Kodėl, kad ir ko besiimtume, bent jau artimiausius porą dešimtmečių Lietuvoje gyventojų vis tiek sparčiai mažės? Kas demografinei situacijai stabilizuoti yra kur kas tvariau, nei prisikviesti imigrantų iš trečiųjų šalių? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – Vokietijos Maxo Plancko demografinių tyrimų instituto mokslininko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. Domanto Jasilionio interviu „Kauno dienai“.

Antirekordas kelią nerimą

– Prieš porą metų nudžiugino gera žinia: po beveik 30 metų pertraukos gyventojų Lietuvoje, kad ir nedaug, bet pagausėjo. Deja, pernai – vėl gana ryškus minusas: per metus jų sumažėjo 15,8 tūkst., iki 2,795 mln. Viltis, kad kritimas stabilizavosi, žlugo?

D.Jasilionis pabrėžia, kad gyventojų skaičius – svarbus veiksnys, bet ne pagrindinis vertinant šalies gerovę ir jos augimo perspektyvas. (D.Jasilionio asmeninio archyvo nuotr.)

– Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pasiekėme gimusiųjų antirekordą – 24 600, o mirė beveik 48 tūkst. Skirtumas didžiulis – 23,3 tūkst. daugiau mirė, nei gimė. Dėl COVID-19 pandemijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio mirčių skaičius didesnis nei įprastai, tai didele dalimi ir lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Auganti ir stiprėjanti jaunų išsilavinusių žmonių grupė – tai Lietuvos aukščiausias demografinis avangardas.

Kalbant apie tendencijas, visų pirma nerimą kelia tam tikri užprogramuoti struktūriniai veiksniai, kuriuos kažin ar pakeisime. Labai svarbus rodiklis – gimusiųjų skaičius, nes pagal jį matyti demografinis potencialas. Šiandien iš dalies jis nulemtas paskutinių dešimtmečių pokyčių.

Suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis kūdikių skaičius, tenkantis vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai, 2015-aisiais buvo 1,6, 2020-aisiais nukrito iki 1,5. Čia mes per daug neišsiskiriame iš europinio konteksto. Tačiau 1990-ųjų pradžioje galinčių gimdyti (reproduktyvaus amžiaus) moterų buvo beveik dvigubai daugiau nei pernai. Kai jų mažai, net jei vienai jų vidutiniškai tenka 1,5 vaiko, natūralu, kad turime mažesnį absoliutų gimusiųjų skaičių. Iki 2002-ųjų gimimų skaičius krito, paskui stabilizavosi – maždaug po 30 tūkst. per metus. Tačiau per pastaruosius penkerius metus jis vėl krito, o pernai fiksuotas mažiausias gimusiųjų skaičius nuo 1990 m.

Gimusiųjų skaičius prognozuoja gyventojų struktūrą. Šiandienos kūdikiai po 15–18 metų įsilies į darbo rinką, taps studentais. Tad užprogramuotas disbalansas tarp darbingo amžiaus žmonių ir 1970–1980 m. gimusių gausių kartų, kurios po 15–20 metų išeis į pensiją. Turime labai mažą jaunų darbingo amžiaus žmonių potencialą. Tai didžiulis iššūkis ir labai pavojinga tendencija, kuri, deja, tęsis.

Emigruoja ir imigrantai

– Ar situaciją galėtų stabilizuoti imigracija?

– Dėl pernai sumažėjusio gyventojų skaičiaus kalta ne migracija: remiantis išankstiniais Lietuvos statistikos duomenimis, jos balansas 2021 m. vis dar buvo teigiamas – atvyko 36 tūkst., išvyko 28 tūkst.

2018–2020 m. matome išaugusį grįžusių Lietuvos piliečių skaičių, tai padėjo šiek tiek subalansuoti ir net pasiekti teigiamą migracijos pokytį pirmaisiais pandemijos metais. Preliminarūs 2021-ųjų duomenys rodo, kad iki rugpjūčio ši pozityvi tendencija išliko. Tai gali būti susiję su pandemija ir ekonominėmis problemomis emigracijos tikslo šalyse. Bet jau nuo rugsėjo – pokytis: vėl Lietuvos piliečių daugiau išvyksta, nei atvyksta.

Šiandienė situacija – tai dviejų ir daugiau dešimtmečių neapgalvotos politikos, problemų ignoravimo padarinys. Apie tai mokslininkai demografai įspėjo dar 2000-aisiais. Matėme demografines prognozes, bet tik dabar pradedama pabusti, nes jau susidurta su problemomis ne teoriškai, o praktikoje. Kiekvieną dieną verslas patiria didžiulių iššūkių dėl darbo jėgos trūkumo. To galbūt nebuvo galima visai išvengti, bet politikos, ypač socialinės, priemonėmis buvo įmanoma koreguoti.

– Tai ar išeitis – naujų gyventojų injekcija iš trečiųjų šalių?

– Tai galėtų padėti iš dalies užkamšyti tam tikras darbo jėgos trūkumo spragas einamuoju laikotarpiu. Bet imigrantai taip pat sensta, tad nors ir pasipildytume jaunais žmonėmis iš trečiųjų šalių, problemos neišspręsime, nes tai iš esmės nepakeis labai išbalansuotos Lietuvos gyventojų struktūros. Tad ilguoju laikotarpiu migrantai gyventojų struktūrai padarytų įtaką, jei masiškai atsivežtų šeimas, gimdytų daug vaikų. Bet vis tiek vaikų dabar turime per mažai, kad jie galėtų užtikrinti nuolatinę gyventojų kartų pusiausvyrą – pastaraisiais metais fiksuoti gimusiųjų skaičiai apytikriai rodo, kokia bus situacija po 15–18 metų, t.y. kiek jaunimo ateis į darbo rinką ar įsilies į studentų gretas.

Vis dėlto turėtų keistis požiūris ne tik į imigrantus, bet ir apskritai į socialinę politiką. Kaip rodo kitų šalių patirtis, elgiantis neapgalvotai, negerėjant socialinei politikai ir išliekant didžiulei pajamų nelygybei, socialiniam neteisingumui, jei bandysime tik užkamšyti darbo rinkos spragas kol kas pigia darbo jėga iš trečiųjų šalių negerindami darbo sąlygų savo piliečiams, augs Lietuvos emigracijos mastai, kurie išliko dideli, nepaisant grįžtamosios migracijos. Be socialinių pokyčių neįmanoma užtikrinti ir tvarios imigracijos – tai rodo ir augantis imigrantų užsieniečių išvykimas iš Lietuvos. Lietuva tampa tranzitine šalimi: užsieniečiai čia atvyksta, kažkiek pagyvena ir išvyksta į Vakarus. Tyrimai taip pat rodo, kad daugelis grįžusių Lietuvos piliečių emigruoja pakartotinai.

Jei tik kamšysime darbo rinkos spragas imigrantais negerindami darbo sąlygų savo piliečiams, augs emigracija, o demografinių problemų imigrantai neišspręs. (V. Kopūsto/BNS nuotr.)

Lemia pokyčius blogyn

– Sakote, kad šiandienė situacija – dešimtmečių neapgalvotos politikos padarinys. Tad ko nepadarėme? Ką reikia daryti dabar?

– Reikia pastebėti, kad yra tam tikrų teigiamų permainų, politikai labiau įsiklauso ir į mokslininkų rekomendacijas. Dabar turime gyventojų surašymo duomenis, juose užfiksuotos gyventojų struktūros socioekonominės charakteristikos valstybės valdyme turi būti naudojamos žymiai plačiau, ypač priimant socialinės nelygybės mažinimo, socialinės paramos politikos sprendimus.

Kaip minėjau, vienas kertinių dalykų – gimusieji ir vaikai, nes jie užprogramuoja ateities demografinę struktūrą. Tačiau tai nereiškia, kad šią problemą reikėtų spręsti vien tiesioginėmis išmokomis – tai primityviausias valstybės būdas skatinti gimstamumą. Kitų šalių ir pačios Lietuvos patirtis įrodė, kad tai sukelia tik laikiną efektą.

Reikia kitko: valstybė turi maksimaliai prisidėti prie šeimų gerovės kėlimo padedant auginti vaikus per įvairias mokesčių lengvatas, plečiant vaikų priežiūros įstaigų tinklą, didinant darželių, mokyklų prieinamumą ir, žinoma, ypač skatinant šeimos ir darbo derinimą. Šiandien Lietuvoje vidutinis moters amžius gimdant pirmą vaiką yra 28 metai, o kai tėvais tampa vyresni, jie jau turi išsilavinimą, karjerą, tad reikia padėti derinti ją su vaiko auginimu.

Antra, valstybė turi maksimaliai investuoti į savo demografinį potencialą – vaikus, jų ugdymą. Turime maksimaliai užtikrinti kokybišką ir visiems prieinamą ugdymą. Labai svarbu išgelbėti maksimalų skaičių vaikų, gyvenančių socialinėje atskirtyje, pakeisti jų gyvenimo trajektoriją, suteikti jiems šansą, perspektyvą – gal per tikslines papildomo ugdymo programas, pagalbą siekti aukštojo mokslo.

Daugelis demografinių problemų slepia didžiulius skirtumus tarp socialinių grupių. Emigracija, aukštas mirtingumas koncentruojasi tam tikruose gyventojų segmentuose, ir tai atspindi socialinius skirtumus, kurie Lietuvoje, deja, per dideli.

Pažangiose šalyse, ypač Skandinavijos, matome žymiai mažesnius socialinius ir demografinius skirtumus. Jei socialiniai, pajamų skirtumai Lietuvoje nesusibalansuos, artimiausioje perspektyvoje negalime tikėtis ir pozityvesnių demografinių pokyčių.

– Atotrūkis didėja, ypač tarp sostinės gyventojų ir likusios Lietuvos. Antra vertus, ar įmanoma ir ar verta išgelbėti visus mažesnius miestus?

– Lietuvos situacija šiuo požiūriu nėra unikali, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje dar didesnė gyventojų koncentracija Rygoje. Ir 2021 m. gyventojų surašymas rodo – demografinis atotrūkis tarp sostinės ir likusios Lietuvos didėja. Kai kuriose savivaldybėse, deja, jau susiformavusi gyventojų amžiaus struktūra, kur ypač dominuoja pensinio amžiaus gyventojai, tad demografiniai iššūkiai neišvengiamai tik aštrės.

Tačiau yra ir gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, Naujoji Akmenė, kur protinga investicijų plėtra ir imigrantų pritraukimas lemia pozityvias permainas, per investicijas formuojasi traukos zonos. Tad kai kuriais atvejais galima pasiekti stabilizaciją.

Visoje Europoje sparčiai didėja senyvo amžiaus žmonių segmentas. Tarptautinė patirtis rodo, kad reikia ir senjorams suteikti šansų prisidėti prie šalies socialinės ir ekonominės raidos, visų pirma didinant jų užimtumą. Žinoma, tai negali būti prievartinis mechaninis sprendimas. Bet yra daug aktyvių pensinio amžiaus žmonių, ir juos reikia skatinti dirbti – siūlant lanksčias darbo formas – dalinį įdarbinimą ir lankstų grafiką. Tuo vadinamoji sidabrinė ekonomika galėtų prisidėti mažinant senėjimo iššūkius šalies socialinei raidai, tai pagyvintų ir regionų patrauklumą investicijoms. Viena iš kliūčių šiai idėjai įgyvendinti – palyginti su kitomis šalimis prasta senyvo amžiaus gyventojų sveikata ir aukštas negalios lygis.

Reikia didinti senjorų užimtumą – vadinamoji sidabrinė ekonomika prisidėtų mažinant senėjimo iššūkius šalies socialinei raidai, pagyvintų ir regionų patrauklumą investicijoms. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Jauni – kaip vakariečiai

– Minite, kad kai kuriais demografiniais rodikliais Lietuva neišsiskiria iš Eurpos konteksto. O kuriais išsiskiriame?

– Pagal absoliučius gimstamumo skaičius, depopuliacijos tempus tikrai išsiskiriame, o iki 2017 m. buvome vieni iš ES šalių lyderių pagal emigracijos mastus. Pagal mirtingumą, ypač vyrų, deja, taip pat. Vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė po dešimtmečių stagnacijos nuo 2008-ųjų iki COVID-19 pandemijos pagaliau buvo pasiekusi rekordinį lygį, bet, nepaisant progreso, vis tiek išlikome atitrūkę nuo ES šalių vidurkio, o vyrai atsilieka net ir nuo kaimynų lenkų ar estų, kurie šioje srityje padarė žymiai didesnę pažangą.

Lietuva, deja, išsiskiria ir pagal COVID-19 pandemijos metu žymiai sumažėjusį gimstamumą, vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės praradimus.

Bet išsiskiriame ir viena gera tendencija – 2021 m. gyventojų surašymas rodo spartų aukštojo išsilavinimo gyventojų segmento augimą. Tai stebima ir kitose šalyse, bet Eurostato duomenys rodo, kad Lietuva užima pirmaujančias vietas ES pagal jaunų gyventojų (25–34 metų), turinčių aukštąjį išsilavinimą, procentą.

Auganti ir stiprėjanti jaunų išsilavinusių žmonių grupė – tai Lietuvos aukščiausias demografinis avangardas. Demografiniai rodikliai šioje gyventojų grupėje žymiai geresni nei šalies vidurkis. Joje sparčiai didėja gimstamumas, palyginti žemas emigracijos lygis, o sveikatos, mirtingumo rodiklių lygis artimas Vakarų šalių. Tai gera žinia, nes jaunos kartos darys vis didesnę įtaką bendrai šalies demografinei situacijai, ir šios grupės augimas teikia vilties ateičiai.

Reikia koncentruotis į žmonių gerovę, subalansuotą socialinę raidą esamiems gyventojams.

Gerai gyvena ir mažos šalys

– Kiek mūsų bus kitame gyventojų surašyme po dešimties metų?

– Norėtųsi žiūrėti pozityviau, bet artimiausius du tris dešimtmečius gyventojų amžiaus struktūra programuoja tolesnį gana staigų kritimą. Dabar matome ir nepalankų natūralaus prieaugio santykį – rekordiškai mažai gimsta ir daug miršta. Prognozės rodo, kad didžiulis reproduktyvaus amžiaus moterų skaičiaus mažėjimas tęsis ir toliau. Mirčių skaičius didelis visų pirma todėl, kad vyksta visuomenės senėjimas: kuo daugiau populiacijos senyvo amžiaus, natūraliai tuo daugiau turime mirčių, ir tokios tendencijos išliks ir artimiausioje perspektyvoje.

Po kelių dešimtmečių mažėjimo tempai gal sulėtės, nes jau nebus kur toliau mažėti. Jau dabar emigracijos potencialas yra gerokai išsisėmęs – gyventojų skaičius labiausiai emigruojančiose amžiaus grupėse ir migrantus „išsiunčiančiuose“ regionuose žymiai sumažėjęs. Bet daugelis prognozių, taip pat ir Jungtinių Tautų, numato, kad 2050 m. gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,3 mln. (nulinio migracijos prieaugio scenarijus), gal ir iki 2,1 mln. (vidutinis scenarijus), o šimtmečio pabaigoje gali likti ir mažiau nei 2 mln. gyventojų.

Taigi, ilgalaikio gyventojų skaičiaus mažėjimo išvengti nepavyks. Didžiausias smūgis per artimiausius dešimt metų – jaunų darbingo amžiaus žmonių skaičiaus kritimas – tai didžiausias iššūkis verslui, ekonomikai ir šalies raidai apskritai.

– Padėtis – be išeities?

– Nereikia dramatizuoti. Ne vien Lietuva susiduria su demografiniais iššūkiais, tik reikia į juos žiūrėti realistiškai, neužsisvajoti apie 3–4 mln. gyventojų, žiūrėti, kaip išgyventi su esamu skaičiumi, vykdyti profesionalią demografinės situacijos stebėseną, o priimant gyventojų politikos sprendimus reikėtų vadovautis patikimais mokslo duomenimis.

Pagal gyventojų skaičių yra gerokai mažesnių šalių, kurios puikiai gyvena. Reikia koncentruotis į žmonių gerovę, subalansuotą socialinę raidą esamiems gyventojams, ieškoti sprendimų, kaip surasti pusiausvyrą tarp darbingo ir senyvo amžiaus žmonių, kai šie gyventojų struktūroje sudarys dominuojančią dalį. Pats gyventojų skaičius, žinoma, svarbus veiksnys, bet ne pagrindinis vertinant šalies gerovę ir jos augimo perspektyvas. Be to, nereikia pamiršti, kad pasaulyje lietuvių tikrai daugiau nei 3 mln.