Bazės: gyvenimo šaltinis ir „pramogų centras“

Prekybos bazių užkampyje iš senų silikatinių plytų sudėta pakura, ant jos – grotelės, ant grotelių – juodas puodas. Ugnis kūrenama, puodas garuoja, tuoj bus karštų bulvių „su mundurais“. Prie ugnelės įsitaisę trise. Pajuodę nuo nelengvo darbo ir pasirinkto gyvenimo būdo. Bet visų nuotaika - kuo puikiausia. Matyt, sugrįžo po įprastinio reiso atidavę čia sukauptas antrines žaliavas, kišenėse skamba uždarbis, „ant šilumos“ jau paėmę – gyvena beribį laisvą gyvenimą. Šią žiemą jiems ir pati gamta padeda – speigų dar nebuvo. O jeigu dar ir bus, vis tiek jau neužtruks. Įvairus šios teritorijos gyvenimas

Bazės bazėmis ir liko. Čia iš įvairiausių pakuočių išlukštenamos prekės, skirstomos į mažesnį transportą ir keliauja įvairiausiais keliais į miestelius, kaimus, turgus. Teritorija seniai nebeturi tvorų, tad įvažiuoti galima pro visus teisėtus ir neteisėtus vartus, rinkliavos seniai pamirštos. Dalis pastatų atnaujinti, kabo įvairiaspalviai reklaminiai užrašai. Tiesiog sandėliuose veikia daugybė parduotuvių ir parduotuvėlių, prekės nešamos ir į lauką, ant rampų. Yra prekybininkių, kurios čia dirba daug metų, viską mato, viską žino, nei uždarbiu, nei likimu nesiskundžia.

Greta teisėtų darbuotojų yra daug „pagalbinio personalo“: lanksto kartonines prekių pakuotes, kojomis suspaudžia, įgudusiomis rankomis suriša, į surūdijusį metalinį garažą sukrauna, paskui išgabena. Renka ir nuplėštas polietileno pakuotes – tai taip pat žaliava, už kurią galima uždirbti. Jei pradedamas liuobti, remontuoti koks dar užsilikęs bazių pastatas, čia prisistato ir profesionalūs (itin pajuodę) metalo surinkėjai. Antai iš vieno pašalio išsuko dviese, tvirtai pasikinkę ir iš visų jėgų tempdami seną ketaus vonią, užvožtą ant savadarbio vežimaičio. Svarbiausia, kad toji vonia visiškai gera, už ją galima mokėti kaip už labai vertingą daiktą, o atiteks į laužą kartu su įvairiais gelžgaliais – vertė tik už kilogramus ir pajamos tik už svorį. Į metalo supirktuves nukeliavo ir garsieji Klaipėdos konteineriai, čia prie bazių gavę savo pradžią, sulaukę ir pabaigos. Tačiau iš bazių iškeliaujanti makulatūra yra „sunkesnė“ už metalą, jos čia surenkama daug daugiau. Antrinių žaliavų centro direktorius Vidas Panka patikino, kad pavieniai asmenys savo vežimaičiais kiekvieną dieną suveža ir parduoda po 15 – 20 tonų (!) makulatūros. Už kilogramą gauna po 6 centus. Tiesiai į rankas. Geriau nereikia!

Bazių teritorijoje - gatvės ir aikštės. Kiekvienoje pamatysi pensininkų, kurie čia praleidžia daug savo laisvo laiko – kaip kokiame pramogų centre. Dvi vienmetės draugės vaikštinėja pasišnekučiuodamos ir kone kas dieną rausiasi po naujai išverstas šiukšles. Jų apsčiai pamėtėja dėvėtų drabužių rūšiuotojai. O draugės vis randa ką nors tokio, ką iš tiesų gaila išmesti. Antai kilnoja vieną seną aulinį batą. Bet patyrusi akis mato, kad tik seni batai gali būti iš tokios geros odos. O geros odos gabalą – tą aulą – paimtų bet kuris save gerbiantis batsiuvys. Jei megztinis tikrai nebevertas nė į rankas imti, draugės išskalbs, sukarpys ir tokią pagalvėlę pasiūs, kad neatsižavėsite.

Chalatais vilkintys šlavėjai, krovėjai prižiūri savo firmų teritorijas. Vis atsiranda atnaujinamų sienų, naujų pavadinimų – prekiaujančiųjų gyvenimas tęsiasi.

Niekur kitur - tik bazėse žmonės perka pigiausius šaldytus mėsos produktus, o bazių kiaušiniams tikrai lygių nėra. Tik čia galima rasti visą prieskonių jūrą ir pigios, bet patikrintos rusiškos kosmetikos kampelį. Čia žmonės ieško reikalingų baldų, iš čia veža tonas kietai prikimštų maišų su dėvėtais drabužiais ir paskleidžia juos miestelių aikštėse ir pakelėse...

Panašu, kad bazės dar ilgai bus atitinkamų visuomenės sluoksnių gyvenimo ir pramogų centras.