Atvažiavęs metams vokietis pasiliko vienuolika

Šeštadienio interviu apie gyvenimą, būtį, buitį ir pomėgius

Pirmąkart išgirdęs, kad yra siunčiamas dirbti į Klaipėdą, vokietis Maksimilanas Fuchsšvancas (Maximilian Fuchsschwanz) pasimetęs paklausė: „O kokioje pasaulio šalyje ta Klaipėda yra?“ Šiomis dienomis bavaras švenčia vienuoliktąsias vadovavimo UAB „SY Wiring Technologies Lietuva“ metines ir teigia Klaipėdos nepamiršiąs niekada. Į uostamiestį jis žada grįžti ir po to, kai 2006-ųjų pabaigoje visam laikui užleis savo kėdę kitam ir taps paprasčiausiu pensininku.

Pirmasis ir kol kas paskutinis klaipėdiečiams „Siemens“ vardu geriau žinomos bendrovės generalinis direktorius šiuo metu vadovauja 2900 žmonių. Pramonės inžinerijos studijas baigusiam vokiečiui karjeros aukštumų pasiekti nesutrukdė net keistoka pavardė – jeigu būtų gimęs Lietuvoje, jo pase grožėtųsi įrašas „Maksimilanas Lapės Uodega“.

- Ar kada buvote patyręs diskomfortą dėl savo pavardės?

- Tik vaikystėje. Nedidelio kaimo, iš kurio esu kilęs, vaikai mėgdavo pasityčioti. Šiaip savo pavarde didžiuojuos, nes ją turi tik apie penkiasdešimt žmonių visoje Vokietijoje. Žinau, kad mano protėviai kilę iš Italijos ir galbūt buvo medžiotojai. Nors gali būti, kad jie buvo ir žemdirbiai. Prieš kelis šimtmečius ariami laukai buvo vadinami uodegomis. Norėdami paaiškinti, kam priklauso laukas, žmonės sakydavo, kad ši uodega priklauso Fuchsui, Miuleriui ar dar kam nors.

- Pavardė nesutrukdė Jums tapti vienos didžiausių Vakarų Lietuvoje kompanijų direktoriumi. Nebuvo baisu, kad turėsite tiek pavaldinių?

- Pradžioje nebuvo planuota, kad bendrovė bus tokia didelė. Paprastai tokiame versle dirba apie 800 žmonių, tačiau mūsų užsakovai pasiūlė pelningą kontraktą, tad prireikė daugiau darbuotojų. Augo užsakovai, augome ir mes. Baisu nebuvo, mat anksčiau vadovavau didžiuliam automobilių centrui Turkijoje, kuriame dirbo 1200 žmonių.

Nesu griežtas vadovas. Mano kabineto durys visada atviros. Išklausau visus, nes puikiai suvokiu – jeigu būčiau despotiškas, žmonės manęs bijotų ir nieko nepasakotų. Tada tikrai nežinočiau, kas negera vyksta įmonėje.

- Gerai prisimenate 1993-iuosiuos, kai keltu atvykote į tuometinę Klaipėdą? Ką pamatėte?

- Buvau sukrėstas. Prieš tai niekada nebuvau Rytų Europoje, tad pamatyti vaizdai mane kiek išgąsdino. Atvykau lapkričio mėnesį, per pačius baisiausius šalčius – net vietiniai sakė neprisimeną, kad tokiu metu temperatūra būtų nukritusi 25 laipsnius žemiau nulio.

Nors praėjo daug metų, puikiausiai prisimenu, kad eilėje prie muitinės teko laukti net kelias valandas. Kai pagaliau atėjo mano eilė, palikę mus toliau drebėti šaltyje, pareigūnai išėjo pietauti.

Nepamiršiu ir iš kelto pamatytų vaizdų: laivai nudažyti tamsiai, dažniausiai baisiai aprūdiję, šimtą metų neremontuoti. Iki šiol šypseną sukelia ir anuometinių viešbučių „komfortas“. Viename šiomis dienomis klestinčiame uostamiesčio viešbutyje prieš vienuolika metų teko pusryčiauti „pasipuošus“ žieminiais drabužiais, vaizdą pro langą stebėti pro storą šerkšno sluoksnį, o maudytis griežtai pagal grafiką – karštas vanduo buvo įjungiamas tik dukart per dieną. Iš Turkijos grįžusio žmogaus tokios sąlygos negalėjo neišgąsdinti. Kita vertus, jeigu būčiau atvykęs vasarą, galbūt viskas būtų atrodę kitaip.

- Atvažiavęs į uostamiestį išsinuomojote Melnragėje nedidelį butuką, kuriame gyvenate iki šiol. Nemėgstate permainų?

- Nesu konservatyvus, tiesiog vertinu patogumą ir saugumą. Nuomoti didelį namą ir jame vienam gyventi yra kiek pavojinga, o čia namo šeimininkai visada šalia. Jie lyg mano asmens sargybiniai. Be to, nereikia rūpintis buitimi – viskas išplauta, sutvarkyta. Taip sutaupau laiko kitiems užsiėmimams: žiūriu televizorių, vartau „Klaipėdą“ ar „Verslo žinias“, vasarą vartausi kopose.

- Jeigu lietuviškai skaitote, kodėl nekalbate?

- Aš neskaitau, bet peržvelgiu antraštes. Tiek dar suprantu. Kalbėti vis nedrįstu – galiu pasisveikinti, užsisakyti maistą restorane. Per vienuolika metų taip ir nesugebėjau išmokti kalbėti, dėl to man kiek nesmagu. Buvau per daug užsiėmęs darbais.

- Esate darboholikas?

- Galbūt galima ir taip pavadinti. Darbe paprastai būnu pusę septintos. Dirbu ir ankstyvais rytais, ir vėlyvais vakarais, ir savaitgaliais. Tada biure yra ramu, niekas netrukdo. Per dieną darbui skiriu apie dvylika valandų, nors Vakaruose įstatymai neleidžia dirbti daugiau nei dešimt. Ten apsauga net išprašo nebaigtus darbus namo neštis nenorinčius žmones.

- Ar kada buvo aplankiusi mintis, kad daugiau nebenorite ar nebegalite dirbti Klaipėdoje?

- Neneigsiu, tokia mintis buvo, bet tik pradžioje. Dabar, kai sukaupta nemažai patirties, susistygavo administracijos darbas, apie tai nebegalvoju. Šiomis dienomis, jeigu manęs nėra biure, kompanija sėkmingai dirba ir be manęs. Anksčiau kildavo sumaištis. Pirmuosius metus vadovybė net buvo uždraudusi man atostogauti.

- Dabar jau galite išvykti atostogų. Kur važiuojate?

- Mėgstu slidinėti. Prieš kelerius metus važiuodavau vis į kitą šalį, tačiau jau porą metų vykstu į tą pačią slidinėjimo bazę Austrijoje. Vasarą važiuoju į Viduržemio jūros salas, Portugaliją arba Ispaniją. Blogai, kad visada tenka atostogauti tuo pačiu metu – liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Tuo metu atostogauja užsakovai, tad ilsėtis tenka ir mums. Pasirinkimo nėra. Gaila, kad būtent tada atostogauja didžiausia dalis vokiečių ir prancūzų, tad kurortai pilni žmonių.

- Kur ir su kuo sutinkate šventes?

- Kalėdas ir Velykas visada sutinku namie, Bavarijoje. Dabar tai nebėra problema, nes kasdien skrenda lėktuvai iš Palangos į Miuncheną per Hamburgą. Namuose lankausi kas tris ar keturias savaites. Ten susitinku su draugais.

- Per daugiau nei dešimtmetį nesusiradote draugų Lietuvoje?

- Artimų draugų Klaipėdoje neturiu, tik kelis vadinamuosius „teniso bičiulius“, su kuriais drauge sportuoju. Artimiems santykiams reikia laiko, o aš jo nuolat neturėjau ir kol kas neturiu. Matytis keletą kartų per metus ir vadinti vienas kitą draugais yra kiek kvailoka. Reikia ne tik imti, bet ir duoti, o tam aš neturiu laiko.

- Gerai žaidžiate tenisą?

- Neblogai. Dabar esu per senas, tačiau pradžioje žaisdavau dukart per savaitę. Taip pat lankiau lengvąjį kultūrizmą, Turkijoje mėgau plaukimą. Sportui stengiuosi rasti laiko. Visada suplanuoju iš anksto, kada eisiu sportuoti. Nemėgstu, kai žmonės sako: „Eisiu, kai turėsiu laiko“. Tokiais atvejais paprastai niekur taip ir nenueini. Geriau visai nepradėti.

- Kitų metų pabaigoje išvyksite visiems laikams. Ką veiksite?

- Į Lietuvą dar grįšiu, bet tik kaip turistas. Norėsiu pažiūrėti, kaip viskas keičiasi. Užleisiu savo vietą kitam, nors dar neaišku kam. Grįšiu namo ir būsiu paprasčiausias pensininkas. Memuarų nerašysiu, verčiau susikoncentruosiu ties sportu ir kelionėmis. Važinėsiu dviračiu, vėl plaukiosiu. Manau, kad didžiąją laiko dalį skirsiu kelionėms. Turiu seną svajonę aplankyti Australiją ir nukakti ten ne kokiai savaitei, o mažiausiai porai mėnesių. Keliausiu kruiziniais laivais. Per pastaruosius metus neturėjau tokios galimybės. Tiesiog per daug dirbau.