Kodėl regionuose trūksta medikų? Ar valstybė turi teisę mainais už finansuojamas studijas reikalauti darbo konkrečioje vietoje? Kiek tokie sprendimai atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę? Ir ar prievarta galima išspręsti ilgalaikes sveikatos sistemos problemas?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas Laurynas Maciulevičius (toliau – L. M.), Socialdemokratų frakcijos seniūnė, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Orinta Leiputė (toliau – O. L.) ir Klaipėdos universiteto ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos klinikos vadovas Marius Ellikas (toliau – M. E.).
– Kas jus labiausiai gąsdina ir jaudina?
– L. M.: Visi sutariame, kad ginčo dėl problemos nėra – regionuose trūksta gydytojų, todėl sprendimų reikia. Mūsų pagrindinis nerimas kyla dėl to, kad Seimas priima sprendimą, kuris ilgam pakeičia gydytojų rengimo sistemą, tačiau mes neturime atsakymo į esminius klausimus: kodėl specialistai, šiuo konkrečiu atveju gydytojai, pasirenka arba nepasirenka dirbti regionuose, ar ši priemonė iš tikrųjų bus veiksminga tokiai problemai spręsti ir kodėl pasirinktas būtent toks modelis.
Keliame paprastą klausimą, vedantį prie teisingiausio sprendimo: ar mes tikrai sprendžiame priežastis, dėl kurių susiklostė tokia situacija? Nes jei gydytojai nesirenka regionų dėl kitų priežasčių, vien papildomas įpareigojimas šių problemų neišspręs.
Mūsų nuomone, einame link modelio, kuriuo specialistus bandoma paskirstyti administraciniu būdu. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, dėl to visi galime sutarti, regionams gydytojų reikia ne penkeriems metams. Reikia gydytojų, kurie norėtų ten pasilikti, kurti savo profesinę ateitį ir gyvenimą.
Pagrindinis klausimas yra ne kaip paskirstyti gydytojus, o kaip kurti tokias sąlygas, kad jie patys pasirinktų regionus.
– Kodėl gydytojai nenori važiuoti į regionus?
– L. M.: Nemanau, kad šiuo metu problema yra ta, jog mes nenorime. Mano atveju rezidentūra trunka šešerius metus. Tai reiškia, kad prieš tai jau šešerius metus mokiausi ir dar tiek pat mokausi. Vadinasi, dvylika metų praleidžiu centre, didžiojoje ligoninėje.
Per rezidentūros studijas 30 procentų studijų laiko turime skirti darbui regione. Tačiau visi centrai supranta, kad gydytoją rezidentą labai patogu turėti šalia, nes jis gali nudirbti daug darbų, daug pagelbėti ir atlikti tą patį darbą kaip gydytojas.
Sąlygos vykti į regioną nėra visavertiškai užtikrinamos. Išvyksti į regioną, pamatai darbo vietą, aplinką, susikuri socialinius ryšius – kuo daugiau to yra, tuo didesnė tikimybė, kad galėtum tą vietą pasirinkti kaip būsimą darbo vietą.
Tačiau mūsų mokslai trunka daug metų. Per tą laiką įsigyjame nekilnojamojo turto, planuojame šeimas, tolesnes studijas doktorantūroje ir panašiai. Todėl, jei neturime galimybės pajusti, kas tas regionas yra, nes didžiąją dalį studijų praleidžiame didžiuosiuose miestuose, pasirinkti regioną tampa sudėtingiau.
– Kaip realybėje šis siūlymas gydytojams galėtų veikti?
– O. L.: Yra susitarta ir priimtas sprendimas visai Lietuvai papildomai skirti dvidešimt vietų. Šios vietos galėtų būti skirtos valstybės finansuojamoms rezidentūros studijoms su įsipareigojimu dirbti tam tikrame regione.
Kai studentas baigia medicinos studijas ir stoja į rezidentūrą, jis renkasi variantus. Yra ir kitų galimybių: valstybės finansuojamos vietos be įsipareigojimų, valstybės nefinansuojamos vietos be įsipareigojimų ir valstybės nefinansuojamos vietos su įsipareigojimu. Kaip jos buvo, taip ir išlieka, tiesiog atsiranda dar ketvirtas būdas.
Dabar apie septyniolika procentų rezidentų negauna nei finansuojamos, nei nefinansuojamos vietos.
– Ar tos papildomos dvidešimt vietų ką nors išsprendžia?
– O. L.: Sprendžia iš dalies. Šioje vietoje veikiame pagal savo finansines galimybes, ir bent dvidešimt vietų jau yra žingsnis į priekį. Be to, veikia ir kitos galimybės, kai studijas finansuoja gydymo įstaiga. Taip pat yra savivaldybių vadovų dotacijos, kurias savivaldybės skiria pagal poreikį.
Dabar tai yra dalinis žingsnis, einantis lygiagrečiai su kitomis priemonėmis. Taip pat galvojama, kaip vyresnio amžiaus gydytojus, kurie nebenori tokio didžiulio tempo, paskatinti dirbti regionuose.
Išbandomi visi būdai. Tai sritis, kurios negalime palikti nuošalyje. Žmonės turi gauti paslaugas tada, kai jų reikia. Galų gale vien centrų užkimšimas paslaugomis, kurios galėtų būti teikiamos regionuose, taip pat nėra sprendimas.
– Kokiais būdais reikėtų sudominti medikus darbu regionuose?
– M. E.: Man norėtųsi mažiau akcentuoti žodį „regionas“. Medicina yra ta pati, nesvarbu, ar tai mažas miestelis, ar didelis miestas. Kadangi teko dirbti ir labai mažuose miesteliuose, ir didesniuose miestuose, galiu pasakyti, kad medicina yra ta pati.
Todėl kalbėdami apie šį klausimą daugiau kalbame apie socialinius dalykus, o ne apie mediciną. Regione intensyvumas kartais yra net didesnis nei didžiuosiuose miestuose, tačiau viskas priklauso nuo vadybos ir darbo organizavimo.
Vien tai, kad šiam klausimui skiriame dėmesio, yra labai gerai. Taip pat džiugu, kad tam skiriamos papildomos lėšos. Vis dėlto gana skeptiškai vertinu sprendimą, kad rezidentas privalomai turės kažkur atidirbti. Matyčiau kitokį galimą modelį.
Matome, kad valstybės finansuojamų vietų nepakanka, o šiuo atveju pasirinkta privalomumo dedamoji. Jeigu šiam klausimui skiriame papildomų lėšų, kodėl nepadarius fondo, iš kurio būtų skiriamos papildomos lėšos jaunam gydytojui, savivaldybei ir ligoninei bendradarbiaujant, kartu mažinant ligoninės įsipareigojimus ar kaštus ir kuriant vidinę ekosistemą, kurioje rezidentas norėtų dirbti?
Dabar yra dvidešimt vietų, bet su tais pačiais finansais galėtume turėti keturiasdešimt vietų, jei dirbtume kaip komanda.
Esmė – turėti galimybę judėti per gydymo įstaigas.
Šis sprendimas, mano manymu, yra per daug nelankstus. Jis turi potencialo, bet turėtų būti vystomas ir diskutuojamas plačiau. Tyrimai rodo, kad finansinė priemonė yra paskutinė, kuri duoda efektą. Tai tik priedas.
Esmė – turėti galimybę judėti per gydymo įstaigas. Laurynas kalbėjo apie 30 procentų studijų laiko, kuris skiriamas darbui kitur. Kodėl nepadarius 100 procentų, kad rezidentas galėtų dirbti konkrečioje ligoninėje visą savo studijų laikotarpį?
Taip kuriamas santykis, pamatoma, kas sistemoje neveikia, galų gale jaunas žmogus pats atneša labai daug gerų dalykų. Aišku, susiduriama su problema, ar užtikrinsime to jauno gydytojo kompetencijos vystymą tame kitame taške, nes dabar edukacijos bazė sukoncentruota Vilniuje ir Kaune.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)