„Kurčias va, čia seneliukas vienas. Jis savo vardo nežino. Jis tik mato, nors ir labai sunkiai, bet tiesiog su ranka prieš nosį pamojuoju ir susikalbame“, – pasakojo Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.

Priekurtiems seneliukams gerai visaip – ir net tada, kai šalia tvartelyje atsirado nosį riečiantis, dvokiantis ožys. Jį nusenusių gyvūnų prieglauda pasiėmė, kai viena moteriškė paskelbė ožį dovanojanti, bet ne maistui. Su šunimis ožys garantuotai praleis savo gyvenimą. Nors šunys – ne žirgai, prie kurių ožius laikyti patartina dėl kvėpavimo takų profilaktikos arba tiesiog dėl sveikatos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Žirgams sveika, o šunims, tai vienodai“, – aiškino gyvūnų globos draugijos vadovė.

Šunims-seneliukams buvo vienodai ir kai atsirado šikšnosparnis. „Tiesiog moteris rado į laiptinę įskridusį šikšnosparnį. Ji nežinojo, ką su juo daryti – įdėjo į dėžutę. Aš taip pat nelabai žinau, ką su juo daryti – skambinau specialistams“, – atviravo pašnekovė.

Sparnuota pelė prieglaudoje – tai vienintelis žinduolis, kurio neparodysi. Jis – tik nuotraukoje prieš įnešant ir paliekant sandėliuke. „Mūsų tas šikšnosparnis yra įrašytas į Raudonąją knygą. Tai yra dvispalvis plikšnys. Jis susiras, kur miegoti ir miegos per žiemą. Kai išsimiegos, išskris kur jam reikia“, – aiškino R. Liberienė.

Tuo metu nusenusių šunų skaičius prieglaudoje kinta jiems nugaišus ar priglaudus naujus. Dabar seneliukų prieglaudoje – beveik 30 augintinių. Vyriausias – 15-kos metų. Gyvūnai – gydomi, operuojami, nes įprastai nuo senatvės – ligoti.

„Daugiausia – augliai arba yra vienas, sergantis trachėjitu, kur dūsta. Širdies ligos, insultai, epilepsija“, – vardijo gyvūnų globos draugijos vadovė.

Seną šunį iš prieglaudos retai kas paima, todėl Rūta prieš ketverius metus surinko visus senelius iš gyvūnų draugijos prieglaudos, kad jaunesniems neužimtų vietos, ir parsivežė į sodybą namo. Prieglaudą seniems ji pavadino „Rūtos užuovėja“, bet daugelis šią vietą vadina tiesiog seneliukų prieglauda.