Seserys Alžbieta Šernienė ir Pranciška Beliakienė esą paprašiusios padėti susiruošti iš anksto. Reikia pridurti, jog moterys dėl filmavimo ne vieną dieną mąstė.

100-metėms seserims ypatingos priežiūros nereikia. Jos puikiai mąsto, girdi, net skaitymui nebūtini akiniai.

„Džiaugiamės, kad galim su jomis būti, pažinti jas, su jomis juokauti, kalbėtis, semtis iš jų patirties“, – sakė Biržų parapijos globos namų direktorė Irena Jurgaitienė.

Dievuliui dėkoju, žmonėms dėkoju, ačiū visiems.

Šimtametė Pranciška globos namuose gyvena 18 metų, prieš metus sulaukė sesers.

„Laukiau, prašiau direktorės, kad priimtų“, – kalbėjo Pranciška.

Dvejais metais vyresnė Alžbieta iki 100 metų kaime gyveno viena, namus ryžosi palikti tik lūžus kojai.

Šimtamečių seserų šeimoje ilgaamžių nebuvo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Prabėga kaip filmas pro akis, ir atsimeni, ir užmiršti. Gyvenimas kaip filmas pralekia pro akis, pro atmintį“, – teigė A. Šernienė.

„Mes, kaimo moterytės, paprastos, vargelių matę iš vaikystės. Sako, nereikia persivalgyt, nereikia persimylėt ir ilgiau gyvensi“, – kalbėjo P. Beliakienė.

Abi seserys buvo ištekėjusios, vaikų nesusilaukė. Nuo vaikystės yra giliai tikinčios.

„Dievuliui dėkoju, žmonėms dėkoju, ačiū visiems. Ačiū Dievuliui, kad tiek davė, geriems žmonėms, kad stengiasi, rūpinasi. Vien tik ačiū galiu sakyt visiems, daugiau nieko“, – dėkingumą išreiškė A. Šernienė.

Globos namų administracija dėl ilgaamžių seserų ketina kreiptis į agentūrą „Factum“, kad išsiaiškintų,  ar jos tik nebus ilgiausiai Lietuvoje gyvenančių seserų rekordininkės.