Ketvirtis amžiaus prabėgo nuo garsiojo mitingo, kai prie A.Mickevičiaus paminklo būrys drąsuolių susiorganizavo ir pasmerkė Molotovo-Ribbentropo susitarimus. Apie tai – pokalbis su Lietuvos laisvės lygos lyderiu 84-erių Antanu Terlecku.

– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo vertinimas per kelis nepriklausomybės dešimtmečius? Regis, mitingui dabar teikiama vis daugiau reikšmės? Ir minėjimai solidesni.

– Taip, pasikeitė. Tiesiog lig tol buvo beveik tik tylėta. Visų pirma – Lietuvos laisvės lygos įvertinimas. Po truputį viskas keičiasi. Gal todėl, kad laikas mirt jau man? Tai dabar suskubo minėjimus organizuoti.

O gal dėl to, kad valdžioje kiti žmonės? Šiaip visada minėdavo tik Sąjūdžio sukaktis, nors jis susikūrė dešimtmečiu vėliau nei Lietuvos laisvės lyga. Tai negarbinga.

Tačiau viskas pasikeitė. Šios savaitės minėjimai tikrai buvo garbingi. Tik štai aš, kalbėdamas, kaip matėte, jau nelabai įskaičiau savo rašto...

– Tačiau šią savaitę Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis savo kalboje kaip tik pabrėžė, kad mitingas, apie kurį kalbame, davė pagrindą Sąjūdžiui?

– Taip jį kalbant girdžiu pirmą kartą. Ačiū jam, kad jis jau prabudo ir taip pakalbėjo.

Sakyčiau, pirmą kartą taip. O buvo laikas, kai man neleisdavo į jų (Sąjūdžio – red. past.) mitingą ateiti. Ir būdavo nurodymas iš vadovybės manęs neįleisti. Gerai, kad V.Landsbergis dabar atsiminė. Kodėl Laisvės lyga visąlaik buvo minėjimų paraštėse? Tai, matyt, nuo šalies vadovybės priklauso.

– Istorikai aiškina kiek kitaip: į mitingus Sąjūdis jūsų neleisdavo, nes buvote pernelyg radikalūs. Ir tai, kad kovojant Laisvės lygos stiliumi nepriklausomybė nebūtų buvusi iškovota. Reikėjo diplomatijos, nuosaikumo – o sąjūdiečiai taip ir veikė.

– Ne tai. Čia pavydas. Mes drąsiai kalbėjome. Sakydavome viską, kaip yra, o jie (Sąjūdžio žmonės – red. past.) bijodavo. Ir viskas. Tiesiog bijodavo pasakyti.

1989 m. jie ten Kaune minėjo Vasario 16-ąją, priėmė rezoliuciją, bet joje – nė žodžio apie nepriklausomybę...

Mes, Lietuvos laisvės lyga, jokių vizijų nekūrėme. Mums svarbiausia buvo nepriklausomybė. O paskui kaip bus – žiūrėsim. Niekas Lietuvoje, išskyrus komunistus, apie ateitį per daug negalvojo. Taip pat Sąjūdžio veikėjai.

Mes niekada nesakėme, kad Lietuvos laisvės lyga iškovojo nepriklausomybę. O Sąjūdis visada pabrėždavo, kad jie pirmieji, jie laisvę iškovojo. Mes tvirtinome, kad didžiausią vaidmenį suvaidino partizaninis judėjimas. Tai fenomenas, kurio nebuvo Latvijoje ir Estijoje – jie tuo pasigirti negali, tad šiandien dėl to ten tiek rusakalbių. Matyt, Sąjūdis taip elgėsi iš pavydo.

– Grįžkime prie garsiojo mitingo. Kaip jūs tada, 1987-aisiais, vertinote jo reikšmę? Juk pirmąsyk buvo imtasi viešo veiksmo – manifesto.

– Kad negalvojome, jog reikia bijoti. Aš jau aštuonerius metus buvau atsėdėjęs už tą paktą. Tad sau pasakiau: negi dabar jau čia kas bus? 1987 m. gegužę mane buvo išsikvietę trys KGB pulkininkai. Ir jau tada mačiau, kad jie jau nebe tie, kokie buvo anksčiau. Jie ten ir juokavo, ir grasino, bet veikimas jau buvo kitoks.

1979 m., kai mane pasodino, KGB veikėjai buvo šiurkštūs, o vėliau pamačiau, kad viskas pasikeitė. Vieno KGB tardytojo žmona net buvo mano bendradarbė. Kai mane tardydavo, ji jam paskambindavo ir klausdavo: „Ką, Antaną tardai?“ ir perduodavo man linkėjimus. Aš irgi padėkodavau. Tad viskas buvo pasikeitę.

– Akivaizdu, kad kagėbistai, priešingai nei komunistų partija, juto laiko pulsą?

– Juto. Tikrai juto. Viename KGB skyriuje buvo penki tardytojai. Mane tardydavo tik vienas jų. Ir kartais ateidavo jo viršininkas. O kai nieko nebuvo, tardytojas pasiliko vienas ir man pasakė: „Nacionalistai labai norėdavo įkąst tarybų valdžiai, bet jiems taip ir nepavykdavo, o va kai jūs, Lietuvos laisvės lyga, liečiat klausimus, tai tiesiai į dešimtuką.“

Jie patys pripažino, kad tas mitingas suvaidino labai didelį vaidmenį.

– Jūs atsakėte pats sau į klausimą, kodėl to mitingo čekistai neišvaikė?

– Turbūt toks buvo Maskvos nurodymas. Nežinau. Na, jie žinojo, kad aš jau pavargau. Žinojo, kad mitinge nesiruošiu kalbėti. Patys aktyviausi – aš ir Vytautas Bogušis – jame nekalbėjome. Gal manė, kad kas nors kiti kalbės; o gal svarstė, kad tokių neatsiras. Bet atsitiko taip, kad kalbėjo ir geriausią kalbą pasakė Vilniaus dramos teatro dailininkas Jančiauskas. Vėliau jį čekistai gąsdino, primušė, paliko miške be sąmonės ir jis po trejų metų mirė. Taip smarkai jį sumušė.

– Kaip įvertinote mitingą jam pasibaigus? Laikėte pavykusiu?

– Taip, laikėme pavykusiu. Mitingo išvakarėse atėjo čekistas Česnavičius ir KGB generolų vardu įspėjo, kad jame nedalyvaučiau. Aš pasakiau: „Ką jūs čia išgyvenate dėl to mitingo? Ne tiek daug jau žmonių susirinks, o po metų jūs patys pamatysite, kad tokius mitingus reikia leisti.“ Nuspėjau kažkaip.

Ir po metų Vingio parke šimtatūkstantinius mitingus rengti pradėjo Sąjūdis.

– Jūs ne kartą esate sakęs, kad jokios neapykantos čekistams nejaučiate. Kodėl?

– Man jų net kartais būdavo gaila – jie didesni kankiniai negu mes. Sakiau, kad jie praloš. Sakydavau jiems į akis, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neapykantos jokios nejaučiu, jos neparsivežiau iš lagerių ir kalėjimų, kur praleidau vienuolika metų. Antai 1985 m. pas mane atvažiavo pulkininkas Česnavičius ir aš jam pasakiau, kad jei jus teis, aš nebūsiu kaltinimo liudytoju. Tiesiai į akis pasakiau. Paskui dar ne kartą mane lankė ir aš taip pat kalbėjau. Visąlaik sakydavau: Lietuva bus nepriklausoma.

Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, buvau sutikęs tą Česnavičių, bet jis, man regis, greitai numirė. Buvo toks laikas, kai pardavinėjau knygas, tai vienam knygą padovanojau, kitam čekistui pigiau pardaviau.

Neapykantos tikrai nėra. Jie vargšai. Ir sveikatos man jokios nesuėdė. Man kitąmet bus 85-eri – bet, matot, tie vyrai tiek neišgyveno. Mane jie mušdavo, bet taip lengvai. Čekistai žinojo, kaip mušti, kad atkrėstų plaučius, kepenis, bet manęs nemušė. Taip išėjo, kad kai 1957 m. pas juos patekau, taip jau nemušė – po Stalino mirties taip mušti jau buvo uždrausta.

– Įdomu, kaip jūs sužinojote apie slaptuosius Molotovo-Ribbentropo protokolus?

– Apie juos žinojau jau senų seniausiai. Apie Molotovo-Ribbentropo susitarimus buvo rašoma Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje. Be to, pranešdavo per užsienio radiją. Pažinojau vieną specialaus archyvo, kur ne visus įleisdavo, vedėją. Labai drąsi moteris buvo, Smetonos laikais sėdėjusi už komjaunimo veiklą kalėjime, tokia žydė Estera Bajoraitė, – ji man duodavo tą enciklopedijos tomą parsinešti namo. O visos kitos lietuvaitės, kurios ten dirbo, neduodavo.

Lietuviai beveik nieko apie slaptuosius protokolus nežinojo. Bent jau dauguma tikrai ne. Bet aš žinojau.

– Su kuo iš Lietuvos laisvės lygos bendražygių lig šiol palaikote ryšius?

– Galima sakyti, kad jau nieko nėra. Tik su kunigu Juliumi Sasnausku. Nueinu pas jį į bažnyčią. O šiaip visi išmirė, mažai su kuo palaikau santykius.

Reikėtų parašyti dar vieną knygelę, todėl nelabai turiu laiko bendrauti. Apie ką rašysiu? Apie praeitį.