Anot A. Bumblausko, E. Gudavičius nesivaikė įdomybių, bet „labai angažuodavosi į savo pilietinę misiją“, o istorija jam buvo „valstybės ir tautos savimonės bei tapatybės ugdytoja“.

„Jis pirmasis ir, galbūt, net drąsiausiai įvedė Lietuvą į pasaulinį, Europos kontekstą, nubrėžė tokią tipologiją, sukūrė nuo labai konkrečių, analitinių darbų, iki labai sintetinio mąstymo reikalaujančių tekstų. Tad jo darbų spektras – labai platus ir jau, galima sakyti, reikalauja atskiro aptarimo, tyrimo“, – BNS sakė profesorius A. Bumblauskas, daugiau nei keturis dešimtmečius bendravęs su E. Gudavičiumi.

A. Bumblausko teigimu, E. Gudavičius koncentravosi į Lietuvai lemtingų akimirkų analizę ir išplėtojo Lietuvos vardo paminėjimo 1009-aisiais siužetą.

„Tai yra didelio kalibro žmogus. Jam lygaus istoriko, bent jau mūsų padangėje, nebuvo ir galbūt dar ilgai nebus. Išėjo ištisa epocha, kuri apibūdina mūsų istorijos ir net visų humanitarinių mokslų pasaulį per pastaruosius 30 metų. Tai yra nepriklausomos Lietuvos simbolis Lietuvos moksle, ne veltui simboliškiausia Liepos 6-oji yra surasta jo“, – sakė A. Bumblauskas.

Profesorius Edvardas Gudavičius. G. Savickio / ELTOS nuotr.

E. Gudavičius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente.

A. Bumblauskas E. Gudavičių apibūdino kaip geranorišką ir korektišką asmenybę.

Tai yra didelio kalibro žmogus. Jam lygaus istoriko, bent jau mūsų padangėje, nebuvo ir galbūt dar ilgai nebus.

„Kai pagalvoji, jis būdavo net perdėm geranoriškai korektiškas, kai tuo gali pasinaudoti piktavaliai. Man rodosi, kartais taip ir būdavo“, – pasakojo istorikas.

Vilniaus universitete judviejų pažintis prasidėjo tik A. Bumblauskui pradėjus studijas 1978-aisiais ir nuo  to laiko keliai nebeišsiskyrė. A. Bumblauskas sako, kad ši pažintis iš dalies lėmė ir tai, jog jis apsisprendė nemesti istorijos mokslų.

Vėliau kolegos daugiau nei dešimtmetį nacionalinės televizijos eteryje kūrė laidų ciklą „Būtovės slėpiniai“, 1998-aisiais už jį abiems istorikams skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.

„Dar studijų metais aš jį pradėjau lydėti į namus – jis pėsčias vaikščiodavo į Viršuliškes. Tad nuo tų gatvinių pamokų, iki pat to, kad turėdavai ir tekstus dėlioti. Buvau galvojęs mesti istoriją, neįtikino manęs. O profesorius kaip tik tų lydėjimų namo metu gausybę dalykų man atsakė, kurie turėjo tokį egzistencinį pobūdį. Po to mums pavyko tuos pokalbius perkelti į televizijos ekraną ir „Būtovės slėpinių“ laida tapo gana pripažinta“, – pasakojo A. Bumblauskas.

Didžiausias atgimimo laikotarpio istorikas

Išrinktasis Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas sako, kad velionis profesorius E. Gudavičius yra didžiausias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo laikotarpio istorikas šalyje.

„Manau, kad tai yra didžiausias Lietuvos transformacijos periodo istorikas, vienareikšmiškai“, – BNS pirmadienį sakė R. Petrauskas.

Pasak jo, E. Gudavičius ėmėsi pirmas Lietuvoje kalbėti apie istoriją taip, kad ją suprastų ne tik profesionalai.

Daugiausiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį tyrinėjęs E. Gudavičius 1993–2004 metais kūrė visuomenėje populiarią televizijos laidą „Būtovės slėpiniai“.

„Ten jis tapdavo visiškai kitoks. Ten jis rašydavo ir kalbėdavo laisvai, savais žodžiais, aiškiai, suprantamai“, – sakė R. Petrauskas.

Jis tvirtino manantis, kad E. Gudavičiaus suvokimas apie Lietuvos istoriją gimė dar sovietmečiu, kai profesorius negalėjo laisvai reikštis dėl cenzūros.

Tuo tarpu Sąjūdžio laikotarpiui ypatingai tiko pasakojimas apie „Lietuvos europėjimą nuo Karaliaus Mindaugo laikų iki dabarties“, sakė išrinktasis VU rektorius.

E. Gudavičius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente.

„Tokiam dalykui nustatyti reikėjo mokytis visą gyvenimą, žinoti tą epochą, žinoti dalykus, kada būna karūnuojami vadovai, kokios ten dienos, kiek trunka kelionė. Jis sugebėjo šitus dalykus labai profesionaliai įvertinti“, – sakė R. Petrauskas.

„Jeigu istorinė koncepcija yra mąstymo dalykas, tai čia buvo techninis mediavisto darbo įrodymas, sukonkretinimas“, – pridūrė jis.

„Gali būti, kad tai yra pats didžiausias paminklas jam“, – tvirtino R. Petrauskas, pats dirbantis VU Istorijos fakulteto dekanu.

„Mokytojas visą gyvenimą“

E. Gudavičius gimė 1929 metų rugsėjo 6 dieną Kaune, 1953 metais Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, 1968–aisiais baigė istorijos studijas Vilniaus universitete.

1974–2001 metais E. Gudavičius dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, 1975–2012 metais dėstė įvairias istorines disciplinas Vilniaus universitete.

„Jis buvo mano mokytojas visą gyvenimą, nuo pat pirmo kurso“, – teigė R. Petrauskas.

Istorikas teigė pats pasirinkęs E. Gudavičių kaip kursinio darbo vadovą dar pirmame kurse 1990 metais. Pasak R. Petrausko, nors darbo tema nebuvo labai įdomi, jis norėjo rašyti darbą būtent pas E. Gudavičių.

Jis priklausė tiems, kurie moko per skatinimą, gyrimą. Kiekvienas apsilankymas pas profesorių suteikdavo naują postūmį toliau domėtis, toliau gilintis.

R. Petrauskas teigė, kad bendrauti su profesoriumi buvo nelegva, nes jis nevaikščiojo, todėl studentus priimdavo savo bute Viršuliškėse.

„Profesorius savo mokiniams palikdavo smarkiai per daug laisvės, retai mus kritikuodavo. Jis priklausė tiems, kurie moko per skatinimą, gyrimą. Kiekvienas apsilankymas pas profesorių suteikdavo naują postūmį toliau domėtis, toliau gilintis“, – tvirtino R. Petrauskas.

Pasak jo, E. Gudavičius sukūrė pačią didžiausią Lietuvoje Viduramžių laikotarpį tyrinėjančių istorikų mediavistų mokyklą.

„Iš jo tekstų semdavomės kritiškumo, o iš bendravimo su juo – atvirumo“, – kalbėjo istorikas.

E. Gudavičius mirė pirmadienį, eidamas 91-uosius metus.

Profesorius 2003 metais metais buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 1998 metais E. Gudavičius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.