– Kodėl pradėjote siūti baldelius gyvūnams? Toks nelabai įprastas užsiėmimas…

– Buvo 2020-ieji, spalio pradžia. Vieną vakarą pastebėjau Irisėlę, savo jūrų kiaulytę, užsikabarojusią ant šieninės viršaus. Nukėliau, bet ji ir vėl stryktelėjo ant pakylos. Pirma mintis, kuri tuo metu šovė į galvą, – jai reikia tuneliuko.

Užsieniečių jūrų kiaulyčių augintojų grupėse tokių buvau mačiusi. Tą patį vakarą internete patikrinau visas man žinomas prekių gyvūnams parduotuves, parašiau į lietuvišką jūrų kiaulyčių augintojų grupę. Niekas nieko negalėjo pasiūlyti.

Ieškojau toliau ir radau Jungtinėje Karalystėje. Tačiau atsisiųsti kainavo brangiau nei pats tuneliukas... Paieškos tądien užtruko, jau buvo gana vėlu, ruošiausi miegoti, o mintyse vis sukosi, kad Irisėlei reikia tuneliuko: ir palandžiotų, ir patogiai pagulėtų.

Nutariau – pasiūsiu pati! Atsinešiau į lovą kompiuterį, šoviau į pirmą pasitaikiusią audinių parduotuvę, radau pirkti gražaus flisinio audinio, užsisakiau, išjungiau kompiuterį ir laiminga dėl savo žygdarbio užmigau.

Ryte, kai pradėjau galvoti, ką čia vakar iškrėčiau, prisiminiau, kad nemoku siūti. Gyvenime nebuvau sėdėjusi prie siuvimo mašinos. Nebuvau prisukusi siūlo ant ritės ar tą ritę pabandžiusi į jos vietą siuvimo mašinoje įstatyti. Mano teta turėjo seną siuvimo mašiną, todėl maža esu ne kartą pagalvojusi: turbūt sunkiausias dalykas – ją „vairuoti“.

Vakare su teta ištraukėme jos siuvimo mašiną, nupūtėme dulkes, sutepėme alyva detales, teta pabandė – „važiuoja“. Ir… prasidėjo „vairavimo teisių“ laikymas. Savaitę vėriau siūlus, sukau ir keičiau rites, siuvinėjau senas paklodes zigzagais.

Galiausiai atkeliavo ir mano užsakyti audiniai. Tetos padedama pasiuvau pirmus penkis tuneliukus. Pirmas, kad ir pats netobuliausias, bet iš visos širdies kurtas, buvo Irisėlei. Kitus tuneliukus parodžiau draugėms, kurios taip pat augino jūrų kiaulytes, jūrų kiaulyčių veislyno „Lepūnėlis“ savininkei, – visos mane labai drąsino. Taip 2020 m. spalio 12 d. duris atvėrė siuvyklėlės „Irisėlės tuneliukai – baldeliai jūrų kiaulytėms“ feisbuko paskyra.

Įvairovė: Sigita gali pasiūti net 39 skirtingus baldelius. Pirmiausia siekia, kad gyvūnams jie būtų patogūs, tačiau ne mažiau svarbu ir daiktų grožis. / S. Paužaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Viskas prasidėjo nuo tuneliukų, bet šiandien siuvate ne tik juos?

– Iš pradžių siuvau tik tuneliukus. Paskui smalsumas ir vis daugiau įgytų žinių vedė giliau: atsirado miegmaišių, kampinių pavėsinių, pagalvėlių-gultukų, transformuojamų guoliukų – gali būti dvipusis guoliukas, o atrišus virvelę – dvipusis apvalus kilimėlis.

Baldeliai tapo vis didesni ir sudėtingesni pagaminti. Prie minkštų audinių labai gerai tiko medinės konstrukcijos – man padeda veislyno „Lepūnėlis“ šeima. Taip bendromis jėgomis gimė linksmoji palapinė, hamakas, kurį vadiname lova, imbierinis namelis, terasa.

Kartais pasakodama apie savo siuvyklėlę pasakau: „Mes – labiausiai išprotėjusi siuvyklėlė augintiniams.“ Tai tiesiogiai atsispindi net baldelių pavadinimuose: kutuliukų puodelis, skraidančioji lėkštė, karieta, kapišonas, braškė, šiltnamis. Juk visus galėčiau vadinti tiesiog guoliukais, bet guoliuke gulėti – įprasta, o pabandyk numigti skraidančiojoje lėkštėje arba gulėti kutuliukų puodelyje, išsidrėbti šiltnamyje… Visai kitas patogumas ir nuotaika.

Kutuliukų puodelis, skraidanti lėkštė, karieta, kapišonas, braškė, šiltnamis. Juk visus galėčiau vadinti tiesiog guoliukais, bet guoliuke gulėti – įprasta, o pabandyk numigti skraidančiojoje lėkštėje!

Praeitą savaitę perskaičiavau: dabar, praėjus ketveriems metams ir keturiems mėnesiams nuo pirmo tuneliuko, jau galiu pasiūti net 39 skirtingus baldelius. Spontaniškai galvą aplankiusi mintis atnešė tokį pomėgį, kuris mane gerąja prasme tiesiog veda iš proto.

– Augintinių jūsų gyvenime buvo nuo mažens?

– Augau namuose, kuriuose visada buvo gyvūnų: graži ir ilga draugystė su Kaukazo avigane, mūsų malkinę tinkamiausia vieta savo kačiukams išvysti pasaulį dažnai pasirinkdavo katės.

Turėjome ir kaimą, kur galėjau susipažinti su kiek kitokiais gyvūnais: karvėmis, arkliais, kalakutais, žąsimis, povais, karpiais, triušiais, o su mažais veršeliais pasileisdavau pievomis lenktynių. Maža neturėjau daug draugų, bet nedrįsčiau sakyti, kad manieji buvo prastesni: gyvūnų skleidžiamą dažnį mano širdis pagaudavo greitai ir dėl to jausdavausi laiminga.

Aštuonerius metus auginau dekoratyvinį̨ triušiuką̨, todėl būtent graužikai mane labiausiai žavėjo. Kai atsisveikinome su juo, nenorėjau nei kito triušiuko, nei katytė̇s ar šuniuko. Tik jūrų kiaulytės!

Tiesa, prieš triušiuką̨ buvome priglaudę jūrų̨ kiaulytę̨. Tuo metu viešėjome kaime ir viena moteris atnešė dė̇žė̇je. Pasakė̇, kad jai nusibodo, atiduos katė̇ms. Pamenu, su tėčiu tik susižvalgėme ir parsivežė̇me namo. Mama išmaudė, ir jaų pirmą vakarą gyvūnėlis pasijuto esą̨s draugas.

Taigi, 2015 m. mes su mama pradėjome ieškoti jūrų kiaulytė̇s. Internetas mudvi nuvedė į jau 17-ąjį gimtadienį̨ šiemet švęsiantį jūrų̨ kiaulyčių veislyną „Lepū̄nė̇lis“. Ten tiesiog į̨simylėjau ilgaplaukes jūrų̨ kiaulytes.

Pradėjau nuo trijų: CH Teddy (šveicarų meškutės) Čilės, alpako veislės Ėjos ir merino veislės kiaulytės vardu Yntė. Kiek vėliau su manimi apsigyveno dar viena merino veislės atstovė, oranžinės spalvos garbanė Irisėlė, kurios vardu ir pavadinau siuvyklėlę. Netrukus bus metai, kai Irisėlės nebėra. Atsisveikinti buvo sunkus, bet kiekvienąkart, kai mano pirštai klaviatūroje suspaudo „Irisėlės tuneliukai“, kai pasakoju mūsų istoriją, kai siuvyklėlę pirmą kartą atranda naujas žmogus, kai pasiuvu ir išsiunčiu jam baldelį, jaučiu, kad Irisėlė gyvena.

Vėliau pas mane atsikraustė nuostabi tekselio veislės kiaulytė vardu Planeta. Ne be reikalo toks vardas. Ji – skraidytoja padebesiais! Jaunas amžius jai netrukdo kasdien patirti įdomių nuotykių ir prikrė̇sti išdaigų̨. Netikite? Aplankykite mus ir patys pamatysite.

Įkvėpėja: Irisėlė buvo jūrų kiaulytė, kuri paskatino Sigitą pradėti siūti. / S. Paužaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip nusprendžiate, ką siūti? Kas svarbiau: baldelių grožis, patogumas ar augintinių poreikiai?

– Iš pradžių siuvau tik jūrų kiaulytėms. Laikui bėgant siuvyklėlę atrado sausumos (ir ne tik) vėžliukai, afrikiniai ežiukai, dekoratyviniai triušiukai, beveik metai, kai turiu vis daugiau užsukančių katinėlių, ypač – sfinksiukų mylėtojų.

Su šeimininkais pasikalbame ir drauge pagal jų gyvūnėlį – rūšį, būdą, šeimininko norus – pritaikome baldelį. Jūrų kiaulytės didesnės už afrikinius ežiukus, todėl baldeliai jiems mažesni. Vėžliukai, skirtingai nei jūrų kiaulytės, yra ramesni ir lėtesni. Kiaulytės miegmaišį panaudoja kaip miegmaišį ir kaip pagalvę, o vėžliukams reikia, kad į miegmaišį būtų lengva patekti, kad jis nesusiplotų. Vėl pasitariu su šeimininkais ir vėžliukams į miegmaišį veriu specialų lankelį, kad įėjimo anga visada būtų atvira.

Kadangi mano baldeliai nebuvo tokie dideli, kad ir katinėliai jaustųsi patogiai, pasiūti baldelius sfinksiukams buvo nemenkas iššūkis. Teko gaminti visai kitokių gabaritų baldelius – sfinksiuko miego maišelis turi būti 75x53 cm dydžio, o jūrų kiaulytei pakanka 30x34 cm.

Iš tiesų gyvūnėliams beveik visada šalta: sfinksiukams – nes jie be kailio, ežiukams – nes Lietuva Afrikos savo temperatūra neprimena, vėžliukai savo terariumuose po šilumos lempomis gyvena, todėl papildoma šiluma kaulelių nelaužo, o kiaulytės ne tik mėgsta šilumą, bet yra tikros patogumų mėgėjos ir ekspertės.

Augintiniai moko mane gyventi čia ir dabar. Kas dieną stengiuosi laikyti juos glėbyje, būti drauge, šeimininke, kompanione jų gyvenimo kelionėje.

Siūdama pirmiausia galvoju apie baldelių patogumą: kad įlipti į juos būtų paprasta, kad būtų ne per ankšta ir ne per erdvu. Ne mažiau svarbu ir grožis. Skirtingoms augintinių rūšims parenku skirtingos tematikos audinius: su jūrų kiaulytėmis, vėžliukais, ežiukais, triušiukais, katinėliais. Pasitaiko, kad su šeimininkais būsimus baldelius spalviškai deriname ir prie jų namų interjero.

Kurdama baldelius vadovaujuosi mintimi: ko nenaudotum pats, nesiūlyk ir kitiems. Visada pasikonsultuoju su žinančiais daugiau, klausau ir girdžiu, ką man sako.

Jūrų kiaulytėms svarbiausia, kad baldelių audinys nesulaikytų drėgmės. Būna, darau testą su vandeniu. Kad ir koks patrauklus fliso naujas variantas rinkoje būtų pasirodęs, jei vandens egzamino neišlaiko – jo nesirenku. Beveik visi baldeliai turi išimamas, neperšlampamas sėdynes – tai patogu ir augintiniui, ir šeimininkui, nes lengviau ir greičiau skalbti.

Sfinksiukams šalta, jiems netinka tradiciniai guoliukai, kaip kitoms katytėms. Jiems siuvu storus miego maišelius. Jei šeimininkai žino, kad augintinio odelė jautresnė, viduje vietoj fliso dedu medvilnės sluoksnį.

– Kaip manote, ar augintiniai įvertina jūsų pastangas?

– Kas jau kas, o gyvūnai nemeluoja. Jei nepatinka, net norėdamas neįdėsi ir nepaguldysi. Kad ir kaip norėtųsi, ne tik gyvūno, bet ir žmogaus nei tavęs, nei tavo kuriamų daiktų mėgti nepriversi, jei jiems tai nepatiks. Gražios žinutės, nuotraukos ir linksmi vaizdo įrašai, kurių gaunu, kalba patys už save.

– Tvarumo idėjos jums irgi nesvetimos? Mačiau, kad ir audinių likučius panaudojate gultukams.

– Tiek asmeniniame gyvenime, tiek savo veikloje, kiek pavyksta, stengiuosi elgtis atsakingai ir tvariai. Bet ką siuvant atlieka atraižėlių, jas kaupiu, o kai užtektinai turiu – siuvu pagalvėles-gultukus. Prieš vienas Kalėdas suorganizavome tokių gultukų kalėdinę mugę ir surinkome nemažai pinigėlių šuniukų prieglaudai.

Kitas svarbus aspektas – mano kuriami baldeliai yra skalbiami, daugkartinio naudojimo. Šeimininkai į narvelį gali tiesti vienkartines palutes arba rinktis flisinį kilimėlį – jį galima skalbti ir tarnaus ne vienus metus. Beveik visi baldeliai turi išimamas sėdynes, todėl ilgiau išlieka švarūs ir skalbti reikia rečiau.

Daug dėmesio skiriu baldeliams pakuoti. Nenaudoju plastikinių vokų ar maišų – baldelius siunčiu kartoninėse dėžėse.

Siūti baldelius augintiniams – mano pomė̇gis, priemonė̇ gyvūnėlių kasdienybę̨ padaryti patogesnę, o gautas vienas kitas pinigė̇lis už baldelius prisideda prie mano augintinių gerovės.

S. Paužaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar įsivaizduotumėte savo gyvenimą be augintinių?

– Kai mylimas augintinis išeina, supranti, kaip šypsena spindėjo tavo veide, koks jauteisi lengvas ir ramus vien žinodamas, kad pareisi namo, atrakinsi duris ir tavęs lauks. Dienomis, kai, atrodo, niekas nevyksta taip, kaip galėtų, sugebu, užmerkusi akis, įsivaizduoti mielą augintinį, ir jis mane ramina. Augintiniai moko mane gyventi čia ir dabar. Kas dieną stengiuosi laikyti juos glėbyje, būti drauge, šeimininke, kompanione jų gyvenimo kelionėje. Be jų – viskas ne taip, todėl šią draugystę branginu kaip vieną didžiausių dovanų.