– Matome lyg ir priešingą statistiką. Anksčiau kalbėjote, kad buvo tik 15–20 proc. pritariančiųjų, o dabar – jau kas antras gyventojas. Kas pasikeitė?

– Labai sunku lyginti su ankstesnėmis apklausomis, kad ir dėl tų pačių klausimų formuluočių. Šiuo atveju tiesiog buvo paklausta, ar jie pritaria, ar ne civilinėms sąjungoms tarp tos pačios lyties asmenų. Ir kaip jūs paminėjote, maždaug pusė atsakė „taip“, apie trečdalis – „ne, nepritariu“ arba „visiškai nepritariu“, o apie 20 proc. yra arba neapsisprendę, arba tiesiog neturi nuomonės šiuo klausimu.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Sakote, kad trečdalis nepritaria visiškai. Taigi tas procentas gerokai sumažėjęs?

– Tas procentas iš tikrųjų keičiasi. Pastaruoju metu turėjome daug diskusijų apie civilinę sąjungą ir tos pačios lyties poros daugiau kalbėjo viešoje erdvėje. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad politikai ieškojo kompromisų, šiek keitė tą įstatymą, kad jis būtų visuomenei priimtinesnis. Arba ieškojo, na, to bendro vardiklio. Ir turbūt žmonės visa tai girdi, įsiklauso, ir tos nuomonės po truputėlį keičiasi.

Po truputėlį ateina supratimas, kad jei tos pačios lyties asmenys turės galimybę bent dalinai įteisinti savo santykius, pasaulis tikrai nesugrius.

– Kaip įvardintumėte, kas buvo pagrindinis lūžis, pakeitęs visuomenės požiūrį į civilinę partnerystę: ar tai nuolatinis politikų kalbėjimas, ar tas visuomenėje afišavimas, kad tai yra ne taip blogai, kaip jie įsivaizdavo, kad čia griaus šeimas ir pan.?

– Tų lūžių buvo labai daug: ir renginių įvairių apie tos pačios lyties ir skirtingų lyčių šeimas, ir diskusijų. Tos diskusijos iš Seimo persikėlė ir į mūsų virtuves, namuose – tarp  tėvų ir vaikų, artimųjų, draugų. Žmonės po truputėlį kalbasi, kažkas pasako vieną argumentą, kažkas – kitą. Taip po truputėlį ateina supratimas, kad jei tos pačios lyties asmenys turės galimybę įteisinti, bent dalinai, savo santykius, pasaulis tikrai nesugrius.

– Kalbant apie skirtingų lyčių asmenis, matome tendenciją, kad žmonės  santuokos ėmė vengti?

– Na, apklausa turbūt to neparodo. Labiau iliustruoja požiūrį į civilines sąjungas tarp skirtingų lyčių. Tas procentas visada buvo gana palankus ir aukštas, praktiškai arčiau pusės. Vis dėlto turima omenyje, kad Lietuvoje yra daugiau kaip milijonas žmonių, kurie niekada nėra sudarę santuokos, nors yra pilnamečiai. Turbūt tie žmonės suprato, kad civilinės sąjungos institutas yra ir jiems reikalingas aspektas, jeigu jie nenori sudaryti santuokos. Kad tai – galimybė apsaugoti savo turtą, gauti informaciją apie sergantį artimąjį. Matyt, ta informacija pasiekė ir juos. Gal, sakyčiau, keista šiek tiek būdavo, kad tas procentas tarp žmonių, kuriems iš principo reikalingas šis institutas, nebuvo didelis, to palaikymo ir supratimo anksčiau nebuvo.

– Tas supratimas gal atsirado tada, kai žmonės pradėjo suvokti, kas yra civilinė partnerystė. Ir kad tai galbūt yra lengvesnis kelias galvojantiems apie santuoką, bent jau santykių pradžioje, arba – kaip santuokos alternatyva.

– Man atrodo, kad žmonėms nusibodo klausytis tos dalies politikų, kurie daugiau rėkia, bet nepasako turinio. Kur užtekdavo pamojuoti vėliava ir pasakyti: „ar partnerystė, ar civilinė sąjunga“ ir visiems, paprastai sakant, atsijungdavo saugikliai. Niekas daugiau nebegirdėdavo to sakinio B. O kai tiek daug diskusijų, ažiotažo, susipriešinimo ir kartu noro kažkaip keistis, ilgainiui nebegali neišgirsti žodžių „civilinė sąjunga“ ar „partnerytė“. O paskui seka noras suvokti, apie ką tai yra. Kai geriau supranti apie kažką, ir ta nuomonė adekvatesnė.

Lietuvoje yra daugiau kaip milijonas žmonių, kurie niekada nėra sudarę santuokos, nors yra pilnamečiai. 

–  Jei visuomenė žiūri palankiau, – ženklas, kad tai galima būtų įteisinti. Atrodo, kad nebėra tų saugiklių, kurie visa tai stabdytų?

– Tikrai tai – ženklas politikams. Politikai labai dažnai trypčioja vietoje ir negeba apsispręsti arba apsisprendimą tempia ir sako, kad tauta nepritaria. Na, randa daugybę argumentų. Turbūt šios apklausos pagrindinis signalas toks, kad visuomenė keičiasi, kad keičiasi ne tik laikai, bet ir žmonių nuostatos bei požiūris. Kad laikas keistis ir politikams, priimti reikalingus sprendimus.  

–  Dabar politikai nebeturi argumento, kad visuomenė tam nepritaria. Kas dar galėtų juos stabdyti?

– Sunku pasakyti, kas dar gali stabdyti. Man atrodo, kad šio įstatymo poreikis akivaizdus. Yra žmonės, kurie šiuo metu gyvena de facto – antrarūšių piliečių gyvenimą Lietuvoje. Ir man atrodo net elementari empatija turėtų suveikti ir paskatinti priimti reikalingus teisės aktus.