Nors Rusijos kultūra kartais siejasi su Kremliaus politine darbotvarke ir minkštąja galia, ne visai rusiškos kultūros produkcijai reikėtų išsiugdyti alergiją, sako informacinių karų analitikas Mantas Martišius. Pasak politologo Nerijaus Maliukevičiaus, šiuo atveju labai svarbus auditorijos gebėjimas kritiškai vertinti kultūrinę produkciją, jos kūrėjus, atlikėjus ir galimas potekstes.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas N. Maliukevičius pastebi, kad švenčių metu padaugėja diskusijų apie simbolių, kultūros įtaką informacinio karo fone. „Artėja Naujieji – vėl prisiminsime diskusijas apie filmą „Likimo ironija, arba Po pirties“, – sako jis.

„Dalis produkcijos, ypač dažnai televizinės produkcijos valstybinėse [Rusijos] televizijose, labai susijusi su Kremliaus, Vladimiro Putino politine darbotvarke. Net jei pažiūrėtume paprastas pokalbių laidas, pramoginius serialus ar šou laidas, pamatytume, kad visur švelniai įterpiami istorijos vertinimo motyvai, V. Putino Rusijos vizija“, – kalba pašnekovas.

Net jei pažiūrėtume paprastas pokalbių laidas, pramoginius serialus ar šou laidas, pamatytume, kad visur švelniai įterpiami istorijos vertinimo motyvai, V. Putino Rusijos vizija.

Kiek kitokia kultūrinė produkcija turi propagandinio užtaiso ir yra susijusi su Kremliaus darbotvarke, pasakyti, N. Maliukevičiaus teigimu, yra sunkiau.

Visai neseniai turą po Lietuvos miestus surengusio spektaklio atitikmens – animacinio serialo „Maša ir lokys“ turinyje yra sovietinės simbolikos. „Tačiau kiek tokių simbolių įterpimas į produkciją yra kontroliuojamas, o kiek tai apskritai rusiško mentaliteto, auditorijos tam tikrų poreikių atspindys – kitas klausimas“, – pažymi N. Maliukevičius.

Klasikos siūlo „nenurašyti“

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas informacinių karų analitikas M. Martišius sako, kad galima nubrėžti tam tikrą ribą, kokioje kultūrinėje produkcijoje politinės žinutės labiau tikėtinos.

„Didelė tikimybė, kad Piotro Čaikovskio pastatymuose sovietinių žinučių nebus, nes „Gulbių ežeras“ sukurtas anksčiau, nei atsirado sovietų imperija. Tad galite nueiti, jei esate gerbėjas. Nei „Gulbių ežero“, nei „Spragtuko“ nereikėtų nurašyti ir išmesti į šiukšliadėžę. Alergijos klasikai nereikėtų ugdyti, nesvarbu, ar rusiškai, ar vakarietiškai. „Gulbių ežeras“ – tai ne „Maša ir lokys“, kuriame, nors jis kurtas vaikams, pilna sovietinės simbolikos, nostalgijos niūriai imperijai.

Nei „Gulbių ežero“, nei „Spragtuko“ nereikėtų nurašyti ir išmesti į šiukšliadėžę. Alergijos klasikai nereikėtų ugdyti, nesvarbu, ar rusiškai, ar vakarietiškai.

Kita vertus, kai kurie aukšto meninio lygio atlikėjai, kūrėjai iš Rusijos kartais pasako „nemaišykite politikos su menu“, bet tęsdami kalbą patys tuos dalykus ir maišo. Gali būti ir tokių nutikimų, kai, pavyzdžiui, ateinama žiūrėti „Gulbių ežero“, o jo interpretacija tokia, kad viduryje renginio į sceną galėtų būti išnešama raudona vėliava ir ja mosuojama“, – svarsto M. Martišius.

Pasak pašnekovo, negalime žinoti, kas gali nutikti prieš spektaklį, jo metu ar po jo: nesame apdrausti nuo to, kad koks nors piktavalis neužsimanys mums sugadinti nuotaikos, pademonstruoti propagandos, tačiau tai neturėtų mūsų visiškai atbaidyti nuo visos kultūrinės produkcijos iš Rusijos.

Svarbus auditorijos kritinis mąstymas

Pasak N. Maliukevičiaus, vadinamoji švelnioji Kremliaus galia ir noras išlaikyti tam tikrą kultūrinę terpę, naudojant kultūrinius, televizinius produktus, yra svarbūs, tačiau ne mažiau svarbi yra mūsų auditorijų, kultūrinės produkcijos vartotojų kompetencija suprasti, įvertinti.

„Paveikslas nėra juodai baltas, ne viskas, kalbant apie kultūrinę politiką, yra manipuliuojama, valdoma Kremliaus. Vienas dalykas – aiškiai kontroliuojama kultūrinė darbotvarkė, į kurią įtraukčiau tam tikrą Rusijos valstybinių televizijų produkciją, daugeliu atvejų akivaizdžiai subsidijuojamų dainininkų gastroles.

Kita Rusijos kilmės produkcija, nors ir turi tam tikrų atspindžių, nebūtinai yra kontroliuojama pagal tokią griežtą darbotvarkę, kadangi nėra tokios centralizuotos sistemos, kokia buvo sovietmečiu. Tuomet kyla klausimas, kiek mūsų auditorijos imlios tai simbolikai, politiniams dirgikliams“, – sako N. Maliukevičius.

Jo teigimu, žiūrovui svarbu įvertinti, ar tai yra kažkaip valstybės – Kremliaus režimo finansuojamas kultūrinis renginys, kiek jis pasitarnauja Kremliaus politinei darbotvarkei. Šiuos klausimus turi kelti auditorija ir spręsti, kokiuose renginiuose dalyvauti.