamta pati gražiausia?

– Labai sunku atsakyti. Daug kur… Tačiau pirma mintis – Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). Ten rasite visko. Vandenyno pakrantėje pilna banginių, delfinų, ruonių. Nacionaliniuose parkuose laksto liūtai, žirafos, zebrai, o kur dar nuostabūs kalnai su snieguotomis viršūnėmis! Ši šalis patenkins bet kokio gamtos mylėtojo skonį.

Maža to – didįjį gyvūnų penketą čia pamatysite pigiausiai! Šiais metais daugelis Afrikos nacionalinių parkų labai užsikėlė kainas, įvažiavimo mokestis į Masai Maros nacionalinį parką vasarą kainuos apie 200 dolerių žmogui. Aišku, parkas įspūdingas, bet savarankiškai keliauti po jį neįmanoma: turi pirkti turą iš kelionių agentūros. Tai labai pakelia kainą. Visai kas kita PAR, kur klesti vietinis turizmas ir kur viskas pritaikyta savarankiškai keliauti. Išbandėme tai su vyru: nuskridome, oro uoste išsinuomojome automobilį, susimokėjome įvažiavimo mokestį, užsisakėme parke nakvynę (ją galima pasirinkti pagal savo biudžetą) ir patys savarankiškai surengėme safarį.

J. Kaunietės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip, važiuodami be gido, sužinodavote, kur telkiasi didžiausios kaimenės zebrų ar antilopių, o kur grobį doroja liūtų šeimynėlė?

– Žinau, kad kituose parkuose gidai per radijo stoteles dalijasi informacija apie žvėris, bet įmanoma apsieiti ir be jų. Aš tiesiog kruopščiai atlikau namų darbus. Kadangi keliavome į PAR sausojo sezono pabaigoje, vandens telkiniai buvo išdžiūvę ir daugiausia veiksmo galėjo vykti ten, kur dar yra vandens.

Parke praleidome penkias dienas, per kurias pamatėme tikrai ne mažiau nei Kenijos ar Tanzanijos parkuose. Dar vienas skirtumas –  PAR parkuose pagrindiniai keliai yra asfaltuoti, geri, o Serengetyje ar Masai Maroje jie iš esmės pritaikyti važiuoti tik džipais. Kitas geras dalykas, kad PAR nacionalinių parkų darbuotojai kabindavo žemėlapius, kuriuose smeigtukais sužymėdavo vietas su didžiausia vienų ar kitų gyvūnų, pastebėtų iš vakaro, koncentracija.

– Šiais laikais kelionėmis, kai išsiruoši į jas vienas, jau nepasigirsi, bet mane vis tiek stebina kuprinėtojos, ilgą laiką keliaujančios vienos. Gal jums Dievulis pašykštėjo baimės jausmo?

– Šį klausimą aš ir pati dažnai sau užduodu, bet dar neturiu atsakymo. Nebijau keliauti viena, bet man baisu, jei mano vaikas naktį labai sukarščiuoja. Aš tada blaškausi, ar čia važiuoti į priėmimo skyrių, ar kviesti greitąją, o gal čia dantys dygsta ar įsimetė kokia meningokoko infekcija? Tačiau į Afriką ar bet kur kitur – nors ir rytoj.

Tik negalvokite, kad užsimetu kuprinę ir lekiu. Jūs neįsivaizduojate, kiek valandų, dienų, parų, naktų praleidžiu ieškodama informacijos. Kai padarai didžiulį tyrimą nuo–iki, tuomet ir jautiesi užtikrintai. Tikrai nelekiu stačia galva į nežinomybę (juokiasi).

– Pati keisčiausia transporto priemonė, kurią esate išbandžiusi kelionėje?

– Visos vietinės transporto priemonės gana keistos, bet pamenu, kai ant paprasčiausio dviračio tilpome keturiese. Pro šalį važiavo pažįstamas, dviračio priekyje vežėsi vaiką, o prie galo buvo prisirišęs mažą ožkytę. Jis pasiūlė mane pavežėti. Paklausiau, kaip? Tada jis įdavė man į rankas ožkytę, mane pasodino ant bagažinės, vaiką užkėlė ant dviračio balnelio ir taip gan duobėtais takeliais važiavome namo (juokiasi).

J. Kaunietės asmeninio archyvo nuotr.

– Per aštuoniolika metų vis tiek turėjo būti kažkokių incidentų ar situacijų, kuriose pasijautėte nelabai saugiai?

– Buvo vienas įvykis Kenijos safaryje, kai galvojau, kad jau tikrai mirsiu. Kadangi tame parke nėra plėšriųjų žvėrių, įprasta važiuoti dviračiais. Išsiveržiau į priekį, palikdama už nugaros savo bendrakeleivius, nes pamačiau daug zebrų, kuriuos norėjau iš arčiau nufotografuoti. Taigi, nulipau nuo dviračio ir paėjau šiek tiek į šalį nuo tako. Tuo pačiu momentu išvydau pulką buivolų, lekiančių tiesiai į mano pusę. Išsigandau, leidausi bėgti nuo jų. Žinoma, jei bėgi – tave vejasi. Kai pasiekusi kelią sustojau, buivolai buvo labai arti. Vienas, mačiau, net nulenkė galvą – pasiruošė pulti. Tą sekundę pamaniau, kad viskas, paskutinioji, ir stipriai užsimerkiau, o tuomet jie pralėkė pro pat mane, palikdami stovėti tirštame dulkių debesyje.

Visas kitas situacijas aš pavadinčiau daugiau erzeliu nei pavojais. Jau įprasta, kad stotyje prišoka pulkas vyrų ir kiekvienas ima tampyti mano kuprinę į savo pusę. Tai ne vagys, o paprasčiausi taksistai, siūlantys savo paslaugas. Maždaug iš penkiolikto karto jie supranta, kad „no“ reiškia „ne“.

Tik negalvokite, kad užsimetu kuprinę ir lekiu. Jūs neįsivaizduojate, kiek valandų, dienų, parų, naktų praleidžiu ieškodama informacijos.

Visokių triukų ir kaip išvengti nesmagių situacijų, sužinau ir iš kitų keliautojų, kurie mielai dalijasi savo patirtimis. Internete yra daugybė keliautojų grupių, kur galima rasti vertingos informacijos. Tik šitaip sužinau teisingas vienokio ar kitokio transporto, lankytinų vietų kainas, nes Afrikoje balta oda išsyk reiškia, kad mokėsi dvigubai ar net keliolika kartų daugiau.

– Kai tik pradėjote keliauti, viso to dar nežinojote?

– O, kad būčiau tiek žinojusi, kiek žinau dabar! Vis dėlto (karčiai juokiasi), nepaisant didelio mano žinojimo, rugsėjį, kai su vyru ir vaikais ilsėjomės Bulgarijoje, mus apvogė. Tiesiog užrakintame viešbučio kambaryje iškraustė mano piniginę. Žinojau, kad negalima jos palikti viešbutyje, bet… palikau.

Dar viena didelė klaida, apie kurią kalbu ir savo kelionių tinklaraštyje, – įvairios pramogos su gyvūnais egzotinėse šalyse. Tarkim, jodinėjimas drambliais Azijoje. Vietiniai gidai jums aiškins, kad drambliukai išgelbėti iš brakonierių, bet iš tiesų tai melas. Afrikoje man teko būti tokiame parke, kur glostėme jaunus liūtus, – neva jų mama nugaišo, o vietiniai juos išgelbėjo. Dabar jau žinau, kad tai pasakos naiviems turistams. Tie paauginti liūtukai, tarkim, Zambijoje vėliau atiduodami medžioklės verslui ir juos paprasčiausiai sušaudo. Aišku, apie tokius dalykus niekas nerašo. Todėl ir stengiuosi dalytis informacija, įspėti turistus apie neetiškas pramogas, kurias po tiek metų jau turiu praktikos atskirti. Visų pirma, iš interaktyvaus elgesio su gyvūnais: jei turistams siūloma dramblius šerti, maudyti ir pan., vadinasi, tie gyvūnai prijaukinti ir dresuoti, o tai dažnai, deja, daroma pačiais brutaliausiais būdais.

Aišku, yra vietų, kuriose iš tiesų rūpinamasi gyvūnais. Viena tokių yra Davido Sheldricko dramblių prieglauda, kurioje gyvena iš brakonierių rankų ar nelaimingų atsitikimų išgelbėti drambliai, vėliau paleidžiami į laisvę.

J. Kaunietės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate dviejų vaikų mama. Ar bandėte keliauti su jais? Ką atsakytumėte tiems, kurie ironizuos, kad keliauti su mažamečiais, – tas pats, kas valyti sniegą sningant? Bergždžias darbas: vis tiek nieko neprisimins…

– Dominykui – be kelių savaičių treji metai, jaunėlei Gabrielei – aštuoni mėnesiai. Dominykas iki šiol jau yra aplankęs keturiolika šalių. Aišku, Europoje tai nesunku, nes galima keliauti automobiliu ir tai mes sėkmingai darėme. Kai sūnui buvo šeši mėnesiai, kopinėjome po Austrijos Alpes, aplankėme Bosniją, Kroatiją, skridome slidinėti į Prancūziją (tąkart, tiesa, su seneliais).

Ką galiu ta tema pasakyti? Manau, kad tie, kurie mėgo keliauti iki susilaukdami vaikų, mėgs keliauti ir su jais. Kas bijojo iki to, natūralu, kad keliauti su vaikais dar labiau bijos, nes prie jų reikės taikytis.

Mes su šeima keliaujame aktyviai, dažnai keičiame nakvynes, einame į žygius, lipame į kalnus. Su vyru Donatu vaikus įdedame į specialias nešiokles, tik tokiems žygiams reikia pasiruošti dar labiau. Juk kai keliauju viena – poreikiai minimalūs, su vyru – prisideda ir jo poreikiai, su vaikais – papildomų sąlygų dar daugiau.

Vis dėlto, mano galva, keliauti su mažais vaikais yra paprasta. Štai ir dabar ruošiamės slidinėti į Andorą, dar užsuksime į Barseloną, o pavasariop žadame gaudyti saulę Kretoje. Su mažais vaikais dar siūlyčiau keliauti į Omaną. Keliavome po jį dvi savaites – saugu, paprasta, nebrangu ir pamatyti yra ką.