Praėjęs sovietinės cenzūros ugnį, gaivų atgimimo lietų, ne kartą klausęs pripažinimo maršus jam grojusių varinių triūbų, Lietuvos fotografijos klasikas Aleksandras Macijauskas apsisprendė: "Likusias jėgas skirsiu kūrybai."
Fotografas, 35-erius metus vadovavęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, sau ir kolegoms pasakė: "Užteks." Vasarį vyksiančiuose pirmininko rinkimuose 70-metis fotomenininkas nebedalyvaus.
Skaitmeninių naujovių nepripažįstantis klasikas, su savimi nuolatos besinešiojantis seną juostinį fotoaparatą "Nikon", įsitikinęs: ateityje fotografija vėl atsigręš į gelmę.
– Kodėl esate toks ištikimas juostiniam fotoaparatui?
– Viena – įprotis, antra – ne aparatas viską lemia, o galva. Be to, dirbdamas labiau susikoncentruoju, kai žinau, kad turiu ribotą kadrų skaičių.
– Žymiausi jūsų darbai sukurti sovietmečiu. Kokia iš laiko atstumo atrodo ta sovietmečio kūryba?
– Visko buvo. Buvau ir iš parodų mėtomas, vėliau – ir įvertintas. Apie 1970-uosius Lietuvos komunistų partijos centro komiteto skyriaus vedėjas, turėjęs didesnę įtaką už kultūros ministrą, likus kelioms valandoms iki parodos atidarymo Vilniuje, pareikalavo, kad mano, Rimanto Dichavičiaus ir Vitalijaus Butyrino darbai būtų išmesti iš kolektyvinės parodos. R.Dichavičių pareikalauta išmesti už aktus – partiniam veikėjui tai buvo tik "nuogos mergos", V.Butyriną – kaip "žirklininką", tai yra mėgusį fotomontažus, o mane – už žmogaus veido, perspektyvos deformavimą.
Ir man, ir Virgilijui Šontai premijos iš pradžių buvo skirtos, vėliau – atimtos: už naujoves. Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovas Antanas Sutkus pasikviesdavo fotografijos asus iš Maskvos, kad apgintų mūsų naujoves.
– Šiapus geležinės uždangos buvote mėtomi iš parodų, o užsienyje pateikiami kaip sovietinės fotografijos perlai?
– Sovietinė valdžia veidmainiavo: mūsų darbus, kuriuos drausdavo eksponuoti čia, Sovietų Sajungoje, rodydavo užsienyje. Buvo ryškios paralelės su krepšiniu: žalgiriečiai žaisdavo už SSRS, bet ne kaip lietuvių komanda, o kaip Centrinio armijos sporto klubo branduolys. Mes, Lietuvos fotografai, garsinome sovietinę fotografiją užsienyje. Tačiau niekur nebuvo minimi žodžiai "lietuvis", "Lietuva" – oficialiai mes buvome tiesiog SSRS atstovai. Nebent iš pavardžių kas atskirdavo, kad mes – lietuviai. Tik 1990 m. užsienio parodose pradėta rašyti, kad tai – Lietuvos fotografija.
Net Pasaulinėje fotografijos enciklopedijoje, septintajame dešimtmetyje išleistoje Vakaruose, esu pristatytas kaip rusų fotografas.
– Užsienyje pripažinimą pelnėte anksčiau nei "plačiojoje tėvynėje".
– Darbus į užsienio parodas veždavome arba perduodavome slapta. Antspaudus, leisti išvežti darbus parodoms užsienyje, ar ne, dėdavo ir Kultūros ministerija, ir saugumas. Negavęs tokio antspaudo, neišsiųsi – paštas sugrąžins. Paštu siųsti buvo sudėtinga – dažnai tokie siuntiniai grįždavo. Man daug padėjo žmona. Ji fotografijas išveždavo per mūsų draugus ir pažįstamus kitose respublikose.
Man labai padėjo ir įtakingo čekų fotografijos žurnalo "Fotoreviu" redaktorė Daniela Mrazkova. Ji turėjo diplomatės pasą – jos bagažo netikrindavo, taigi per ją mano darbai dažnai pasiekdavo užsienio galerijas. Londone ji išleido ir pirmąjį mano darbų fotoalbumą – tai 1991 m. anglų kalba išleista "Mano Lietuva". Šiapus sienos sovietmečiu mano fotoalbumų nespausdino.
– Cenzūra gniuždė, bet nesugniuždė?
– Lazda turi du galus. Literatūros kritikai dabar pastebi: po Sovietų Sąjungos žlugimo literatūroje nesukurta nieko gilaus. Beveik visi reikšmingi darbai sukurti draudimų laikotarpiu. Menininkui reikia kariauti, reikia kančios, kad sukurtų gilius dalykus. Duok menininkui laisvę – ir kūrybinio impulso nebelieka. Fotografijoje tas pats. Draudimų laikotarpiu buvo fotografijos aukso amžius. Tada ir aktą R.Dichavičius įteisino: per kraują, per mėtymus iš parodų salių. Man asmeniškai patiko toks gyvenimas.
– Sovietmečiu lietuvių fotografija buvo visos "plačiosios tėvynės" fotografijos avangarde. Kuo lietuvių kūryba šioje srityje skyrėsi, tarkim, nuo latvių ar estų?
– Labiausiai skyrėmės socialinėmis temomis. Sovietmečiu vyko kampanijos prieš etnografiją, o mes – priešingai, stengėmės užfiksuoti ir bent taip išsaugoti mūsų papročius. Fotografavome turgus, laidotuves, vestuves. Buvo toks instinktas – fotografijose išsaugoti tautos kultūrinę atmintį.
O latviai ir estai tuo nesirūpino. Latviai išsiskyrė labai stipria studijine fotografija, estetikos paieškomis. Estai jau tada buvo artimesni šiuolaikinei mūsų jaunųjų fotografijai. Pavyzdžiui, estų fotografijos klasikas Peeteris Toomingas sukūrė ciklą, kurio nuotraukose – skirtingose Estijos vietose nufotografuota mergina, stovinti autobuso stotelėje ir rodanti liežuvį. Ieškota naujų formų – nuotraukos buvo visaip karpomos ir panašiai.
Manau, mūsų, lietuvių, savimonei didelę įtaką padarė dešimt metų trukęs ginkluotas pokario pasipriešinimas, noras išsivaduoti. Tas troškimas užslaptintomis formomis buvo jaučiamas įvairiose meno srityse.
– Kuo dabartinė jaunųjų kūryba iš esmės skiriasi nuo vyresniosios kartos?
– Dabar į vieno kūrinio sukūrimą nesigilinama. Pateikiama labai daug teorijos, labai daug rašoma. Dažnai fotografija tampa literatūrinio teksto priedu. Kodėl? Kruopščiai dirbti prie vieno lakšto, vieno kūrinio – juodas ir sunkus darbas. Dabar madinga pasišvaistyti fotoaparatu ir, demonstruojant savo intelektą, tekstu pagrįsti, kuo ta fotografija gili ir įdomi. Vaizdas jau nyksta iš fotografijos.
Tai yra bendros meno tendencijos. Ir dailininkai pradėjo iš pagaliukų malūnėlius gatvėse kalti. Vietoj to, kad pusę metų tapytų vieną kūrinį kaip Šarūnas Sauka.
– Tokios šiuolaikinio konceptualaus meno taisyklės – svarbiausia turėti savo idėją ir ją pagrįsti.
– Man koncepcija – tai socialinė fotografija, bandymas įlįsti į žmogaus vidų. Man įdomu su plačiakampiu fotoobjektyvu kuo arčiau žmogaus prieiti, tarsi perskrosti jį, pasižiūrėti, kas ten, viduje. Dabar kai kuriuos iki šiol mūsų taikytus metodus riboja įstatymai. Dabar su plačiakampiu fotoobjektyvu, važiuodamas visuomeniniu transportu, turiu atsargiai fotografuoti – jei mano fotografija įžeistų joje užfiksuotą žmogų, turėčiau nemalonumų. Čia gili problema. Žmogus gali jausti diskomfortą, viešumoje matydamas jam nepriimtiną savo atvaizdą. Iš kitos pusės, jei fotografuosi tik pozuojančius žmones – realybės atvaizdo bus nedaug.
– Jaunimo ir vyresniosios kartos požiūris į fotokūrinį skiriasi iš esmės?
– Kai vienoje festivalio "Kaunas Photo" parodoje fotolakštai smeigtukais buvo prismeigti prie sienos, aš festivalio vadovui Mindaugui Kavaliauskui, kuris pats yra fotomenininkas, pasakiau, kad tai – nepagarba meno kūriniui. Jei jie patys būtų ilgai dirbę prie to vieno lakšto – retušavę, svarstę, abejoję, jie niekada neleistų to daryti.
Čia ir yra požiūrio skirtumai. Fotografijos kūrinio vertė dabar tampa niekinė. Bet mes – už fotografijos lakšto vertės išsaugojimą.
Pasaulyje mūsų, vyresniosios kartos atstovų, darbus perka – tose šalyse, kur menas išsivystęs, kartais ir visai neblogus pinigus moka. O dabartinė karta jau negalvoja, kaip sukurti tą lakštą, kurį galėtų parduoti kolekcininkams, muziejams.
– Gal įtakos menui turi ir dabartinis greitas gyvenimo tempas?
– Mūsų laikais tempas taip pat nebuvo lėtas. Būdavo, paskambina iš Maskvos, sako: jei per kelias dienas savo darbus parengsit – eksponuosim. Prie fotografijų dirbdavome naktimis, o po bemiegės nakties išeidavome į darbą. Per porą dešimtmečių mūsų Fotografijos klubą – mokyklą perėjo labai daug gabių žmonių, bet mažai kas tokį krūvį atlaikė. Fotografijos procesas buvo daug sudėtingesnis nei dabar. Patys ir juosteles ryškindavom, ir nuotraukas darydavomės. Tiesa, nespalvotą fotografiją ir dabar mes, vyresniosios kartos atstovai, patys daromės – tik spalvotas nešame ryškinti į fotolaboratorijas.
– Kaip manote, ar grynoji fotografija ateityje išliks. Gal ją matysime tik jungtyse su kitais menais?
– Yra visokių prognozių. Manau, bus įvairovė ir bus sugrįžta prie gelmės. Jaučiu, kad fotografijos ateitį lems talentai, kurie labiausiai jaus visuomenės socialinių problemų gelmę. Tik gaila, kad tie lietuviškieji talentai dabar išsilaksto po visą pasaulį ir nežinia, ar sugrįš.
– Atrodo, spaudoje kiekvieną dieną matome socialinę fotografiją. Kuo skiriasi fotomenininko kuriama socialinė fotografija nuo laikraštinės?
– Jaunystėje dirbau "Vakarinių naujienų" fotoreporteriu. Ateidamas dirbti, buvau naivus. Iš pradžių bandžiau daryti revoliucijas spaudos fotografijoje per įdomias formas. Kartą redakcija nusiuntė mane į "Pergalės" gamyklą šaltkalvių brigados nufotografuoti.
Mąsčiau kaip menininkas: sustačiau šaltkalvius, vilkinčius juodais drabužiais, prie juodos sienos. Buvo ryškiai matyti tik jų veidai ir rankos. Norėjau pabrėžti dirbančias rankas ir mąstančias galvas. Rezultatas: honoraro negavau, ir dar apsvarstytas redakcijoje buvau. Taigi revoliucijos greitai baigėsi.
Išeidamas iš "Vakarinių naujienų", palikau visas per šešerius metus prifotografuotas juostas, nes nieko tinkamo man, kaip fotomenininkui, jose nebuvo. Sau tinkamus kadrus net į atskiras fotojuostas fotografuodavau. O laisvalaikiu fotografavau turgus, demonstracijas. Tie demonstracijų kadrai, kuriuose yra ryškių užuominų, kad ši sistema – supuvusi iš vidaus, dienos šviesą Lietuvoje galėjo išvysti tik pasibaigus sovietmečiui. Užsienyje už juos ne vieną apdovanojimą gavau.
– Prieš porą metų išleistas jūsų fotografijų albumas vadinasi "Paskutinė knyga", "Fuji" galerijoje veikianti jūsų 70-mečiui skirta fotoparoda neoficialiai vadinasi atsisveikinimo paroda. Susidaro įspūdis, kad beveik su gyvenimu atsisveikinate…
– Leidžiant knygą buvo labai stipriai sušlubavus sveikata. Galvojau, kad tai tikrai bus paskutinė mano knyga. Ir šiandien nesu tikras, ar ji nebus paskutinė. Naujesnės kol kas neišleidau (juokiasi).
– Kokį matytumėte savo įpėdinį Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriuje?
– Visose kūrybinėse sąjungose – ta pati problema: talentingų menininkų daug, gerų organizatorių trūksta. O čia reikia ir menininko, ir organizatoriaus.
Atsigręžęs atgal matau, kad sunkiausi laikai Fotomenininkų sąjungai buvo 1990–1997 m. Reikėjo būti beveik gangsteriu, kad išsaugotum patalpas. Neturėjome jokių pajamų, išnuomoti turimas patalpas ir taip prasimanyti lėšų drausta. Sovietmečiu Lietuvos fotomenininkų sąjunga turėjo patalpas kiekviename mieste. Liko Vilniuje, Klaipėdoje ir pas mus, Kaune. Visi kiti patalpas pardavė. Ir naujasis skyriaus vadovas turėtų būti žmogaus, kuris norėtų išsaugoti Senamiestyje esančią galeriją kaip kokią šventovę. Čia labai gera aura, kuri kažin ar būtų išsaugota perkėlus galeriją į kokį miegamąjį mikrorajoną.
Naujasis vadovas turėtų būti jaunosios kartos žmogus, gerai išmanantis technologijas, mokantis kelias užsienio kalbas – tai labai svarbu užmezgant ir plečiant ryšius.
Naujausi komentarai