Brangiausio Lietuvos kariuomenės pirkimo sutartį su vokiečių gamintojais pasirašė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

„Pasirinkome patį geriausią variantą, kurį dabar radome, nors yra pakankamai gerų ir kitų pėstininkų kovos mašinų, ir pakankamai brangiai. Ta kokybė kainuoja, bet mes diskutavome Valstybės gynybos taryboje, kai mes gavome pakeitimus ir pasiūlymus, kurie nebrangino, nes iki to laiko buvo kalbama apie tai, kad jeigu bus keičiama komplektacija, tai išaugs apie 20 proc. kaina.

Su šituo pakeitimu pristatys Lietuvai paskutinę versiją pagal mūsų pageidavimus, kuri yra pigesnė nei versija, kurią turėjo vokiečiai arba olandai, ir todėl mes apsisprendėme dėl šito pirkinio. Buvo daug pasiūlymų, Jungtinių Amerikos Valstijų, šveicarų kompanijų, mes tą viską pasvėrėme.

Ir tam tikra komponentė politinės dalies yra, mes pirkome iš NATO valstybės, mūsų partneriai taip pat tai naudoja, tiek vokiečiai, tiek olandai. Nesirinkome pigiausio varianto, kas paprastai perkant viešuosius pirkimus būna. Už kokybę, už karių saugumą, kurie naudosis tuo, apsisprendėme, kad galime mokėti“, – aiškina krašto apsaugos ministras J. Olekas.

Tuo tarpu viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta kritikos, kad jokie brangūs pirkiniai nepadėtų apsiginti prieš Rusijos karinius pajėgumus.

„Visų pirma, negalima lyginti vienas prie vieno, kadangi šarvuotis ar bet kuri kita ginkluotės priemonė yra viena iš sudėtinių kariuomenės dalių. Tai nereiškia, kad vienas šarvuotis stotų prieš kitą, kaip kažkokiame šou, cirke ar panašiai. Kitas dalykas, labai svarbu suprasti, kas tą šarvuotį valdo. Šarvuotis gali būti labai brangus, labai geras, bet jeigu jo nemoka valdyti, jeigu yra neparuošti žmonės, jeigu yra netinkamas aprūpinimas, viskas gali nueiti šuniui ant uodegos. Labai geras pavyzdys yra Jemenas, kur moderniausia amerikietiška įranga aprūpinta Saudo Arabijos kariuomenė gauna į kaulus nuo visiškų driskių, kurie basomis bėgioja po kalnus ir naikina pažangiausią kovinę techniką“, – sako DELFI gynybos apžvalgininkas Vaidas Saldžiūnas.

Visas pokalbis su J. Oleku ir V. Saldžiūnu – aktualiame interviu.