Buvusi rezistentė ir dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė tiki, kad šios kadencijos Seimas pagaliau pataisys Liustracijos įstatymą, trikdžiusį Liustracijos komisijos darbą, kad bus viešai įvardyti ne tik visi nukentėjusieji nuo okupacinio režimo, bet ir jo rėmėjai bei nusikaltimų vykdytojai.

Elgėsi ir mąstė kitaip

B.Burauskaitė augo kauniečių šeimoje, kurioje, kaip įprasta pokariu, tėvai nepasakojo vaikams apie patirtus baisumus, dalyvavimą pasipriešinime okupantams. Tad mergaitė augo, kaip sakoma, šventoje nežinioje, kol neįstojo į anuometinį Kauno politechnikos institutą. Ten Birutė susipažino su būsimuoju Nepriklausomybės Akto signataru Algirdu Patacku bei būsimu originaliu filosofu Arvydu Šliogeriu. Šioje grupelėje buvo ir kitų studentų, kuriuos domino ne vien inžinerijos mokslai.

Baigusi aukštąją mokyklą ir persikėlusi gyventi į Vilnių, B.Burauskaitė dirbo mokslinių tyrimų institute "Termoizoliacija", kuris nebuvo izoliuotas nuo kitaip mąstančiųjų. Susipažinusi su jais, Birutė paniro į uždraustų sovietmečiu leidinių dauginimą bei platinimą. Daug tokių leidinių ji pati atsiveždavo iš Tėvo Stanislovo, kai įgijo jo pasitikėjimą.

Kartą vienoje Vilniaus gatvėje B.Burauskaitė vėl susitiko su A.Patacku, kuris nusivedė ją į besikuriantį kraštotyros klubą "Ramuva". Domėjimasis tautos praeitimi tapo atgaiva jos sielai. Važinėdama po Lietuvos kaimus, kalbėdamasi su šviesiais kaimiečiais, išmoko meno klausytis ir bendrauti, tai pravertė vėliau dirbant su itin jautriais, tremties ir kalinimo pragarus perėjusiais žmonėmis.

Netrukus klubas "Ramuva" buvo uždarytas, nes jo veikla liko nepatenkinti Vilniaus partiniai funkcionieriai. Tačiau išvaikytieji susispietė po Profsąjungų rūmų stogu, pasivadinę "Liaudies dainų klubu". Juos mielai priėmė rūmams vadovavęs žinomo atlikėjo Vaclovo Daunoro brolis. Deja, KGB greitai juos surado ir čia.

Sąjūdyje – nuo jo gimimo

"Jei KGB nebūtų mūsų vėl išvaikiusi, tardžiusi, nebūtume suartėję su žinomais sovietmečio disidentais Lietuvoje ir Rusijoje", – tvirtino B.Burauskaitė, nepabūgusi pačioje sovietmečio gūdumoje priglausti savo namuose disidento Romualdo Ragaišio žmoną, kai jis buvo pasodintas į kalėjimą, o šeima iškraustyta iš buto.

Beje, Birutė ne kartą važiavo į Maskvą susitikti su Rusijos disidentais. Per vieną vizitą ji susitarė dėl žinomo disidentų advokato dalyvavimo R.Ragaišio byloje.

Birutė talkino politinių kalinių Lietuvoje šeimoms, teikiant paramą iš A.Solženicyno fondo, rinko parašus ir pati pasirašydavo įvairius dokumentus, protestus dėl žmogaus teisių pažeidimų sovietų Rusijoje, sovietų kariuomenės išvedimo, lietuvių kalbos statuso ir pan. Natūralu, kad daugiametė patirtis, įvairiais būdais priešinantis totalitariniam režimui, pastūmėjo B.Burauskaitę aktyviai dalyvauti Sąjūdyje, būti jo gimimo sūkuryje.

Pašnekovė nuo senų laikų buvo pažįstama su Mečiu Laurinkumi, kuris 1988 m. pritarė profesoriaus Juliaus Juzeliūno minčiai sukurti Sąjūdyje atskirą struktūrą informacijai apie lietuvių tremtį rinkti. Tam paakino ne tik daugybę dešimčių slėpti stalinizmo nusikaltimai, bet ir, pavyzdžiui, toks faktas, kad į buvusių tremtinių darbo stažą nebuvo įskaičiuojamas laikas Sibire. Todėl represuotiesiems buvo skiriamos labai mažos pensijos – kai kurie tegaudavo septynis rublius per mėnesį.

Įvardija nukentėjusiuosius

Kai spaudoje pasirodė Sąjūdžio įkurtos komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti kreipimasis "Pasidalykite atmintimi", į komisiją pradėjo plaukti laiškai iš visos Lietuvos. Tuo tarpu Komisijos nariai, tarp kurių buvo ir B.Burauskaitė, neturėjo šiam darbui nei nuolatinės vietos, nei darbo užmokesčio.

M.Laurinkaus ir J.Juzeliūno pastangomis Lietuvos sociologijos, filosofijos ir teisės institute, kuriam, beje, daug įtakos turėjo ano meto "platformininkai" (Maskvos politikos rėmėjai), pavyko komisijos numatytus darbus įtraukti į instituto planinių darbų sąrašą. Kai J.Juzeliūnui pavyko iš finansų ministro Romualdo Sikorskio išsireikalauti atskiro finansavimo, Komisijos nariai pradėjo gauti atlyginimus.

"1991 m. mūsų komisija tapo Represijų Lietuvoje tyrimo centru, kuriam nuo 1992 m. vadovavau penkerius metus. Su darbuotojais sisteminau gautą iš gyventojų informaciją, kuri tapo baze rengiant nuo sovietų valdžios nukentėjusių asmenų vardynus. 1992 m. išleidome pirmąjį tęstinio leidinio tomą "Lietuvos gyventojų genocidas. 1939–1941", – prisiminė B.Burauskaitė.

Represijų Lietuvoje tyrimo centras 1997 m. buvo prijungtas prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, o B.Burauskaitė tapo Archyvinio vardyno skyriaus vedėja. Iki šiol LGGRTC išleido penkias storas knygas, kuriose surašyti nukentėjusieji nuo sovietinio režimo iki 1949 m. Šių metų rudenį turėtų išeiti represuotų 1948 m. asmenų antroji tomo dalis. Prieš kelerius metus buvo mėginta sustabdyti šių tomų leidybą, tačiau B.Burauskaitė įrodė, kad nėra draudžiama skelbti asmenų, nukentėjusių nuo okupacinio režimo, pavardes.

Laukia Liustracijos įstatymo pataisų

B.Burauskaitė įsitikinusi, kad bus paskelbti ir tautos budelių, naikinusių civilius gyventojus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje jie veikė), ir okupaciniams režimams talkinusių asmenų sąrašai. Tam seniai rengiasi LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius, renkantis ir kaupiantis informaciją.

"Tačiau mes neskubame jos skelbti. Juolab kad ji turi būti įvertinta teisiškai, nes mes siekiame tikrojo teisingumo ir tiesos, nenorėdami supriešinti žmonių ir nebijodami pasakyti tiesos, kuri kartais būna skaudi. Juk turėjome ir žydšaudžių", – kalbėjo dabartinė LGGRTC direktorė B.Burauskaitė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad šios kadencijos Seimas pagaliau parengs prieš dešimt metų priimto Liustracijos įstatymo pataisas. Kadangi jas rengiant dalyvaus Seimo nariai Arvydas Anušauskas bei Dalia Kuodytė, dirbę LGGRTC ir gerai žinantys liustracijos proceso trukdžius, todėl tikimasi, kad pagaliau bus priimtos esminės įstatymo pataisos, ir dabartinei Liustracijos komisijai dirbti bus lengviau.

B.Burauskaitės nuomone, būtina paviešinti įrodytus faktus apie tai, kas vyko okupuotoje Lietuvoje. Pašnekovė turi viltį, kad ilgainiui pasaulis visgi tinkamai įvertins ne tik nacizmo, bet ir stalinizmo bei sovietizmo nusikaltimus.

Bene artimiausia LGGRTC užduotis – tinkamai pažymėti šiuos, Laisvės kovų sąjūdžio, metus bei juos pradedantį 1949 m. vasario 16-ąją partizanų paskelbto istorinio dokumento – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos 60-metį.

LGGRTC siekia sukurti ir įgyvendinti jaunimui patrauklias bei įtaigias istorinio ir pilietinio ugdymo programas. "Taip pat jau pradėjome kaupti medžiagą apie vokiečių okupacijos laikotarpiu nukentėjusius tautiečius. Atsiranda kitos nukentėjusiųjų grupės: Afganistano karo dalyviai, černobyliečiai ir kiti. Turime ir kitų planų, kuriuos tikimės įgyvendinti su kvalifikuotu, turinčiu didžiulį įdirbį, kolektyvu bei teigiamai iki šiol mūsų veiklą vertinančia visuomene", – užbaigė pokalbį B.Burauskaitė.