Apie mamos mirtį savo feisbuko paskyroje itin jautriai parašė jos sūnus Vytautas V.Landsbergis.

"Iškeliavo mama, ramiai, taikoje.

Kai dar galėjo kalbėti prieš porą savaičių, pasakė, kad yra labai dėkinga Dievui, nes viską padariusi, ką planavo ir norėjo. Ilsėkis, geroji mano", – parašė sūnus.

„Išėjo mama, aš pats gavau tik prieš valandą šitą žinią“, – BNS patvirtino jos sūnus režisierius Vytautas V. Landsbergis.

"Facebook" nuotr.

Gražina Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose. Tėvai: Pranas Ručys (1893-1980) – verslininkas, 1949-1958 m. tremtinys, ir Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904-1976) – pienininkė, 1949-1958 m. tremtinė. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji.

Anykštėnų biografijų žinyne rašoma kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras.

Gražina Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945-1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948-1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.

1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje praleido 1949-1957 m. 1949 m. ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. ji gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija).

1950-1952 m. ji mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau 1950-1954 m. dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore. 1954-1957 m. ji studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbdama akompaniatore.

1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957-1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957-1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore.

1958-1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962-1966 m. ji taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. dirbo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau profesorė.

G. Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.

Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.

Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą "Lūžis prie Baltijos" (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.

G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota "Vilniaus garso" premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – "Žaliojo obuolio" statulėle (2006).

Vaikai: Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė, Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m.) – kino ir teatro režisierius, rašytojas.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Lietuvos vadovai reiškia užuojautą dėl muzikės, visuomenės veikėjos Gražinos Ručytės-Landsbergienės mirties.

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad velionė nepailsdama kūrė Lietuvą, ne tik augindama ir brandindama naujas muzikologų kartas, bet ir siekdama šalies laisvės ir nepriklausomybės.

„G. Ručytė-Landsbergienė veikė tyliai, bet ryžtingai ir kūrybingai, ir tapo pavyzdžiu, kaip nuosekliais darbais galima nepaprastai daug duoti Lietuvai“, – sakoma Prezidento kanceliarijos išplatintoje G. Nausėdos užuojautoje.

Pasak šalies vadovo, jaunystėje į Sibirą ištremta G. Ručytė-Landsbergienė savo gyvenimu pademonstravo, kad užsispyrimas, sunkus darbas ir tikėjimas šviesesne ateitimi padeda įveikti visas negandas.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pažymėjo, kad šalis neteko didžios, nuoširdžios ir tikros asmenybės.

„Gyvenimą ji paskyrė prasmingiausios muzikos vystymui, o širdį atidavė sunkiausiai gyvenusiems vaikams, taip rodydama nepamirštamą gerumo ir pozityvumo pavyzdį, laikais, kurie Lietuvai buvo kupini iššūkių. Ponia Gražina Landsbergienė atidavė visas pastangas nepriklausomai Lietuvai, jos laisvai visuomenei vystyti“, – teigia parlamento vadovas.

Premjeras Saulius Skvernelis užuojautoje pabrėžė, kad Lietuva neteko neeilinės asmenybės – talentingos pianistės, daug kartų išugdžiusios pedagogės, dovanojusios savo kūrybą Lietuvai ir jos žmonėms.

„Reikšmingas G. Ručytės-Landsbergienės palikimas – labdaringa veikla ir atsidavimas jai. Šios asmenybės nuopelnus liudija ne vienas  garbingas apdovanojimas ir pripažinimas“, – teigiama Vyriausybės kanceliarijos paskelbtoje S. Skvernelio užuojautoje.

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Lietuva neteko šviesaus, laisvei ir kultūrai atsidavusio žmogaus.

„Lietuva neteko nepaprastai šviesaus žmogaus Gražinos Ručytės-Landsbergienės. Tai vardas ir veidas, kuris mūsų atmintyje visada bus greta profesoriaus Vytauto Landsbergio. Tai buvo asmenybė, turėjusi savyje be galo daug meilės Tėvynei, ištikimybės laisvės idėjoms ir nuoširdaus tarnavimo kultūrai, švietimui ir muzikai“, – teigia D. Grybauskaitė.