„Jie sakė – o kur yra Lietuva? – šypsojosi savanoris Taze paklaustas, kaip reagavo artimieji sužinoję, kad jis vyksta į Lietuvą. – ir aš pasakiau, kad tai yra čia, netoli Baltarusijos ir Rusijos“.

Kad ir sunku, bet amerikiečiai įveikė mūsų kalbą. Jie čia maždaug metus dirba misionieriais, savanoriauja. Net savo vardus sulietuvino, taip ir prisistato – Stepas ir Juozas.

„Aš kai savanoriauju su bažnyčia, visame pasaulyje misionieriai, savanoriai, kaip ir mes, dirba už dyką kiekvieną dieną“, – kalbėjo Stevenas.

„Paslaptis tame, kad mes tikime, jog turime daryti gerą be kainos ir dėl to sugalvojome, kad tai būtų gera idėja“, – teigė savanoris Josephas.

Tačiau, anot amerikiečių, siūloma pagalba be atlygio lietuviams – per sunki. Tik išimtis, kad nekelia įtarimų.

„Labai įdomu, kai Amerikoje žmonės sako „ateik“, o Lietuvoje žmonės sako „kodėl už dyką?“ – juokėsi savanoris Bostonas.

Vaikinai darbą be atlygio siūlo per socialinius tinklus. Ir ten reikia aiškintis, kad darys už ačiū.

Pirma mintis, kad aferistai kažkokie.

„Jie galvojo, kad gal iš tikrųjų aš norėjau pinigų ar kažkokio pelno už darbą, bet ne. Aš jiems parašau „nesąmonė, mes juk savanoriai“, – sakė Stevenas.

Panevėžietis amerikiečius į sodą irgi pasikvietė per feisbuką pripažindamas, kad buvo tokios pat kreivos nuomonės, kaip ir kiti.

„Pirma mintis, kad aferistai kažkokie. Sakiau dukrai, kad taip negali būti, bet po to atvažiavo, pažiūrėjau, kad jauni vaikai. Įdomu, kad lietuviškai moka. Aš moku angliškai, bandžiau su jais iš pradžių angliškai, bet paskui žiūriu, kad nereikia man liežuvio laužyti. Jie patys nori ir sako, kad jie taip tobulėja“, – dalinosi panevėžietis Aušrys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Įsitikinęs, kad jaunuoliai daugiau nei sąžiningi, vyras su amerikiečiais sode triūsė ne pirmą kartą, susidraugavo ir vis bando įkišti bent kelis eurus nors autobusui į Šiaulius, kur jaunimas nuomojasi butą.

Anot panevėžiečio, kai tavo kieme dirba visai svetimi iš kito pasaulio krašto ir nieko neima – žmogiškai nejauku.

„Žinau, kad savanorystė yra, prižiūri šuniukus ar dar ką, bet, kad eitų pas žmones ir ką nori darytų – indus plautų, ravėtų daržą...“ – stebėjosi Aušrys.

Amerikiečiai mūsų krašte dar gyvens kelis mėnesius ir keliaus už Atlanto. Pasibaigus misionieriškam darbui visi kibs į studijas.

„Aš noriu būti skubiosios pagalbos gydytojas“, – atviravo Taze.

Kiti studijas tęs.

„Aš studijuoju muziką, taip pat verslą. Groju fortepijonu ir man labai patinka muzika. Koncertavau B. Petkevičaitės bibliotekoje“, – dalijosi Josephas.

„Studijuoju istoriją Birminghamo universitete. Man labai patinka istorija“, – teigė Bostonas.

Tačiau visi žada palaikyti lietuvišką ryšį ir nepamiršti mūsų kalbos.

„Aš turiu čia daug draugų ir, aišku, su jais susiskambinsime paklausti, kaip sekasi. Bus smagu“, – šypsojosi Taze.

O kol kas šią vasarą amerikiečių dar laukia kirviai, kastuvai, grėbliai ir žoliapjovės. Sodų kaimynams Lietuvoje yra ko mokytis.

„Jeigu už dyką, malonu, nes aš taip neturiu jėgų būdama neįgali“, – guodėsi senolė.