Drabužių dizainerė Asta Funkienė nėra kokia nors multitaskintoja – kaip pataria sakyti kalbininkai, daugiaveikė. Ne, visos naujos veiklos jos gyvenime atsiranda palaipsniui, keliaujant į pačią save. Gyventi be atsparos sielai ji nemoka ir nenori mokytis. Užtat sugeba maištauti prieš šiandienėje visuomenėje klestintį paradišką tobulumą. Susėdame pokalbio triukšmingoje lauko kavinėje, tačiau neriame į tylų Astos pasaulį.

– Gaila atsisveikti su vasara? Kokia ji buvo?

– Šią vasarą labai stengiausi viską į save susiurbti. Pradedant žemuogėmis (girdėjau, kad reikia jų suvalgyti šešias stiklines) ir kitomis uogomis, baigiant saule – viską juk turi suskubti pasiimti per trumpą laiką.

Net ir paukščiai mūsų krašte gyvena labai trumpai. Aš negaliu be paukščių. Mūsų sodyba Lazdijų krašte tokioje vietoje, kur pelkėja ežeras. Išsimaudyti einame į Trikojį, o mūsų ežeras – tikra paukščių karalystė! Meldai užeina, bet aš džiaugiuosi. Net baublys ten gyvena, o nendrynai – baublio pasaulis. Toks atsargus tas paukštis: artinantis žmogui, sulaibėja iškeldamas snapą ir tarsi susilieja su nendrėmis.

Jei dar turi gerus žiūronus ir moki atskirti balsus – tokia gamtos simfonija! Čiurliai, lakštingalos, kukučiai, strazdai, kielės, griežlės, pečialindos – kiek daug vasaros gyventojų! Tarpsnis, kol gieda strazdai, – mano išsipildymo laikas. Tokia tikra tikra vasara. Dabar jau tylu, mažai paukščių.

Užtat, kol gali, visą tą vasaros gėrį ir dedi į save, tarsi kompostuoji. Paukščiai ir miškas yra mano įkrova.

– Žmonės nuo senų senovės naudojosi gamtos gydomosiomis galiomis. Japonai netgi moksliškai pagrindė, kad panirimas į mišką – puiki ligų prevencijos ir reabilitacinės terapijos praktika. Įsitikinote, kad miško aplinka teigiamai ir stipriai veikia mūsų fizinę ir psichologinę būseną?

– O, taip! Ne tik aš – vis daugiau lietuvių atranda miško maudynes, ornitostogas. Miškas labai harmonizuoja. Kai būnu prie ežero, jis vienaip veikia, kai Nidoje – kitaip. Tas kelias iki jūros mišku visada nuramina. Aš Nidoje žmonių nematau – miškais vaikštau. Net į parduotuvę sugebu miškais nueiti. Ne dėl to, kad žmonių baidyčiausi, ne. Norisi per tą laiką paimti kuo daugiau iš miško. Suteikti sau vidinės naudos.

Labai mėgstu pabūti Nidoje ir gegužę, kai gegutės kukuoja, ir rugsėjį. Marios ir jūra įšilusios, šildo tą žemės juostą. O jau tas oro aksomas! Man labiausiai patinka rugsėjis, vasaros susidūrimas su rudeniu. Jau nėra tokio karščio, bet dar vasara. Ir spalvos, spalvos! Rytai, vakarai vėsesni, pagaliau gali pradėti sluoksniuoti drabužius. Aš juk dizainerė, man tai labai patinka. Rudenį daug įdomesnė apranga nei vasarą.

Atsakydama į ankstesnį klausimą, kokia buvo ši vasara, ranką prie širdies dedu – gera. Tai buvo laikas sau. Nepalyginti su pernykšte, kai tiek visko nutiko... Mirė tėtis. Jaunėlio sūnaus vestuvės. Vyresniojo sūnaus šeima, kaip aš sakau, japoniukai, po ketverių metų pertraukos į Lietuvą atskrido. Labai daug visokiausių emocijų buvo, nepajėgiau su viskuo susitvarkyti.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Gal prie praeitos vasaros iššūkių sugrįšime vėliau, o dabar supažindinkite su savo, kaip vadinate, japoniukais.

– Turiu kažkokią ypatingą trauką Rytams, ją, ko gero, ir paveldėjo mano vyriausias sūnus Ingas. Dar mokykloje jis pramoko japonų kalbos, baigęs ją studijavo japonų filologiją ir politologiją Vytauto Didžiojo universitete, paskui Seulo universitete mokėsi korėjiečių kalbos, vėliau – Tokijo universitete Azijos šalių politinės ekonomikos ir... į Lietuvą nebesugrįžo.

Studijuodamas Seule susipažino su Haruka, mūsų marčia. Dabar jie gyvena Tokijuje, augina du sūnus – septynerių Taro ir ketverių Kojiro. Antrojo anūko nebuvau mačiusi gyvai. Jis gimė per kovidą. Tik praėjusią vasarą galėjau apkabinti. O jau meilus vaikas, o jau išdykęs!

– Kaip jūs bendraujate?

– Išmokau japoniškai. Tiek, kiek reikia susikalbėti su vaikais. Todėl ir vadina savo kalbos lygį vaikų kalba (juokiasi). Mokiausi savarankiškai – internete yra gerų programėlių. Daug išmokau ir gyvai bendraudama: girdi frazes, kartoji jas. Mes kiekvieną sekmadienį, apie pusę dviejų dienos, kai pas juos vakaras, kalbamės nuotoliu, su vaizdu. Rašyti – niekaip, labai jau sudėtingi tie hieroglifai, bet kalbėti... įmanoma. Po truputį.

– Sunku buvo išleisti vaiką į tokias tolybes?

– Labai. Iš pradžių, kol dar studijavo, mums kalbantis, girdėdavau ten už lango cikadas. Toks ilgesys – noriu būti su savo vaiku ten! Dabar – lengviau. Matau – laimingas jis. Ko mamai daugiau reikia?!

Aš Nidoje žmonių nematau – miškais vaikštau. Ne dėl to, kad žmonių baidyčiausi, ne. Norisi per tą laiką paimti kuo daugiau iš miško. Suteikti sau vidinės naudos.

– Juolab kai jaunėlis – šalia?

– Oi, Kasparui tai pasakėme, kad toliau Lenkijos – šiukštu (juokiasi). Praeitą vasarą jis vedė, o nuo šios vasaros gyvena atskirai. Jau taip kalė per širdį... Kai atvažiuoja kad ir trumpam, tarkim, žoliapjovės pasiskolinti, puolame abu su vyru Mindaugu kaip nenormalūs (juokiasi). Negalima taip elgtis, reikia išmokti paleisti.

– Viena – žinoti, kad reikia, o kita – padaryti. Juk ne taip paprasta buvo paleisti tėtį, kai jis iškeliavo Amžinybėn. Judu su tėčiu, ilgamečiu Kauno dramos teatro pastatymų dalies vedėjas Edvardu Pesliaku, buvote itin artimi. Buvote greta jo ir ėmus jį glemžtis sunkiai ligai...

– Tėtis sirgo demencija, Alzheimerio liga. Išėjo 81 metų. Stipriai pablogėjo per metus. Skaudu buvo matyti, ką daro liga. Paliudytų visi jį pažinoję – visada būdavo pasitempęs, stilingas, puikų skonį turėjo, o čia matai sugriuvusį, jau nebe tą žmogų.

Mūsų namai greta, tas pats kiemas. Kol buvo įmanoma, prižiūrėjome jo namuose. Netekome jo pernai, rugpjūčio pradžioje... Vasaros pradžioje, birželį, pervežėme į Panemunės slaugos namus. Nebesusitvarkėme: atsirado agresija, reikėjo specialistų pagalbos. Ta liga tokia baisi – net rijimo refleksą atima. Palatoje buvo kortelė pakabinta: „Nemaitinti.“ Kaip kokį gyvuliuką...

Išeidavau iš palatos, klestelėdavau ant suoliuko ir sėdėdavau ilgiausiai, kad pajėgčiau grįžti namo. Toks skrandžio skausmas užeidavo! Pasėdi, pakvėpuoji, ir atlėgsta.

– Kaip sako, visos ligos – nuo nervų?

– Manau, kad taip. Bent man. Esu psichoemocinio tipo žmogus, kuriam kiekviena emocija, jei ji bloga, atsiliepia sveikatai. Iškart skauda, duria. Tikiu, kad fiziniai skausmai turi emocinį pradą. Kažkokia mintis juos pagimdo.

Visą laiką buvau gana sveikas žmogus. Kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir pas mus įsivyravo karo baimė. Man pradėjo siaubingai skaudėti skrandį, anksčiau to niekada nebuvo. Dabar visokius tyrimus, magnetinius rezonansus daro – gastroenterologas bando surasti priežastį, nuo ko  tie skausmai. Aš jaučiu, kad tai emocijos. Kaip kitaip paaiškinti: suskausta kur šone, įlipu į ežerą, paplaukioju – nebeskauda. Ar vanduo atpalaiduoja, ar kvėpavimas pasikeičia – nežinau, kas įvyksta.

– Fiziniai skausmai, pavykus laiku ir tiksliai diagnozuoti, dažnai įveikiami, o štai sielos... Žinau, kad jums teko kreiptis ir specialistų pagalbos.

– Buvo ta nelengvoji vasara, pernai. Atėjo rugsėjis, jaučiau – nėra man gerai. Padėjo psichoterapeutė. Ir dar – draugė. Taip, taip, gera draugė gali būti gera psichoterapeutė. Su viena jų pernai rudenį sugalvojome terapinius pasivaikščiojimus.

Susitinkame kiekvieną sekmadienio vakarą ir leidžiamės paneriais. Iškalbame, išvaikščiojame visus nerimus, liūdesius. Ir pagerėja. Tą tradiciją iki šiol tęsiame, nors jau ir nėra taip sunku.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Žinau, kad išbandėte dar vieną veiksmingą terapiją – kūrybinį rašymą?

– Niekada nemaniau, kad rašysiu tekstus (juokiasi). Taip, patyriau rašymo nuotykį. Aldona Tuur, kūrybinio rašymo dėstytoja, jautriai ir atsakingai vedžiojo mus tekstų labirintais. Buvo smagu dirbti grupėje. Įgijau pasitikėjimo savimi. Rekomenduoju tiems, kurie nori save nustebinti ir atrasti rašymo malonumą.

Po kovido mes, penkios draugės, pabaigėme visą kursą ir nutarėme, kad rašysime toliau. Nors esame skirtingų profesijų – psichologė, kardiologė, tapytoja, rašytoja ir dizainerė, mums visoms tai reikalinga. Ir rašome toliau.

Susitinkame pas mane sodyboje kaip kūrybinėse dirbtuvėse. Tai galinga terapija! Rašydama refleksijas kažką paleidi savyje. Nebūtinai rašai apie savo problemas. Tiesiog išrašai tai, kas tavo širdyje. Tai ne dienoraštis, kuriame fiksuoji įvykius. Gali rašyti nors ir pjesę ar scenarijų filmui, gali kurti istoriją.

Man lengviau rašyti savo patirtis. Ir atsisveikinimą su tėčiu reikėjo išrašyti. Ir japoniukų paleidimą, kai išvažiavo.

– Japonija jus ištiko dėl sūnaus Igno pasirinkimo, tačiau žinau, kad pradėjote ir pati sau ją atrasti. Kokiais sluoksniais kas atsidengė?

– Išties viskas prasidėjo nuo Igno, o paskui jau atrasdavau pati. Japoniją galiu vadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Vos nužengus nuo lėktuvo trapo viskas padarė didžiulį įspūdį. Tvarka, dėmesingumas žmogui, jokio chaoso niekur!

Tačiau ir iki pirmo susitikimo stengiausi pažinti tą šalį. Žiūrėdavau japoniškus filmus, sekiau socialiniuose tinkluose lietuvius, gyvenančius Japonijoje, pati priklausau kelioms socialinių tinklų grupėms, vienijančioms besidominčius šia šalimi žmones iš viso pasaulio.

Galiausiai esu dizainerė, todėl mane labai žavi japonų meilė netobulumui, kukliam paprastumui. Vabisabis – japoniška sąvoka, apibūdinanti laikinumo ir netobulumo grožį, tai pasaulėžiūra, filosofija ir gyvenimo būdas. Tai – mano.

Net tuomet, kaip intensyviai kūriau kaip drabužių dizainerė, sakydavau savo klientėms: nesiekite tobulumo! Leisti sau klysti kuriant apdarą man yra tobulybė. Aš labai mėgstu klaidas visur – aprangoje, namuose, kieme, sode. Kad tik nebūtų per daug sterilu ir taisyklinga, nes pati gamta netobula.

Mėgstu daiktus su istorija. Turiu sukaupusi didžiulę vintažinių rankinių kolekciją, o didžiausia mano silpnybė – dėžutės. Daugelis jų – rytietiškos dvasios, ant jų sklendžia gervės, žydi sakuros.

Ne surežisuota aplinka, bet giliai išjausta aplinka – mano. Mano – lėtas arbatos gėrimas. Nemoku tikros japoniškos mačios gėrimo ceremonijos, bet pagrindinę filosofiją, pabrėžiančią harmoniją, sąmoningumą ir vidinę ramybę, perpratau ir priimu.

Tai galinga terapija! Rašydama refleksijas kažką paleidi savyje. Nebūtinai rašai apie savo problemas. Tiesiog išrašai, kas tavo širdyje.

Ir nebūtinai gerti mačią, gerti arbatos namelyje. Užsiplikau puodelį arbatos ir einu su juo prie lango, kad gerdama matyčiau bent menkiausią gamtos plotelį.

– Na, ir vyšnia ant torto tuose atradimuose – kobido masažas?

– Kovidas labai pakenkė mano profesijai. Per karantiną žmonės įšoko į paprastus drabužius, kedukus – niekam neberūpėjo nei siūtis, nei pirkti. Dingo klientūra. O rankų darbo labai norėjosi.

Kobido masažu susižavėjau dar tuomet, kai man jį pirmą kartą padarė seniai, gal prieš penkiolika metų. Kiek kobido masažų man darė vėliau, nė vieno nebuvo tokio paties. Supratau, kad tai kažkoks intuityvus masažas. Supratau, kad noriu to mokytis, noriu įdarbinti savo pirštus. Juk kai siuvau, jie nuolat lietė audinius – tokius skirtingus. O dabar tiek skirtingų odų jaučiu (juokiasi).

Mokiausi pas patyrusią meistrę, kuri prie kobido mus, mokines, prileido tik po metų, kai išmokome viso kūno masažo. Juk kobido masažas, nors ir skirtas veidui, veikia visą kūną.

– Ką patiria kobido masažuojamas žmogus ir ką – pats masažuotojas? Vargsta?

– Per kobido masažą greitais, švelniais, ritmiškais pirštų prisilietimais prie odos stimuliuojama nervų sistema, atkuriama kraujo ir limfos apykaita, sutvirtinami ir tonizuojami raumenys, veido oda sustangrinama, išgaunamas stangrinimo efektas. Tai nepatiks toms, kurios leidžiasi botoksą (juokiasi), bet išties tą odos stangrinimo efektą galima išgauti rankomis. Tai natūrali estetinės chirurgijos alternatyva.

Masažas trunka valandą ir jokio vargo jį darant nėra. Nežinau, kodėl, bet darydama masažą visą laiką šypsausi. Pradedi masažuoti nuo kaklo – jei neatpalaiduosi jo, neatsipalaiduos veidas. Būna, masažuojamos moterys taip giliai užmiega, kad net pabaigus masažą neprabunda. Tuomet palieku ilsėtis ir einu užsiplikyti arbatos. Džiaugiuosi, kad kažkam pavyko padovanoti ramybės. Dabar visoms draugėms dovanoju masažus (juokiasi) – ir gimtadieniams, ir Kalėdoms.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– O pati ką sau pasidovanojate?

– Ai, kartais va tokį polėkį kaip šiandien (kvatojasi). Nuėjome su drauge į parodą, nusipirkau Elenos Balsiukaitės žaismingą paveikslą. Eidamos Laisvės alėja užsukome į indiškų prekių parduotuvę – nusipirkau kimono. Dar – į avalynės parduotuvę, nusipirkau geltonus batelius. Suprantu, kad tai pasitaškymas, bet kartais taip smagu! Reikia ir didelių, ir mažyčių džiaugsmų.

– Kai visai nutils paukščiai ir darganos parvarys į namus, gal dar ko naujo mokysitės? Gal dar ko nors ilgisi pirštai?

– Gal, sakau, reikia pradėti lankyti kankliavimo pamokas. Juk jei Yuko Yamasaki, buvusio Japonijos ambasadoriaus mūsų šalyje žmona, išmoko skambinti lietuviškomis kanklėmis, reikėtų ir man pamėginti. Man taip gražu – tai muzika sielai.