Viskas – kitaip

Savo vienkiemio namus Ilgininkuose, netoli Ilgio ežero, Renata su vyru pradėjo kurti prieš penkerius metus. Iš pradžių čia buvo tik pamatai. Kadangi sklypas – regioniniame parke, statybas lydėjo daug specifinių reikalavimų ir įvairių apribojimų.

Kai buvo uždengtas skiedrų stogas, sudėti langai, kitus darbus šeimininkai stengėsi padaryti patys – vidaus ir išorės apdailą, terasą, laiptus.

„Pažįstamas darbų rangovas už galvos griebėsi – viską darėme kitaip nei, anot jo, normalūs žmonės“, – juokiasi pašnekovė, savo kuriamų namų stilių vadinanti kaimišku, nes čia gausu autentiškų, naujam gyvenimui prikeltų daiktų.

Durų rankenų vietoje – senovinės klemkos nuo svirnų, o namų durys – iš senų nevienodo storio lentų, kurių sujungimai – iš daržinės vyrių.

Iš močiutės lobynų

Paprašyta surengti nuotolinę ekskursiją po savo namus, Renata pradeda nuo lauko prieangio, kur pūpso sena medinė gelda, – puiki vieta pasidėti žemėtiems batams ir įrankiams, parėjus iš daržo.

Įėjus vidun į akis krinta originalios langų užuolaidos. Kiekviename kambaryje jos vis kitokios, bet visos dekoruotos grožybėmis iš Renatos močiutės skrynios. Močiutė gražiai audė ir nėrė vąšeliu. „Teta jos palikimą išsaugojo ir man atidavė, nes mamai tie senoviniai rankdarbiai nebuvo įdomūs“, – pasakoja Renata.

Vienos užuolaidos puoštos močiutės nertomis servetėlėmis, kitos – močiutės nertais įsiuvais pagalvėms, vadinamosiomis  stapkomis. Patys užvalkalai neištvėrė laiko išbandymų, o štai nėrinius Renatai pavyko išgelbėti. Dar vienos užuolaidos pagamintos iš močiutės rankšluosčių (abrūsų), austų dar iš senelio augintų linų. Išgulėjo skrynioje daugiau kaip 30 metų. Dar tiek pat laiko buvo naudojami pagal paskirtį, kol galiausiai tapo stilingais langų uždangalais.

„Truputis adymo, krakmolo, dar batisto atraiža – štai jums naujos originalios užuolaidos“, – šypsosi R. Jelisejeva.

Mintis: iš seno močiutės užtiesalo – originali nugarėlė antikvarinei sofai. / R. Jelisejevos asmeninio archyvo nuotr.

Suteikia antrą gyvenimą

Auksarankė ragina neskubėti atiduoti į metalo laužą ir senųjų buities rakandų. Truputis pastangų, muilo, keli šlakeliai rūdžių rišiklio – ir senas aliumininis dubuo gali virsti puikia kriaukle katilinėje.

„Iš pradžių kriaukle bandžiau paversti ir medinę geldą, bet pasirodė nepraktiška. Juk darome ne tam, kad tiktai perdaryti, o tam, kad naujai atgimę daiktai būtų patogūs naudoti, funkcionalūs“, – aiškina pašnekovė.

Paklausta, kas lemia tokias metamorfozes – poreikis konkrečiam daiktui ar įkvėpimas suteikti senam daiktui naują gyvybę, Renata atsako, kad abu.

Kai prireikia ko nors konkretaus, pirmiausia važiuoja į Užupio kaimą prie Alytaus, į amžinatilsį senelio namus, kuriuose dabar šeimininkauja Renatos tėtis. Jo daržinėje dar nuo senelio laikų gausu visokių gerų dalykų. Jei nieko tinkamo neranda, vyksta pasidairyti į sendaikčių, bagažinių turgus.

„Perku tik tai, ką žinau, kur panaudosiu. Naujausias mano pirkinys – senovinis medinis kibiras. Vos jį pamačiau, jau žinojau, kur statysiu, kokias gėles į jį sodinsiu“, – juokiasi moteris, neseniai atlikusi dar vieną eksperimentą.

Antikvarinės sofos nugarinei sienelei labai reikėjo gražaus uždangalo. Juo tapo... močiutės austas užtiesalas. Žinoma, buvo gerokai kandžių pakapotas, bet suadytas ir sutvarkytas įgavo naują paskirtį.

Variacijos: kiek Jelisejevų namuose langų – tiek ir įvairių užuolaidų. Visos jos dekoruotos Renatos močiutės rankdarbiais. / R. Jelisejevos asmeninio archyvo nuotr.

Pomėgiu užkrėtė ir vyrą

Renata tikina, kad ir jos tėtis negali ramiai praeiti pro seną, bet vertingą daiktą. Sykį grybaudamas Dzūkijos miškuose rado išverstą šiukšlių krūvą, o joje – keturias ąžuolines duris. Širdis neleido taip jų ten palikti. Todėl grįžo namo, sėdo į automobilį su priekaba ir visas parsivežė.

„Sakė: jei niekam nereikės – bus į krosnį. Tačiau man prireikė. Iš pirmų durų pasidariau dekoratyvinę sienelę su kabliukais virtuviniams įrankiams pakabinti. Antroms prireikė daugiau nei metų, kol susikaupiau svarbiam projektui. Labai reikėjo dėžės čiužiniams sudėti, tai su vyro pagalba atsirado ir ji“, – džiaugiasi R. Jelisejeva.

Jokių specialių žinių, kaip atnaujinti senus daiktus, Renata su vyru neturi. Kaip pavyksta, taip ir daro. Rimtesniu daiktų restauravimu jiedu neužsiima. Baldus, pirktus iš sendaikčių, dažniausiai palieka tokius, kokius rado: juk visas grožis – jų autentiškumas, sako.

Kol vyras dar dirbo, nelabai jos hobiu domėjosi, užtai kai išėjo į pensiją, mielai talkina žmonai. „Tai aš jį užkrėčiau, – juokiasi. – Dabar abu galvojame, kaip seno šaldytuvo rėmą gartraukio uždangalu paversti.“

Muziejuose matome daug senų daiktų, kurie vis dar gražūs, funkcionalūs ir nepavaldūs laikui. Dabar žmonės tik perka ir meta. Praradome saiko ir grožio pojūtį.

Žavisi autentika

Pagal profesiją Renata – drabužių dizainerė. Dukart per savaitę ji važiuoja į sostinę pas savo klientes. Nors šis amatas su pomėgiu atnaujinti senus daiktus nesusijęs, Renatą domina viskas, kas gražu, originalu, autentiška.

Visada, kai kur nors keliauja, – po Lietuvą ar užsienį, atkreipia dėmesį į tos šalies meistrų drožybą, kalybą, liaudies meną. Labai mėgsta vitražus.

Ar jai svarbi daikto kilmė, jo istorija? Pasak Renatos, būtų tikrai įdomu sužinoti, kam priklausė ir kur tas daiktas buvo naudojamas, bet tokių faktų dažniausiai pardavėjai nežino.

„Vieną rankomis drožtą ornamentą radau Norvegijos turguje. Nežinau, kam jis buvo naudojamas, bet aš pasidariau iš jo karnizą užuolaidoms“, – aiškina.

Pašnekovei apmaudu, kiek daug gerų daiktų žmonės tiesiog išmeta arba keičia naujamadiškais. Neseniai, pasakoja, matė socialiniuose tinkluose, kaip seno namo prieangį žmonės pakeitė į plastikinį ir labai tuo džiaugėsi. „O juk tokia graži senų meistrų drožyba buvo…“ – apgailestauja Renata.

Idėja: plautuvė iš seno aliuminio dubens. / R. Jelisejevos asmeninio archyvo nuotr.

Senieji audiniai patvaresni

Tas pats ir su močiučių užtiesalais. „Jei senas, kandžių sukapotas – karpyti negaila. Kodėl iš jų nepadarius užvalkalų pagalvėlėms ar dar ko nors. Jei atrodo kaip naujas – ranka nekiltų tokį karpyti“, – dėsto savo nuomonę.

Žmonės dažnai kelia nuotraukų į socialinius tinklus su drabužiais, pasiūtais iš močiučių austinių. Dizainerės nuomone, tokie drabužiai nebus labai patogūs. Pirma, senoji vilna kanda, o ir pats audimas kietas. Nebent drabužis būtų pasiūtas iš lininių rakšluosčių ar plonesnių paklodžių. Dėvėti ji rekomenduotų drabužius iš šiuolaikinių audinių su tradiciniais lietuviškais raštais.

Anot Renatos, dabartinis linas kur kas greičiau sudyla nei tas, iš kurio audė jos močiutė. Seniau linai būdavo natūraliai minkštinami, iškedenami, išdaužomi, saulėje blukinami, o dabar viską atlieka chemija. Todėl ir rezultatas prastesnis.

Tas pats su vilna. Dizainerė kviečia palyginti šių dienų siūlus su senovinės vilnos. Su jais galima permezginėti daugybę kartų – nei dyla, nei pumpuruojasi, siūlas tolygaus storio, o megztinio, numegzto iš dabartinės vilnos, antrąsyk nebepermegsi.

Ar turi laiko dar ir megzti? „Tai daugiau ilgų žiemos vakarų užsiėmimas“, – pripažįsta ir priduria, kad dėvi tik savo pačios kurtus drabužius. Stengiasi pasisiūti, nusimegzti tokius, kurie tarnautų kuo ilgiau.

Artimieji palaiko

Daiktai, kuriuos Renata perka sendaikčių turguose, – nebrangūs. Gal tik baldai ir šviestuvai, atkeliavę iš Prancūzijos, brangesni. Savo namų stilių moteris vadina kaimišku, bet priduria, kad jai labai patinka ir prancūziškasis Provansas.

Kaip Renatos aplinkos žmonės žiūri į tokį hobį? Ar netenka kaskart įrodinėti, kad ir seni daiktai gali būti gražūs? Svarbiausia, sako, kad sūnūs su marčiomis pritaria.

„Turiu tris sūnus. Visi jie gyvena mieste, bet kai pasakau, kad norėsime su vyru išvykti savaitei atostogų ir kad reikia namus pažiūrėti, vos ne burtus traukia, kuriam teks sodyboje gyventi“, – juokiasi jos šeimininkė, kurios valdas puošia daugybė gėlių.

Ne šiaip prie namų pasodintų, bet žydinčių originaliuose vazonuose, pagamintuose iš senų surūdijusių statinių. Jas vyras supjaustė į tris dalis ir išėjo tokios apvalios pakeltos lysvės, kurios šiandien labai madingos. Visa bėda, kad dzūkiška žemė prastoka: vien smėlis ir akmenys. Tačiau gėlėms tinka.

Ar sūnūs su marčiomis neklausia patarimo, kaip panašų grožį susikurti mieste? Renata tikina, kad patarimų ji nedalija. „Tegul jaunimas mokosi iš savų klaidų. Klysti yra žmogiška. Man irgi kai kurios idėjos nepavyksta“, – nebijo pripažinti.

Iš kur jų semiasi? Kartais randa internete: juk gūglas – visagalis, o žmonių išmonė – neišmatuojama, tad kodėl ja nepasinaudojus?

Geradarė: Renata ne tik kuria savo namus, bet ir suteikia butus varnėnams, kurių kieme netrūksta. / R. Jelisejevos asmeninio archyvo nuotr.

Namus vadina Rumšiškėmis

Renata džiaugiasi, kad jos vyras pamažu tampa kaimiečiu: „Iš pradžių vis sakydavo, kad nemoka, negali, o dabar jau ir virina, ir iš medžio drąsiai meistrauja.“

Kaip į Renatos išmonę reaguoja svečiai? Moteris juokiasi, kad mama jų namus Rumšiškėmis vadina. Gal tikrai šauni idėja namus muziejumi paversti ar bent jau atvirų durų dienas rengti, kad ir kiti pamatytų, kaip iš sena gimsta nauja? – siūlau.

„Oi, ne, mes su vyru iš tų žmonių, kurie mėgsta privatumą“, – teisinasi, nors feisbuko grupėje „Antras šansas“ savo idėjomis mielai dalijasi. Sako, norinti parodyti, kad senus daiktus galima ne tik išmesti ar perdirbti, bet ir pakeitus jų paskirtį prikelti naujam gyvenimui. Maža to, pastebi, kad senieji daiktai kur kas patvaresni, ilgaamžiškesni.

„Muziejuose matome daug senų daiktų, kurie vis dar gražūs, funkcionalūs ir laikui nepavaldūs. Dabar žmonės tik perka ir meta. Praradome saiko ir grožio pojūtį. Todėl linkiu žmonėms labiau saugoti ir mylėti daiktus. Geriau vieną brangesnį, bet kokybišką nusipirkti ir jį naudoti visą gyvenimą, o ne dešimt pigesnių. Ir dar – vaikus auklėkite taip, kad šie suprastų, kas yra gražu ir vertinga“, – išmintingų patarimų negaili R. Jelisejeva.