Pastaruoju metu, padidėjus geopolitinėms grėsmėms ir ypač Lietuvai grąžinus šauktinių į kariuomenės tarnybą tvarką, dažnai kalbama apie šalies galimybes perimti kitų valstybių gerąsias patirtis kariuomenės formavimo srityje.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas daktaras Gražvydas Jasutis pasidalijo įžvalgomis, ar Lietuvai verta mokytis iš kitų šalių ir, jeigu taip, tuomet kokių, ar vis tik reikia kurti unikalią sistemą.

Perimti ar kurti savo?

G.Jasutis iš karto pabrėžė, kad kiekvienos valstybės geografinė ir geostrateginė padėtis yra skirtinga, jas supa įvairūs politiniai režimai ir valstybės, kurios lemia susiklosčiusią saugumo bei stabilumo situaciją.

"Geografinė padėtis taip pat ne mažiau svarbi, kadangi valstybės, pavyzdžiui, Šveicarija, apsuptos kalnų masyvo, gali konstruoti savo gynybos strategiją vienu keliu, o Portugalija, turinti tik vieną kaimynę ir besidriekiančią Atlanto vandenyno pakrantę, gynybą suvokia visiškai kitaip. Lietuvos geostrateginė padėtis yra unikali. Ji suspausta tarp Rusijos ir Baltarusijos, kurios ir kelia pagrindinius gynybos iššūkius", – akcentavo docentas. Tad bandymai aklai importuoti kitų šalių kariuomenės reorganizavimo patirtį ir išmoktas pamokas, G.Jasučio teigimu, nėra tikslingas.

Ekspertas pakomentavo ir kitą pavyzdį – Izraelio situacija ir padėtis yra visiškai skirtinga. "Valstybė, kuri apsupta ne itin draugiškos aplinkos ir kariavusi trimis frontais, gynybą grindžia trimis komponentais – šauktiniais, profesionalais ir rezervu. Visi Izraelio piliečiai privalo atlikti privalomą karinę tarnybą, tik su tam tikromis išimtimis žydams ortodoksams ir arabams. Ši tarnyba yra vienas iš kertinių valstybės saugumo garantų. Kita vertus, Izraelis nėra vienišas ir visuomet atsiremia į gana svarią Jungtinių Valstijų paramą karinėje srityje, kuri sudaro 3,1 mlrd. JAV dolerių per metus", – šalies, kuri dabar itin dažnai minima kaip labiausiai sektina, skirtybes vardijo G.Jasutis.

Artimiausias pavyzdys

Skirtingą karinę patirtį, pasak LKA docento, galėtų pasiūlyti Suomija, kurios patarėjai ypač aktyviai veikė Estijoje. G.Jasučio teigimu, Suomija grindžia savo gynybą profesionalais, šauktiniais ir net šimtais tūkstančių aktyvių rezervistų. Tai yra gana prabangi kariuomenės ir gynybos organizavimo sistema, kuri atsispindi ir jų gynybos biudžete – jai šalis skiria apie 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto.

"Reikia pabrėžti, kad Suomija aktyviai veikia ir politinėje erdvėje siekdama užtikrinti savo apginamumą. Šios šalies specifiniai santykiai ir politika su Rusija, ji nepriklauso NATO aljansui, aktyviai bendradarbiauja su Šiaurės šalimis, ir būtent tai sudaro valstybės gynybos strategijos dalį, kuri, mano nuomone, nebūtų pritaikoma Lietuvai", – apibendrino G.Jasutis.

Docentas įsitikinęs, kad mums būtų priimtiniausios Danijos išmoktos pamokos, kadangi ši valstybė kuravo mūsų integraciją siekiant narystės NATO, teikė visokeriopą paramą mūsų karinėms pajėgoms. Kartu su Danija Lietuva dalyvavo tarptautinėse operacijoje ir istoriškai tarp šalių susiklostė glaudūs ir abiem naudingi ryšiai.

"Lietuva ir Danija yra NATO narės ir būtent narystė padeda "suklijuoti" tarpusavio politinį supratimą bei paskatina glaudžiau bendradarbiauti gynybos srityje. Kariuomenės dydžiai yra panašūs, ir jų patirtis įgyvendinant rezervo sistemą būtų naudinga. Kita vertus, Danijos geostrateginė padėtis yra skirtinga. Ji orientuota į kitokius saugumo iššūkius, ir bandymas perimti tą pačią sistemą gali būti ydingas. Lietuva turi pasirinkti savo unikalų kelią, įvertindama išorinius ir vidinius veiksnius", – išvadą pateikė G.Jasutis.

Subalansuoti žingsniai

Taigi kuo, kurdama savo unikalią strategiją, stiprindama kariuomenę, turėtų remtis Lietuva?

G.Jasučio nuomone, fundamentalių ir skubių reformų kelias nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. "Mūsų kariuomenė sėkmingai dalyvavo tarptautinėse operacijose, buvo nuveikta iš tiesų labai daug įgyvendinant profesionalios kariuomenės konceptą ir dirbant dėl sąveikos su kitomis aljanso narėmis. Stiprinimas turi būti daugiadimensis ir laipsniškas", – pabrėžė LKA docentas.

Pasak jo, NATO dėmens stiprinimas regione, bendradarbiavimas arba konfrontacija su tam tikromis kaimynėmis, glaudūs ryšiai su Lenkija, Latvija, Estija ir Šiaurės šalimis saugumo srityje turi būti prioritetiniai klausimai sprendžiant Lietuvos apginamumo ir kariuomenės stiprinimo klausimus.

Papildomos investicijos į gynybą, dalies rezervo reanimacija ir šauktiniai, G.Jasučio įsitikinimu, yra teisingi žingsniai, kurie netolimoje ateityje duos puikių rezultatų. "Kita vertus, tie žingsniai turi būti pasverti ir subalansuoti. Nemanau, kad bandymai kurti masyvų rezervą Suomijos pavyzdžiu būtų tinkamas atsakas dabartiniams saugumo iššūkiams. Reikalingos rimtos investicijos į dabar jau egzistuojančius pajėgumus ir infrastruktūrą. Reikia nepamiršti, kad esame NATO aljanso dalis ir mūsų saugumo iššūkiai reflektuoja arba turi reflektuoti ir iššūkius visam aljansui. Tai, viena vertus, palengvina mūsų užduotis, kita vertus, sukuria ir papildomų užduočių mūsų kariuomenei, kadangi grėsmės aljansui negali būti apibrėžtos statiškai, žvelgiant iš vienos ar kelių valstybių pozicijų", – teigė tarptautinių konfliktų sprendimo analitikas.

Biudžetą didinti būtina

Esant skirtingų nuomonių, ar tikrai finansų dydis yra lemiamas dalykas stiprinant kariuomenę ir gynybą, ar svarbiau, kaip jie paskirstomi, kas už juos perkama ir daroma, G.Jasutis pabrėžė, kad resursai yra neatsiejama gynybos dalis.

"Žinoma, jų efektyvus ir racionalus panaudojimas yra labai svarbu, bet jų dydis ir skaičius taip pat yra aktuali gynybos politikos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, rezervas, šauktiniai ir naujos technologijos karyboje reikalauja papildomų resursų. Jeigu jų nepakanka, perskirstymas tampa labai komplikuotas. Juk negalima paaukoti ligonio rankos, siekiant išsaugoti jam koją", – palygino docentas.

Jo įsitikinimu, labai svarbu investuoti į naujas karines technologijas ir ginkluotę bei atitikti NATO narių demonstruojamus standartus – kariuomenės ir ginkluotės atitiktis bei suderinamumas su sąjungininkais turėtų būti vienas iš pagrindinių prioritetų. "Dalyvaujant bendruose kariniuose veiksmuose, kariniai pajėgumai ir jų bendras panaudojimas arba suderinamumas yra vienas pagrindinių sėkmės veiksnių. Gynybos investicijos visuomet siejamos su prioritetais, bet investicijų prioritetizavimas dabartiniu metu yra sudėtingas užsiėmimas", – komentavo G.Jasutis.

LKA docentas mato kelis svarbiausius uždavinius, kuriuos šalis turi atlikti šiomis sąlygomis: "Lietuvoje būtina didinti gynybos biudžetą ir kartu ieškoti optimalių kelių, kurie galėtų užpildyti ir kompensuoti resursų trūkumą. Tai gali būti bendras įsigijimas su kitomis valstybėmis, kurie padėtų gauti reikiamos karinės technikos už geresnę kainą.

Reikia galvoti apie jungtinius pajėgumus, regioninius darinius, sutaupančius resursų ir sustiprinančius valstybės apginamumą. NATO dėmens stiprinimas regione yra ir turėtų būti pagrindiniu varikliu."

Komentaras

Liudas Gumbinas

Lietuvos šaulių sąjungos vadas atsargos pulkininkas leitenantas 

Visų šalių gynybos strategijos ir modeliai yra skirtingi, nors visų tikslas yra vienodas – kad šalis būtų saugi, o gynybos sistema būtų kuo tvaresnė.

Manau, tai suponuoja kitą mintį mums, kaip besirūpinantiems savo saugumu, kad nebūtinai turime perimti vieną iš tų modelių – danišką, estišką, suomišką ar izraelietišką. Turime rasti Lietuvai labiausiai tinkantįjį, semiantis patirties iš savo partnerių.

Šiandien akivaizdu, kad Lietuvos kariuomenės problema yra vienetų užpildymas ir rezervo parengimas. Pasirinkome šauktinių, privalomosios karo tarnybos kelią. Manau, kad nebereikia žvalgytis atgal. Sprendimai priimti, yra aiškių problemų, tad reikia stengtis, kad mūsų gynybos modelis būtų kuo tvaresnis.

Šauktinių modelis neišsprendžia visų problemų. Nemotyvuotas, bet mokytas žmogus nebūtinai eis ginti tėvynės. Tai parodė ir Ukrainos pavyzdys. Tai tik kelio pradžia. Turime siekti, kad tarnyba Lietuvos kariuomenėje būtų suvokiama kaip garbė ir pareiga, kad žmonės ateitų kuo geriau motyvuoti.

Nė viena kariuomenė neapgins šalies ir be visuomenės paramos, tad labai svarbus uždavinys tai, kad atgrasymo priemone, be reguliarios kariuomenės, būtų svari visuomenės parama.