„Prisimenu iš vaikystės, kai nueidavome į mišias, žmonių būdavo kokie 3 tūkst. – neįtikėtini skaičiai. Šiandien šį skaičių dalink iš penkių ir gausi tikrąjį“, – prieš Velykas duodamas interviu LRT interneto tarnybai sakė vienuolis dominikonas brolis Pijus. Pasak šventiko, tokių žmonių minių per mišias nebėra, tačiau į bažnyčią ateina tas, kuris turi sąmoningumo ir kuriam svarbu, kad jis yra su bendruomene.

Galime pasakyti Velykos, bet galime pasakyti ir šventos Velykos. Kaip yra teisingiau ir kurį pasakymą dažniau girdite Jūs iš žmonių?

Klausimas, kas turima minty. Dažniausiai žmogus, sakydamas Velykos arba šventos Velykos, skirtumo nedaro. Tiesiog yra tokia žodžių kombinacija. Įprasta sakyti, kad šventos Velykos. O kiek tos sąvokos turi svorio... Nemanau, kad kažkokį vaidmenį jos atlieka.

Krikščionio gyvenimas sukasi apie besikartojančias religines šventes. Kokią bendrą funkciją jos atlieka ir ką turėtų reikšti krikščioniui?

Pirmas ir svarbiausias klausimas turėtų būti – ką tai reiškia, kam to reikia? Žmogus yra bendruomeninė būtybė, ne vienas kaip pirštas. Šiandieninėje visuomenėje, šiuolaikinėje epochoje labai svarbus identiteto klausimas. Toje visuomenėje, didelėje minioje – kas aš esu? Šventės ir atlieka tą funkciją, nesvarbu, kokios tai būtų – valstybinės ar religinės – jos nuo pat senovės turėjo vieną labai aiškią funkciją – per šventes dar kartą pabrėžiame, įvardijame savo identitetą. Tai atraminiai taškai.

Vadinasi, šventės padeda surasti savo pamestą ar dar nesusikurtą identitetą, o ar besikeičiančios kartos gali keisti švenčių tradiciją?

Teologiniu požiūriu nemanau, kad daug kas skiriasi. Abejoju, ar ankstesnės kartos – tėvai, seneliai ar proseneliai – turėjo kokį nors gilesnį, akademinį teologinį suvokimą. Radikaliai skiriasi pačios šventės turinio suvokimas.

Šiandien išgyvename identiteto praradimo situaciją. Paklausk žmogaus elementaraus klausimo – kas tu esi? Žmogus yra toks sutrikęs, į šį klausimą nežinos, ką atsakyti. Pradės daryti įvairiausius išvedžiojimus, į paprastą klausimą, į kurį galima atsakyti vienu žodžiu, atsakys trisdešimčia sakinių ir po to atsakymo liks neaišku, kas jis iš tikrųjų yra.

Būtent su tokiomis nuostatomis šiandieninė, naujoji karta ateina švęsti Velykų šventės. Jie jau nesuvokia to identiteto, kad yra katalikai, krikščionys. Jie galvoja, kad tai yra abstraktu, kažkas neapibrėžto, tiesiog kažkokia šventė, ir tiek. Tuo kartos labai skiriasi.

Koks šiuolaikinis pasninko suvokimas, ar jis taip pat suvokiamas per siaurai?

Gavėnia – 40 dienų prieš Velykas – yra išskirtinis laikas, skirtas tik bendruomenės nariams. Reiškia, jeigu esi katalikas, tai tau yra skirtas šitas laikas. Per šimtmečius Gavėnios tradicija tikrai nušlifuota ir jeigu teisingai ją suprasi, ji bus nepaprastai naudingas įrankis tiek žmogaus gyvenime, tiek krikščionio pasiruošimo Velykinėms šventėms.

Gavėnia apima tris dalykus: pasninką, maldą ir artimo meilės darbus. Su malda viskas aišku – nori kokybės – bet kokiu atveju ryšį su Dievu privalai palaikyti, po maldos yra pasninkas – elementarus klausimas, kas valdo mano asmenybę. Pagal idėją turėtų valdyti mūsų protas, kuris padiktuoja valiai ir ji suvaldo mūsų kūną, sielą, gyvenimą. Labai dažnai atsitinka taip, kad žmogus, gyvendamas kasdieniame, pilkame gyvenime, besimaldamas įvairiose dalykuose, kartais praranda savo gyvenimo kontrolę. 40 dienų – pakankamai ilgas laikas, kad žingsnis po žingsnio pažvelgtume tiesai į akis, pripažintume, kad klaidų padarome kiekvienas. Pasiryžkime jų nekartoti, ištaisyti.

Klasikinė forma – susilaikymas nuo mėsos, bet lygiai taip pat galime pagalvoti apie kitus susilaikymus. Pavyzdžiui, žmonės yra pakvaišę dėl serialų – penktadienį pasninkauju, tai ne tik racionas yra be mėsos, bet ir jokių serialų tą dieną nežiūriu.

Artimo meilės darbai visada turėjo iš senovės ateinančią tradiciją – tai, ką sutaupėme pasninkaudami, pasidedame ne į sandėliuką, rytojaus dienai. Artimo meilės darbai yra vienas privalomų elementų.

Regis, tuo metu, jeigu pasninkas nepamirštamas visai, vis tiek daugelis persivalgo, persigeria, pamiršta apie reikiamą mitybą, taisykles, o linksmybės, kaip buvo, taip ir liko su praviromis naktinių klubų durimis...

Tam, kad tas pratybas galėtume atlikti, reikia ramybės širdyje ir prote. Tai reiškia, kad, nori ar nenori, savo aplinką privalome šiek tiek suvaldyti, nuraminti, kad būtų mažiau šurmulio, kuris blaško mintis, mąstymą, susikaupimą. Todėl ir sakoma, kad linksmintis galime ištisus metus, eiti į tūsus, plotus, klubus, šokius, kur tik nori. Tam skirti visi metai. 40 dienų išskirtinis laikas nuo to atsiriboti. Tada, kai tu tas vertybes sustatysi į savo vietas, be jokių problemų galėsi eiti visur be baimės, nes žinosi, kokia tavo vertybių skalė.

Kaip manote, ar šiais laikais jaunimui nėra gėda pasakyti draugui ar draugei, kad neisi pasilinksminti, nes laikaisi pasninko?

Žinoma, kad šiais laikais labai sudėtinga. Man atrodo, minios filosofija nepaprastai galinga ir ypač tokia vartotojų filosofija, kuri įpiršta visai miniai. Nepopuliaru, nemadinga šiandien kalbėti tokius dalykus, nes šiandien, jeigu tu nesirengi, nesielgi, negyveni taip, kaip madinga, tai esi kažkoks keistuolis arba tiesiog kvailys. Savaime suprantama, kad žmogus, saugodamas save, geriau sugalvoja kažkokį diplomatinį pasiteisinimą, negu sako teisybę. Vienas vertus, tai galbūt silpna, kita vertus – tai praktinis sprendimas. Negali smerkti tokių pasisakymų.

Jeigu toliau keliautume prie Velykų, koks turėtų būti jų šventimas? Ta šventimo sąvoka, atrodo, pirmiau galvose asocijuojasi su populiariąja kultūra. Galbūt tos tradicinės šventimo išraiškos šiandien gyventojams yra per daug nuobodžios?

Matai, kai mes švenčiame, ypač šiais laikais, galvojame, kad turime būti ypatingoje būsenoje, euforijoje, emocijos turi veržtis per kraštus. Nieko nuostabaus, kad tradicinis šventimas yra mirtinai nuobodus, bet šiuo atveju reikėtų visų pirma labai sąmoningai, protu suvokti šventės esmę.

Turime suprasti, kad šventė nebūtinai turi audrinti tavo jausmus. Svarbu, kad yra ta ramybė, užtikrintumas žmogaus viduje. Tos šventės svarbios, nes susitinkame ir būname su artimaisiais, važiuojame pas brolį, sesę su ta mintim, kad atvažiavome ne šėlti, verstis per galvą, bet paminėti, pažymėti.

Ką pastebite per Velykas bažnyčioje, kokie žmonės ateina į mišias, ar jie ateina su ta ramybe, tikslu?

Prisimenu iš vaikystės, kai nueidavome į mišias, žmonių būdavo kokie 3 tūkst. – neįtikėtini skaičiai. Šiandien šį skaičių dalink iš penkių ir gausi tikrąjį. Žmonių minių nebėra, bet žmogus, kuris šiandien ateina, yra tas, kuris turi sąmoningumo, kuriam nepaprastai svarbu, kad jis yra bendruomene.

Kartais būnu nustebęs, kai į sekmadienio mišias vakare ateina paaugliai, prieš mokyklą, studijas, darbą užbėga jaunimas. 80 proc. tų žmonių yra iki 30-ies metų. Manyčiau, kad tai aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės. Galima dejuoti dėl kiekybės, bet dėl kokybės, tai yra nepaprastai gražūs ženklai.

Kas traukia žmones ateiti į bažnyčią ne tik per šventes, bet ir kasdienėmis dienomis?

Kuo toliau, tuo daugiau žmonių švenčia šventes ne dėl to, kad visi taip daro, bet būtent aiškiai suvokdami, ką tai reiškia. Žvakių šviesa, užkurtas laužas priešais bažnyčią, Biblijos skaitymas – nepaprastai gilūs ir pačią žmogaus esmę paliečiantys dalykai. Džiaugiuosi, kad ta masė žmonių kažkaip atsisijoja ir po truputėlį išryškėja, kad jie krikščionys ir suvokia, ką reiškia būti krikščioniu.

Grynai iš sąmoningumo, kad tai yra mano gyvenimo įrankiai, ką mums duoda tikėjimas – visų pirma gyvenimo tikslą, antrą – gyvenimo prasmę. Savaime suprantama, kad tai yra egzistenciniai įrankiai, be kurių nematyčiau jokios prasmės, nežinočiau, kodėl rytoj turėčiau keltis iš lovos ir eiti į darbą.