Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, ketvirtadienio vakarą susitikęs su kauniečiais, neišvengė nepatogių klausimų. Miestiečiams ypač kėlė nerimą premjero neryžtingumas bendrovės "Leo LT" atžvilgiu ir priemonės, kurios pasitelkiamos ekonominei krizei įveikti.

Premjero ir kauniečių akistata įvyko po daugiau kaip valandą trukusio Vyriausybės ir Kauno miesto vadovų pokalbio.

"Galite pasidžiaugti bent geru oru ir miestui būdingu optimizmu, – salėje tvyrančią įtampą bandė išsklaidyti A.Kubilius. – Dabar išgyvename nelengvą ekonominį laikotarpį, bet blogai yra ne tik mums – kaimynų estų ir latvių ekonomika smunka dar labiau."

Žvelgdamas į sunkmečio įbaugintų kauniečių veidus premjeras ragino nenukabinti nosies, švęsti tūkstantmetį kad ir užkandant sumuštiniu ir tikėti šviesesniu rytojumi.

"Svarbiausia – lyderystė, atsakingas susitelkimas ir atsakingas darbas", – apie vertybes, kurios gali padėti lengviau išgyventi krizę, kalbėjo A.Kubilius.

Kauniečių klausimai A.Kubiliui

– Koks bus liūto ("Leo LT" – red. past.) likimas? Dabar panašu, kad daugiau kalbama, negu daroma.

– Liūto reputacija yra tiek prasta, kad, liaudiškai tariant, jis yra kaip ir nebegyvas. Kita vertus, yra klausimų, į kuriuos turi atsakyti teisininkai. O ką toliau daryti? Privatūs akcininkai pasakė labai paprastai: jeigu Seimas arba Vyriausybė priims sprendimą ardyti bendrovę, jie kreipsis į tarptautinius arbitražus ir reikalaus atlyginti žalą. Kokio dydžio bus žala, galima tik spėlioti. Kai kas sako, kad ji siektų kelis milijardus litų. Reikia elgtis apgalvotai. Vyriausybė tikrai neguldys galvos ir pats to daryti neketinu, kad išgelbėčiau "liūto" reputaciją.

Mums svarbiausi yra strateginiai projektai – nauja atominė elektrinė, elektros jungtys į Lenkiją ir Švediją, bendros Baltijos rinkos kūrimas, mūsų rinkos demonopolizavimas, galimybė vartotojams pasirinkti elektros energiją iš kelių tiekėjų. Kaip toliau tas pusiau nebegyvas gyvulys gyvuos, nežinau. Teisininkai suras teisingiausius sprendimus. Nesirengiu ieškoti būdų, kaip gaivinti to gyvūnėlio reputaciją.

– "Leo LT" akcijos yra tiek atpigusios, kad gal valstybei vertėtų susidomėti ir mėginti jas išpirkti neatidėliojant, kol atsidurs arbitražo teisme?

– Tokie svarstymai nelabai prasmingi, apie tai pirmiausia turėtų galvoti teisininkai. Žinau iš praktikos ir dėl to kalbu labai atsargiai, nes šiuo metu laikinai einu premjero pareigas ir kiekvienas mano žodis gali būti panaudotas prieš mane tame pačiame arbitraže. Todėl kalbu šiek tiek atsargiau. Gali būti, kad ir pats mažasis akcininkas, matydamas akcijų nuvertėjimą, ir tai, kad mes neleisime šitai kompanijai uždirbti didžiulių pelnų, nelabai matys prasmės ilgai pasilikti šitame darinyje. Tas darinys kenkia jų pačių reputacijai. Reputacija versle yra svarbus dalykas.

– Kuo toliau atidedamas "Leo LT" išformavimo klausimas, tuo valstybės įsipareigojimai šitai organizacijai didėja. Apie "liūtą" nuo pradžių kalbate aptakiai, mes pasigendame ryžtingesnių veiksmų.

– Truputį kantrybės. Pirmas dalykas, kurį norime padaryti, – perimti valdymą. Artimiausiu metu tai įvyks, o tada matysime. Negalvokite, kad mes nematome ir žiūrime pro pirštus į situaciją. Negalite mūsų Vyriausybės kritikuoti, nes mažasis akcininkas jau nebesijaučia toks visagalis, koks buvo per praėjusią kadenciją.

– Ar tikrai žinoma, kad nauja atominė elektrinė bus ekonomiškai naudinga Lietuvai įėjus į bendrą energijos rinką? Kol kas Lietuva tepanaudoja pusę turimų pajėgumų.

– Studijų padaryta daug. Kai naftos kaina nukrenta iki 40 JAV dolerių už barelį, visi pradeda kalbėti – o ką mes čia su tuo atomu darysime, gal naudokimės rusiškom dujom ir visiems bus gerai. Reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą. Nafta ir dujos nebus tokios pigios, ekonomika atsigaus. Elektros generacinių pajėgumų nėra aplink per daug, vadinasi, elektros trūks. Atsakau vienareikšmiškai – statyti atominę elektrinę apsimoka ir yra naudinga.

– Lietuvoje daugelis įstatymų suformuoti taip, kad leidžia vieną ar kitą veiklą. Tarptautinė praktika daugiau yra tokia, kad įstatymai tik draudžia. Jei ir pas mus taip būtų, tai padėtų mūsų ekonomikos smagračiui suktis. Prie įstatymų yra prikurta tiek įvairių taisyklių, kad, atsisakius 80 proc. jų, savaime viskas pradėtų suktis.

– Ieškome būdų, kaip padėti verslui. Suintensyvinsime verslo saulėtekio komisijų darbą. Nuosekliai peržiūrėsime visas juridines sąlygas, kuriomis dirba verslas, ir ieškosime būdų padėti. Pripažįstu, kad esame sukūrę begalinę naštą verslui.

– Ar žinote, kad kai kurių įmonių darbuotojai stengiasi gauti nedarbingumo lapelius trims keturiems mėnesiams, nors ir neserga?

– Žinome, kad darbuotojai ir darbdaviai bando taupyti savo lėšas, savo darbo užmokesčio fondo lėšas ir dėl to sukčiauja. Reaguodami į susiklosčiusią situaciją, kai labai padaugėjo fiktyvių nedarbo lapelių, siūlysime tam tikras pataisas. Jei jos bus patvirtintos, už pirmas tris ligos dienas sergančiajam niekas nemokės, pats darbuotojas apsimokės savo išlaidas. Už kitas dvi dienas mokėtų darbdavys ir tik paskui įsijungtų "Sodra". Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokiu atveju labai sumažėja noras simuliuoti.

– Per vieną radijo laidą girdėjau, kaip Artūras Zuokas (Liberalų ir centro sąjungos vadovas – red. past.) kritikavo jūsų ketinimus įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Esą administravimas kainuotų daugiau nei būtų surenkama mokesčio.

– Su A.Zuoku ir jo partija esame vienoje koalicijoje. Koalicija yra patvirtinusi Vyriausybės programą. Joje numatyta įvesti nekilnojamojo turto mokestį šiais metais. A.Zuokui dar sykį perskaitysiu, už ką jis balsavo tvirtindamas Vyriausybės programą. Vieni visuomet mėgsta kitus kritikuoti, kiti daugiau laiko skiria darbui. Tokių visada buvo ir bus. Kitas klausimas, ar tikrai šiais metais reikėtų šį mokestį įvesti, nes ekonomikos smukimas žemyn yra didesnis, negu mes galėjome prognozuoti lapkritį, tvirtindami programą.

– Valdovų rūmai, kad ir kokie jie būtų, yra mūsų sugriautos civilizacijos ir kultūros simbolis. Stabdyti statybas yra akibrokštas ne tik Algirdui Brazauskui (buvusiam premjerui – red. past.), bet ir mums visiems. Gal nors dalį rūmų reikėtų atidaryti birželį?

– Šiais metais skyrėme 44 mln. litų Valdovų rūmams statyti – tai viena didžiausių sumų, kuri per 10 metų skirta tiems rūmams statyti. Turime didžiulių problemų su valstybės finansais ir atrasti papildomų pinigų tikrai nelengva. Trečia, švęsdami tūkstantmetį tikrai negalime bartis dėl kokios nors statybos. Iki liepos 6 d. bus atidarytas Valdovų rūmų kiemas, kuris atrodo įdomiai. Tą dieną atvykę karaliai galės būti tame išpuoštame kieme, iš barokinių ar gotikinių balkonų jiems galės groti triūbom dūdom ar dar kaip nors. Bet jie negalės eiti į vidų ir pietauti kažkurioje tų salių.

Statybininkai sakė, kad salėse rengti parodų dar nebūtų galima, nes per daug šviežias tinkas ir per daug kvapų. Nežinau, ar mūsų svetingumas yra toks, kad parodų rengti negalima, o karaliams valgyti ten lieptume. Gal pasirūpinkime karalių saugumu ir pasiūlykime jiems kitur pavalgyti.

– Kodėl mes remiame Lenkijos ekonomiką? Ar nieko negalima padaryti, kad neskriaustume savo ūkininkų?

– Perdirbėjai sako, kad į Lietuvą mėsa iš Lenkijos plūsta dėl to, kad panaikinome pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas. Bet tai netiesa. Didžioji problema yra zloto nuvertėjimas. Ne tik mėsa, bet ir drabužiai, benzinas Lenkijoje atpigo 40 proc. nuo praėjusių metų vasaros. Lietuvos ūkininkai, kurie augina veršius, kiaules, didžiąją dalį jų išveža gyvus į kitas rinkas. Tuo tarpu mėsos perdirbėjai atsiveža milijonus gyvulių iš Lenkijos. Jei grąžinsime PVM lengvatą, dar labiau pagerinsime situaciją Lenkijos ūkininkams. Mūsų šalies ūkininkams tai nebūtų naudinga, nes jų pagamintos mėsos mūsų perdirbėjai neperka.

– Žmonės neužtikrinti dėl rytojaus, juos į neviltį varo nežinia. Ar, jūsų nuomone, Vyriausybė pakankamai aiškiai ir paprastai aiškina apie vykdomą politiką?

– Tikrai pertvarkysime viešųjų ryšių tarnybas Vyriausybėje ir ministerijose. Kita vertus, kai kurie viešųjų ryšių patarėjai sako, kad per dažnai mirguliuoju televizijos ekrane, tuoj pradėsiu atsibosti. Gal trūksta dalykinių debatų televizijoje ir radijuje? Pripažįstu, kad informacijos šiandien nėra per daug. Pasižiūrėjus į kitas Vakarų valstybes, turinčias gilesnes demokratijos tradicijas, institucinio dialogo (ne mitinguose) ten yra daugiau. Tą spragą matome ir labai svarbu užpildyti. Daugelis šalių turi vadinamasias ekonominių socialinių reikalų tarybas, kur verslas, profesinės sąjungos, visuomeninės organizacijos diskutuoja apie įstatymus. Pas mus yra analogas – Trišalė taryba, tačiau dar nepakankamai joms prilygsta.