Esmė ir pagrindas

Istoriniai šaltiniai teigia, kad vanduo nuo seno buvo pasitelkiamas įvairiems ritualams, apeigoms, burtams, kurie dažniausiai buvo organizuojami prie vandens telkinių. Buvo tikima, kad per Jonines vanduo įgauna stebuklingų galių.

Rasos šventės rytą pasirodžiusi rasa buvo garbinama ir laikoma antgamtine būtybe, kuri, kaip manyta, suteikdavo gyvybės ir sveikatos tiek augalijai, tiek gyvuliams, tiek žmonėms. Pagoniai Rasos šventės rytą ant žolės vaikščiodavo basi, prausdavo rasa veidą, tikėdami, kad rasos lašeliai sustiprina sveikatą, suteikia  laimės, išsaugo jaunystę.

Nors šiais laikais Joninių rytą vandeniui ir rasai tiek dėmesio nebeskiriama, vis dėlto yra tikinčių, kad šaltinio vanduo šią naktį įgauna magiškų, gydomųjų savybių.

Nepaneigiama tiesa – vanduo yra visko Žemėje esmė ir pagrindas. Be jo negali gyventi nei augalai, nei gyvūnai, nei žmogus. Nors be maisto žmogus išgyvena savaites ar net mėnesius, be vandens gali mirti per keletą dienų. Gyvybiniai procesai vyksta tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Todėl labai svarbus tiek pats vanduo, tiek jo švara, kadangi mikroorganizmais užterštas vanduo gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Tiesa, net ir vartojant švarų, kokybišką vandenį reikalingas saikas. Per didelis vandens vartojimas gali ir pakenkti: su didesniu kiekiu šlapimo pasišalina reikalingos organizmui medžiagos (taip vadinama vandens intoksikacija, kai ima trūkti natrio). Vartotinas vandens kiekis priklauso nuo kūno masės, oro sąlygų, veikos, maitinimo krūtimi ir kt.

„Lietuvos gamta“, shutterstock.com nuotr.

Būtina ištirti

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) duomenimis, Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, geriamajam vandeniui yra naudojamas giluminių gręžinių vanduo (be keleto nedidelių išimčių). Jis mažai priklauso nuo išorinės, žmogaus veiklos nulemtos taršos ir pasižymi geromis skonio savybėmis.

Tokios kokybės vandeniu Europoje gali pasigirti labai nedaug šalių. Daugelis Europos valstybių savo poreikiams tenkinti naudoja paviršinį – ežerų ir upių vandenį, kurio kokybė ir skonio savybės yra žymiai prastesni.

Nemaža dalis gyventojų Lietuvoje savo maistinėms reikmėms naudoja šulinių vandenį. Sužinoti, koks vanduo bėga iš privačių gręžinių, koks semiamas iš šulinių ar šaltinių, galima tik ištyrus vandens mėginius laboratorijoje.

Geriamasis vanduo tinkamas naudoti ir laikomas švariu, jei jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai, ir jei užtikrinama jo apsauga nuo taršos.

Laboratorijoje tiriant geriamąjį vandenį visų pirma analizuojami du mikrobiologiniai parametrai: žarninės lazdelės ir žarniniai enterokokai. Jų vandenyje neturi būti. Šie mikroorganizmai yra normalios žmogaus mikrofloros atstovai, nuolat gyvenantys žmonių ir gyvulių žarnyne. Tačiau jų radus vandenyje, konstatuojama, kad vanduo užterštas, į jį pateko patogeninių mikroorganizmų – infekcinių ligų sukėlėjų.

Žmogui, išgėrusiam tokio vandens, gali pakilti temperatūra, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Šie simptomai ypač pavojingi kūdikiams ir vaikams, vyresnio amžiaus asmenims, sergantiems onkologinėmis ar kitomis lėtinėmis ligomis, ligoniams, nėščiosioms.

Versmių irgi būna užterštų

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjos Irenos Taraškevičienės teigimu, centralizuotai tiekiamas vanduo tikrinamas nuolat. Šulinių vandenį gyventojai turi išsitirti savo iniciatyva. Dėl šaltinių vandens situacija komplikuota.

Nepatikrinto versmių vandens vartoti nerekomenduojame. Tačiau žmonių, kurie yra įtikėję šaltinių vandens stebuklingomis galiomis, manau, neįtikinsime.

„Versmė (dar vadinama šaltinėliu) yra vieta, kur iš požeminio vandens gyslos trykšta vanduo. Šaltinėlių vanduo dažnai būna labai šaltas, o šaltą vandenį gerti malonu. Šaltinėlių vandeniui kartais priskiriame stebuklingų savybių ir dėl to jį vartojame. Tačiau apie jų vandens saugą informacijos neturime, – sako specialistė. – Juk tokio vandens šaltinio aplinkoje gali būti taršos šaltinių ir teršalai gali prasiskverbti į vandenį pro gruntą. Negana to, dažniausiai versmės būna atviros, tad jos gali būti užteršiamos ir iš išorės.“

Pasak I. Taraškevičienės, teršalai šaltinio vandenyje dažnai nematomi – žmogus nei bakterijų, nei pirmuonių ar virusų nemato, tik vandens spalvą, drumstumą. Cheminės medžiagos, kurios gali būti pavojingos, gali nesuteikti vandeniui nei specifinio skonio, nei kvapo. Todėl žmonės nesusimąstydami geria vandenį, apie kurio saugą nieko nežino: nei iš kur jis atiteka, nei kokiais vandenimis pasipildo požeminė gysla, ar į versmę nepatenka užteršto paviršinio vandens. Į versmę ligas sukeliantys mikroorganizmai gali patekti su nuotekomis liūčių, sniego tirpsmo metu, pavyzdžiui, lietaus nuotekos nuo užteršto grunto, tiesiogiai. Yra žinoma daugybė patogeninių mikroorganizmų, kurie, patekę į žmogaus organizmą per užterštą vandenį gali sukelti pavojingų ligų.

„Nepatikrinto versmių vandens vartoti nerekomenduojame. Tačiau žmonių, kurie yra įtikėję šaltinių vandens stebuklingomis galiomis, manau, neįtikinsime, kad gerti nepatikrintą vandenį nesaugu, ypač jei tarp žmonių sklinda kalbos, kad kažkurio šaltinio vanduo turi stebuklingų galių, padeda išlikti jaunam ar visas ligas išgydo. Asmenys, kurie vartoja versmės vandenį, turėtų pasitikrinti, ar aplinka, supanti versmę yra švari, greta nėra statinių, kuriuose laikomi gyvuliai, lauko tualetų, cheminių, medžiagų, naftos produktų saugyklų, tręšiamų laukų, įvertinti, ar vanduo galėjo būti užterštas iš išorės“, – sako pašnekovė.

Pagrindinis I. Taraškevičienės patarimas: jeigu nieko apie šaltinio vandenį nežinai, net jei iš pažiūros jis atrodo skaidrus, švarus, saugus – geriau jo nevartoti.