Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo branduolinių, cheminių ir bakteriologinių ginklų karininkas kapitonas Mindaugas Navickas pasakoja cheminį ginklą Lietuvoje aptikęs, kai tarnavo Sprogmenų neutralizavimo kuopoje.

– Lietuvoje cheminio ginklo istorija yra trumpa – žinomas tik vienas aprašymas, kas mūšyje su bermontininkais prie Radviliškio Lietuvos pozicijos buvo apšaudytos sviediniais, iš kurių pasklisdavo dujos. Aprašyme teigiama, kad tuomet žuvo du Lietuvos kariai, dar kažkiek jų buvo apsinuodiję. Gal jūs, kaip šios srities specialistas bei buvęs išminuotojas, žinote kažką daugiau?

– Man tarnaujant Sprogmenų neutralizavimo kuopoje, buvo du incidentai, kada buvo rasti cheminiai užtaisai. Mums pavyko juos teisingai atpažinti ir jie buvo sėkmingai sunaikinti.

Abiem atvejais tai buvo ipritas, sviediniai rasti Maišiagalos-Trakų fronto linijoje. Tai buvo 150 milimetrų vokiečių gamybos sviediniai.

– Kalbama apie Pirmojo pasaulinio karo fronto liniją?

– Taip, tai yra Pirmojo pasaulinio karo sviediniai ir fronto linija.

– Žinoma, kad ipritas tokį pavadinimą įgavo todėl, kad pirmą kartą buvo panaudotas prie Ipro upės. Tai buvo viena iš palyginti nesudėtingų cheminių medžiagų, skirtų masiniam naikinimui. Kaip tas cheminis ginklas vystėsi toliau?

– Ipritas, kuris dar vadinamas garstyčių dujomis, arsenaluose buvo laikomas netgi iki šių dienų. Irakas panaudojo jį kare su Iranu (1980–1988 m.). Visos šalys buvo jo prikaupusios didelius kiekius. Tai – iki šių laikų veiksmingas ginklas, veikiantis per odą, sukeliantis didelius odos pažeidimus, dėl kurių žmonės miršta didelėse kančiose.

Tai – iki šių laikų veiksmingas ginklas, veikiantis per odą, sukeliantis didelius odos pažeidimus, dėl kurių žmonės miršta didelėse kančiose.

– Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, atrodo, tarp pagrindinių kariaujančių šalių nebuvo panaudotas cheminis ginklas. Iš tiesų apsieita be to?

– Antrajame pasauliniame kare jau taip nutiko, kad tos kariaujančios šalys, kurios turėjo cheminį ginklą, nenaudojo jo viena prieš kitą, tačiau yra duomenų, kad Japonija jį panaudojo prieš Kiniją, Italija – Afrikoje. Ginklas buvo naudojamas prieš tuos, kurie negalės suduoti tokio pat atsakomojo smūgio.

– Mūsų dienomis, atrodo, karyba pažengė visai kita kryptimi, supratimas apie karo tradicijas, žmogiškąsias vertybes yra pažengęs. Ar kurios nors valstybės oficialiai pripažįsta turinčios cheminio ginklo atsargų?

– Šiandien yra tik kelios šalys, neprisijungusios prie Cheminio ginklo konvencijos. Tai yra kelios šalys Afrikoje ir Šiaurės Korėja.

– Žinoma, kad per pastarąjį tebevykstantį karą Sirijoje viena iš kariaujančių šalių – Sirijos vyriausybinės pajėgos – yra pagrįstai įtariamos panaudojusios cheminį ginklą prieš civilius gyventojus. Ar tai reiškia, kad yra valstybių, oficialiai nedeklaruojančių cheminio ginklo turėjimo?

– Yra duomenų, kad Irakas pieš kurdus yra panaudojęs cheminį ginklą, taip pat ir Sirijoje buvo panaudoti cheminiai ginklai prieš taikius gyventojus. Masinio naikinimo ginklai yra veiksmingiausi prieš taikius gyventojus. Kariai turi apsaugos priemones, yra apmokyti, kaip apsisaugoti nuo cheminio ginklo, o civiliai gyventojai dažnai nežino, kaip elgtis, kaip apsisaugoti, todėl yra pažeidžiami.

– Ar galima sakyti, kad cheminis ginklas yra aukštųjų technologijų ginklas?

– Cheminiai ginklai buvo atrasti, kuriant pesticidus, herbicidus, dalis iš jų – atsitiktinai. Kiekviena išsivysčiusi šalis, turinti išvystytą pramonę, yra pajėgi pagaminti cheminį ginklą.

– Prisidengiant civiline pramonine, ūkine gamyba, galima kaupti kažkokias cheminio ginklo atsargas?

– Tai įmanoma. Būtent dėl to visose šalyse yra taikoma pesticidų ir herbicidų apskaita.

– Pastarosiomis dienomis minimi nervus paralyžiuojantys cheminiai ginklai. Kaip veikia toks ginklas? Ar įmanoma žmogų, prieš kurį toks ginklas panaudotas, pagydyti?

– Jis veikia panašiai, kaip veikia nuodai prieš vabzdžius. Nervų sistemą veikiančios medžiagos ir buvo atrastos gaminant priemones prieš vabzdžius. Nervus veikiančios medžiagos yra pavojingiausios, nes jos veikia labai greitai. Poveikis atsiranda per sekundes, o žmogus gali numirti per keletą minučių.

– Kaip nuo to apsisaugoti?

– Lietuvos kariuomenė turi apsisaugojimo priemonių nuo cheminių, biologinių, radioaktyvių medžiagų. Tai – dujokaukės, filtrai, odos apsaugos priemonės. Kiekvienas karys yra mokomas, kaip veikti masinio veikimo ginklais užterštose teritorijose.

– Ar įmanoma nuo to kažkaip apsaugoti civilius gyventojus?

– Jei karinio konflikto metu būtų masinis cheminio ginklo panaudojimas, aukų būtų tikrai daug. Tiek civilių, tiek kariškių. Būtų netgi sudėtinga suteikti medicininę pagalbą.

– Po Antrojo pasaulinio karo šalys labai primityviai atsikratė cheminio ginklo atsargų. Kokie kyla su tuo susiję pavojai?

– Tuo metu skandinimo būdas buvo įprastas. Didžiausias pavojus kyla tuomet, jei medžiagos būna iškeltos į paviršių. Danijos žvejai tinklais į paviršių yra iškėlę ipritą ir buvo sužeisti.

– Žinoma, kad Baltijos jūroje yra palaidotas cheminis ginklas. Ar jūros dugne esančių cheminių ginklų savybės keičiasi bėgant laikui?

– Kadangi jūros dugne temperatūra yra žema, jo efektyvumas yra mažas. Šios cheminės medžiagos mėgsta aukštą temperatūrą, efektyviausios jos yra kambario ir aukštesnėje temperatūroje.

– Baltijos jūra yra sūri, skatina koroziją. Ar joje esančioms cheminio ginklo talpoms prairus gali įvykti kažkokia reakcija?

– Pavojingos jos yra tada, kai patenka ant žmogaus kūno ir reaguoja su oru.