Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istoriją tyrinėjančio, Londone įsikūrusio Rytų Europos ir slavų studijų centro profesorius Richardas Buttervvickas teigia, kad Lietuvoje ir Lenkijoje tautinėms mažumoms reikia vienodų teisių.

Dienraščio „Lietuvos žinios“ paklaustas, kas turėtų nutikti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasikeistų iš esmės, britų istorikas pabrėžė tautinių mažumų lygiateisiškumo svarbą.

„Lietuvių mažumos pareigos ir teisės Lenkijoje turi būti suvienodintos su lenkų tautinės mažumos teisėmis Lietuvoje. Gimtosios kalbos vartojimas, teisės švietimo sistemoje privalo būti vienodos abiejose valstybėse. Taip pat asmenys, nepriklausomai nuo jų tautybės, turi turėti teisę rašyti pavardę dokumentuose taip, kaip jie pageidauja. Kita vertus, kiekvienas pilietis privalo būti lojalus tai valstybei, kurioje gyvena, mokytis jos nacionalinės kalbos, bet išlaikyti istorinį, kalbinį ir etninį tapatumą“, - interviu dienraščiui sakė jis.

„Pirmas žingsnis siekiant stabilizuoti dvišalius santykius galėtų būti kad ir tiesioginės geležinkelio linijos tarp Vilniaus ir Varšuvos atkūrimas“, - pridūrė istorikas.

Jis taip pat tvirtino, esą įtampos tarp lietuvių ir lenkų šaknys glūdi XIX amžiuje. Tačiau jis neabejoja tuo, kad abi tautos galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų ir pagerinti pastaruoju metu pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Profesorius tikisi, kad lietuvių, lenkų ir baltarusių istorikai pagaliau ims žvelgti į bendrą istoriją ne tik per savo tautos prizmę.

„Dalis Vilniaus regiono gyventojų ir maždaug penktadalis sostinės gyventojų save laiko ne lenkiškai kalbančiais lietuviais, o lenkais. Tai nepasikeis ir ateityje. Tačiau buvusios ATR tautos galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų. Labai tikiuosi, kad lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istorikai pagaliau ims tyrinėti ATR istoriją ne vien atskiromis dalimis. Ši misija neturėtų būti palikta tik lenkų ar kitų kraštų istorikams“, - teigė R.Buttervvickas.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties. Lenkų organizacijos Lietuvoje kritikuoja naująjį Lietuvos

Švietimo įstatymą, kuriuo stiprinama lietuvių kalbos padėtis tautinių mažumų mokyklose, tačiau Lenkijos lietuviai sako, kad net ir priėmus įstatymą Lietuvos lenkams išlieka geresnės sąlygos mokytis gimtąja kalba nei Lenkijoje gyvenantiems lietuviams.

Lenkijos lietuvių teigimu, lenkiškai kalbantys moksleiviai Lietuvoje, priešingai nei lietuviai Lenkijoje, turi lenkiškus vadovėlius nuo pirmos iki 12-os klasės, be to, Lietuvoje skiriama daugiau pamokų lenkų kalbai nei Lenkijoje lietuvių.

Lietuviai Lenkijoje valstybinį lenkų kalbos egzaminą visuomet laiko tokiu pat lygiu kaip ir lenkai, taip pat tam tikrų dalykų mokosi lenkų kalba. Analogiškos nuostatos naujajame Švietimo įstatyme Lietuvoje lietuvių kalbos atžvilgiu sukėlė lenkų politikų ir organizacijų protestus.

Tačiau Lenkijoje lietuviams sudarytos teisinės galimybės vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis, o Punsko valsčiuje, kur dauguma gyventojų lietuviai, kabo dvikalbiai vietovardžių pavadinimai. Lietuvos įstatymai numato, kad pavardės dokumentuose ir vietovardžiai turi būti rašomi tik lietuviškais rašmenimis.