„Ar iš tikrųjų paaugliui daryti nusižengimą yra nenormalu? Galbūt kartais reikia pralaukti – vaikai išauga šį laikotarpį. O gal jie neturi kur kreiptis pagalbos?“ – samprotauja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė, kriminologė, Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorė, savo akademinę kelionę pradėjusi nuo magistro darbo apie skinhedų, baikerių ir „ultrų“ subkultūras ir jau daugiau kaip du dešimtmečius tyrinėjanti jaunuolių delinkvenciją ir viktimizaciją.

– Jau daugiau kaip du dešimtmečius tyrinėjate jaunuolių delinkvenciją – nusižengimus. Ką galite apie tai pasakyti?

– Iš tiesų pastaruosius dvejus metus dirbu srityje, su kuria buvo susietos dar mano bakalauro ir magistro studijų darbų temos – jaunuolių delinkvencija ir viktimizacija. Tai reiškia – kur ir kokias normas pažeidžia ar nuo ko nukenčia vaikai, paaugliai, moksleiviai, jauni žmonės. Su kolegomis neseniai vykdėme didelį tarptautinį tyrimą („ISRD – The International Self. Report Delinquency Study“), kuriame dalyvavo virš 50 šalių. Visose buvo atliekamos apklausos pagal tą pačią metodologiją – tyrėme, ką jauni žmonės padaro, nuo ko jie nukenčia ir kokios kyla grėsmės.

Šiuo metu su kolegomis sociologais ir teisininkais vykdome naują tyrimą opia ir viešojoje erdvėje daug diskusijų keliančia tema apie psichotropinių medžiagų vartojimą. Vienoje iš savivaldybių atlikome apklausą, ką jauni žmonės vartoja, ar vartoja, kodėl vartoja – šiuo metu analizuojame duomenis. Norime įvertinti bendrą kontekstą: kas vyksta jaunuolių šeimose, kaip jie jaučiasi mokykloje, koks yra jų laisvalaikis.

Kalbėti apie jaunimą visuomenėje yra labai jautru, nes tai yra ta grupė, kuri yra tarsi mūsų geluonis: jeigu kas ją palies, mums dėl to labai skauda. Todėl dažnai į jų problemas reaguojama itin emocingai, kartais net isteriškai, žiniasklaidai kuriant baubus ir mitus. Tačiau savo studentams sakau: visuomenė turi teisę nervintis, išsigąsti, pykti. Tai yra natūrali reakcija. Bet mes, kriminologai, turime suprasti, ar iš tikrųjų tai yra epidemija, ar paaugliui daryti nusižengimą tikrai yra nenormalu, ar jį reikia taisyti. Galbūt tiesiog reikia pabūti ir pralaukti, ir vaikai išauga šį laikotarpį. Problemų esama, bet ar reikia, kaip kartais siūlo politikai, aptverti mokyklas tvoromis, paleisti dronus, visus testuoti? Juokaujame, kad tuomet reikėtų ir tunelį nuo mokyklos iki namų statyti, be to, ir namus ištirti. Juk būna ir problemų šeimoje, jaunuoliai kartais tiesiog neturi į ką kreiptis pagalbos. Aišku, yra ir jų noro pabandyti, pritapti tam tikroje aplinkoje. 

Dr. Aušra Pocienė. Stop kadras.

– Sakote, kad kriminologai turi ramiau reaguoti į įvairias problemas, nei statistinis pilietis. Ar kriminologai turi turėti ypatingų savybių? Kokių studentų laukiate savo paskaitose?

– Turiu į tai kelių lygių atsakymą. Mes visi turime vertybes. Jos nesusiformuoja per vieną dieną. Jos būtinos kaip mūsų gyvenimo orientyrai. Nuo vaikystės turime labai aiškius principus, kuriais vadovaujamės. Jie yra svarbūs ir būtini. Bet žmonės kartais būna įsikabinę tam tikrų dogmų, nekintamų aksiomų ir nusiteikę jas beatodairiškai ginti, net neleisdami sau kritiškai pagalvoti, kad gali būti ir kitaip arba jos (dogmos) yra atgyvenusios ar neteisingos. Taigi į studijas aš kviečiu tokius žmones, kurie yra atviro mąstymo, kritiškai kelia klausimus ir leidžia sau pamatyti, kad realybė gali būti kitokia, nei jie anksčiau galvojo. Kriminologijos studijos, ypač pas mus, Filosofijos fakultete, kur yra integruota sociologija, psichologija ir kiti mokslai, suteikia supratimą, kad ne visada yra taip, kaip tu galvoji. Pavyzdžiui, nusikaltėlis, kurį žmonės laiko blogu, gali būti tiesiog auka, galbūt jis neturėjo kito pasirinkimo. O gal tu kam nors su savo normomis ir vertybėmis atrodai nenormalus. Mes linkę demonizuoti mums nepatinkančius dalykus, o patinkančius iškelti. Aš kviesčiau jaunus žmones su atviru požiūriu, nusiteikusius tam, kad jų nuomonė gali keistis.

 Visuomenė turi teisę piktintis, norėti keršto.

Dažnai studentams cituoju amerikiečių sociologą Nedą Polsky, kuris sakė, kad mūsų visuomenėje yra pakankamai daug moralinių aktyvistų, tad tikrai neverta išgyventi, jeigu grupelė sociologų – mūsų atveju, kriminologų – neprisijungs prie šio choro. Kriminologai nemoralizuoja ir viską vertina ramiai. Visuomenė turi teisę piktintis, norėti keršto – visi mes žmonės, bet kriminologai bando suprasti, kodėl taip yra, koks yra kontekstas, kodėl tam tikrų nusikaltimų pas mus yra daugiau. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai nužudymų skaičius buvo tikrai nemažas. Tvyrojo įtampa: kai kas agresiją, nerimą nukreipė į save – turėjome daug savižudybių, kai kas nukreipė į išorę, turėjome nužudymų. Kriminologai nėra moralistai – kartais tenka pripažinti, kad situacija yra tokia, kokia yra, ir, deja, nesikeis, nes nekinta sąlygos; tiesiog reikia pralaukti, kol pasikeis kartos, vertybės. Bet neretai kriminologai gali rekomenduoti tam tikras prevencijos priemones.

Kita vertus, man kriminologijos studijos yra ta erdvė ir tas laikas, kai gali padaryti, ko šiaip gyvenime nedarytum. Kai rašiau magistro darbą, tyriau skinhedų, baikerių, „ultrų“ subkultūras. Šiaip jau nesilankydavau jų vietose, bet kai esi studentas kriminologas, turi progų patekti ten, kur kitu atveju nebūtumei ėjęs. Turėčiau ir praktiškesnį patarimą: jeigu svarstote, ar tinkate šioms studijoms, pasakysiu, kad čia tinka žmonės su įvairiomis kompetencijomis. Pavyzdžiui, jei esate tiksliukas, racionaliai mąstantis, puikiai išmanote matematiką, tikrai rasite vietą, nes kiekybinėje kriminologijoje dirbama su duomenų bazėmis, kai skaičiuojama, kokia priežastis lemia pasekmę. Jeigu esate daugiau humanitarinio profilio, jums patinka literatūra, kontekstai, taip pat rasite vietą kriminologijoje, nes čia turi būti jautrus aplinkai, suvokti visuomenę, laikmetį ir tau netgi nebūtina draugauti su skaičiais. 

Nuo dailės iki bausmių sociologijos

– Kodėl Jūs pasirinkote kriminologiją?

– Kriminologija mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai. Buvau ne iš tų žmonių, kuriems vaikystėje patiko žiūrėti detektyvus ar pan. Maždaug nuo kokių ketverių metų tvirtai žinojau, kad būsiu, kaip sakydavau, „paišininkė“ – dailininkė. Nuo šešerių iki devyniolikos metų lankiau dailės mokyklą. Tvirtai žinojau, kad stosiu į Dailės akademiją – neturėjau plano B. Giminės sielvartui dargi pareiškiau, kad stosiu į keramiką; senelis sakė: bent į architektūrą! Mokiausi Druskininkuose – labai gerais pažymiais A klasėje (A klasės anais laikais būdavo stiprios), gerai sekėsi matematika. Laikiau sustiprintą egzaminą, bet auklėtojai pasakiau, kad daugiau gyvenime man matematikos nereikės. Ir atsitinka taip, kad aš stoju į Dailės akademiją ir neįstoju. Susidūriau bene su pirmu dideliu gyvenimo pasirinkimu: ką daryti toliau? Tai buvo staigus persivertimas. Vis dėlto norėjau studijuoti, nedaryti pertraukos. 1997 metais buvo populiari teisė, vadyba, bet man reikėjo kitko.

Sužinojau, kad yra sociologija – mokslas apie visuomenę, kontekstus, apie tai, kaip suprasti visuomenės grupes. Girdėjau, kad sociologijoje tarsi reikia literatūrinio prado, o aš, be menų, labai mėgau literatūrą. Studijuoti buvo tikrai įdomu. Sociologijos studijos (kuriose prireikė ir matematikos) davė labai gerą teorinę bazę – iki šiol remiuosi sociologijos klasiko Émile’io Durkheimo supratimu, kas yra visuomenė, normos, nusikaltimas, iš kur kyla bausmė.

Studijuodamas tam tikru momentu turi atrasti, kas tau įdomu: vieniems tai gali būti Lyčių sociologija, kitiems – Šeimos sociologija, dar kitiems – Švietimo sociologija. Mane trečiame kurse užkabino Deviacijų sociologija (apie tai, kas yra normalu, nenormalu, kas yra nukrypimas), kurią dėstė Aleksandras Dobryninas – tuomet jis dar nebuvo profesorius. Tais laikais Filosofijos fakultetas veikė Baltupiuose – besidomintys kriminologija rinkdavosi 313 kabinete: diskutuodavome, darydavome įvairius darbus. Taip ir pasukau šia linkme. Pabaigiau bakalauro studijas diplominiu darbu apie jaunuolių delinkvenciją: ar vaikai, kurie žiūri smurtą per televiziją, labiau nusižengia ar ne. Toliau stojau į tuometinę Sociologijos ir kriminologijos magistro studijų programą, vykdytą vos antrus ar trečius metus. Studijos buvo kitokios, nei dabar: teisės kursui vykdavome į Teisės fakultetą ir kartu su teisininkais klausydavome jų dėstytojų – bandėme suprasti juos, o jie bandė suprasti, kaip dirbti su žmonėmis iš Filosofijos fakulteto. Tai buvo įdomios patirtys. 

– Smalsu, ar pabaigusi studijas iš karto radote vietą po saule?

– Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, pabaigusi studijas galvojau, kad su diplomu rankose dabar jau kalnus nuversiu. Bet manęs niekur nekvietė. Bandžiau vienur, kitur, deja, pagal specialybę nepavyko įsidarbinti. Man buvo šiokia tokia trauma. Dabar linksmai apie tai šneku, nes žinau, kad jauniems žmonėms dažnai atrodo, jog viskas turi vykti „čia ir dabar“. Ne visada taip būna, bet nereikia dėl to nusiminti. Man tuo metu mama išmintingai pasakė: „Visas pasaulis negali žinoti, kad toks talentingas žmogus, kaip tu, pabaigė universitetą, ir iš karto kur nors pakviesti. Palauk, ateis dar laikas.“

Visgi jaučiau, kad noriu toliau gilintis į kriminologiją. Po metų galima buvo stoti į doktorantūrą, tad visus metus ruošiausi egzaminams. Įstojusi pasirinkau tą patį darbo vadovą – profesorių Dobryniną. Beje, lygiagrečiai doktorantūrai gavau pasiūlymą dėstyti studentams vienoje iš kolegijų. 

– Jūsų daktaro disertacija buvo apie bausmės sampratą. Kodėl jus sudomino šita tema?

– Renkantis disertacijos temą lemia kontekstas, kas tuo metu aktualu. Šiandien turbūt būtų kita tema, bet 2004-aisiais – 14-tais Nepriklausomybės metais – nusikaltimų tendencijos augo. Gyvenome kontekste, kuriame buvo daug baimės, nerimo ir kilo klausimas, kaip tvarkytis su nusikaltimais, kaip formuoti baudžiamąją politiką. Profesorius Dobryninas pasiūlė panagrinėti, kas yra bausmė. Paprastai atrodo, kad nusikaltimas lygu bausmė, bet problema yra gilesnė.

Atkūrus Nepriklausomybę „paveldėjome“ seną Baudžiamąjį kodeksą – jis buvo taisomas lopomas, kad bent šiek tiek atitiktų visuomenę, kol 2003 metais įsigaliojo naujas lietuviškas Baudžiamas kodeksas. Savo disertacijoje („Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijose“) tyriau, kaip naujasis kodeksas buvo kuriamas, kokiais principais rėmėsi, kaip dirbo darbo grupė, kokius tikslus bandė įdiegti. Remdamasi šita medžiaga dabar studentams dėstau Bausmių sociologiją. Iki šiol mano tyrimai ir projektai yra susiję su bausmių temomis.