Daugiausia netekčių

Antradienio vidurdienio duomenimis, jauniausia COVID-19 auka Lietuvoje – 49-erių moteris. Du mirusieji – 51–60 metų, šeši – 61–70 metų, keturiolika – 71–80 metų, daugiausia netekčių – net dvidešimt yra 81–90 metų grupėje, 91 metų ir vyresnių mirė keturi, „Kauno dieną“ informavo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento specialistė Austina Vžesniauskaitė. Tarp 47 mirusiųjų 27 moterys ir 20 vyrų.

Lietuvoje COVID-19 nepasiglemžė daug jaunesnių nei 65 metų asmenų, tačiau, pavyzdžiui, JAV virusas buvo beveik vienodai negailestingas ir asmenims nuo 45-erių iki 64-erių (23,1 proc. mirčių), ir 65–74 metų (24,6 proc. mirčių), o vyresnių nei 75 metų netektys sudarė beveik pusę (47,7 proc.). Vos 4,5 proc. viruso aukų buvo 18–44 metų ir tik 0,04 proc. jaunesnių nei aštuoniolikos.

Pagal mirčių skaičių milijonui gyventojų Lietuva, ačiū medikams ir Dievui, europinės statistikos pabaigoje: www.worldome-ters.info/coronavirus/ duomenimis, mes praradome 17 žmonių iš milijono. Mažesnės netektys, antradienio ryto duomenimis, tik Graikijoje (14), Bulgarijoje (11), Latvijoje (9), Slovakijoje (5). Mūsų kaimynai estai prarado 41 gyvybę iš milijono gyventojų.

Mūsų netektis net per 40 kartų lenkia Belgija, kurioje net 684 mirtys skaičiuojant milijonui gyventojų. Kiek mažiau Ispanijoje (544), Italijoje (481), Jungtinėje Karalystėje (423), Prancūzijoje (386).

Profesorius habil. dr. infektologas Alvydas Laiškonis sako, kad Lietuvos situacija apskritai galėjo būti dar geresnė, tačiau pas mus užsikrėtė labai daug medikų, nes jie neturėjo apsaugos priemonių. Praėjusios savaitės duomenimis, ketvirtadalis visų užsikrėtusiųjų Lietuvoje – sveikatos apsaugos darbuotojai. Kitose šalyse tokio didelio medikų skaičiaus tarp užsikrėtusiųjų nebuvo.

Profesorius habil. dr. infektologas Alvydas Laiškonis pastebi, kad nuo XIV a. žmonija nesugalvojo kitų būdų suvaldyti pandemijas kaip karantiną, o paskui – skiepus.

Rytų Europoje – mažiau

Vis dėlto Vidurio ir Rytų Europos šalių koronaviruso statistika daug geresnė nei Vakarų ar Pietų Europos. Spėliojama, gal užsikrėtė mažiau žmonių dėl masinio skiepijimo nuo tuberkuliozės, o gal tiesiog Vakarų šalyse tikslesnė statistika.

Belgai, kurie pagal mirčių skaičių milijonui gyventojų atsidūrė pirmoje vietoje, kritikuoja kitas šalis, neva jos netiksliai registruoja garbaus amžiaus senolių mirtis nuo koronaviruso. Prof. A.Laiškonis neatmeta tikimybės, kad gali būti statistikos skirtumų, lygiai kaip, jei priešinfarktinės būklės žmogų, kuriam gyventi būtų likę keliolika minučių, partrenktų automobilis, vieni gal parašytų, kad mirė nuo infarkto, kiti – kad žuvo autoavarijoje.

Prof. A.Laiškonis vis dėlto siūlo atkreipti dėmesį į Prancūzijos, Italijos, Ispanijos elgesio tradicijas – apsikabinimai, bučiniai, kompanijos restoranuose ir kavinėse. Net koronaviruso akivaizdoje italai sunkiai susitaikė su karantino reikalavimais, o Prancūzijoje net buvo protestų dėl įvesto karantino. Rytų Europos šalys drausmingesnės. Be to, jos jau matė, kas darosi Italijoje, tad buvo aišku, kad pavojus realus, o virusas šįsyk nesustos Azijoje. Taip, karantinas – didelė psichologinė trauma, ypač jaunimui. Bet, pabrėžia infektologas, nuo XIV a. žmonija nesugalvojo kitų būdų suvaldyti pandemijas kaip karantiną, o paskui – skiepus.

Daugelis šalių pasirinko gana griežtą karantiną, nors, pastebi prof. A.Laiškonis, net Šiaurės šalys kiekviena priėmė skirtingus kovos su pandemija būdus: Norvegijoje jis buvo gana griežtas, Suomijoje reaguota anksti ir ramiai, bet ne taip griežtai, o Švedija jo visai neįvedė, kad nenukentėtų ekonomika.

Tačiau mirštamumas, antradienio ryto duomenimis, nuo COVID-19 Švedijoje (274 atvejai 1 mln. gyventojų) gana nemažas: nors žymiai mažesnis nei keliose kitose Europos šalyse, tačiau daug didesnis nei kaimyninėse Norvegijoje (39) ar Suomijoje (43). Švedai į kritiką, kad prarado gana daug žmonių, pateikia palyginimą su Didžiąja Britanija. Ši šalis iš pradžių taip pat neskubėjo skelbti karantino, paskui jau ėmėsi griežtų veiksmų, tačiau mirštamumas – 423 milijonui gyventojų – žymiai didesnis nei Švedijoje. Be to, didelė dalis mirusiųjų – senelių globos namų gyventojai, tad švedai retoriškai klausia, kokią įtaką senelių namų gyventojams gali padaryti tai, kad darbingo amžiaus žmonės bus uždaryti karantine.

Tačiau, primena prof. A.Laiškonis, kai kuriose šalyse, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje karantinas buvo pavėluotas. Jo manymu, ir Pasaulio sveikatos organizacija turėjo žymiai anksčiau informuoti apie pavojų bei raginti šalis imtis operatyvaus griežto atsako virusui.

Tyrimas nepavyko

Vis dėlto, pabrėžia A.Laiškonis, gyvename globalizacijos laikų pasaulyje, anksčiau kiekviena šalis buvo atskirai, o dabar esame susieti ekonominiais dalykais, žmonės juda iš šalies į šalį, tad, jei vienoje šalyje kas suiro, ir kitose tai pasireiškia. Pirma COVID-19 banga, tikėti-na, jau slopsta. Tačiau kai vėl bus leidžiamas tarptautinis susisiekimas, atsinaujins skrydžiai, nepaisant patikros, bus atvežtinių atvejų, nes žmogus vieną dieną gali neturėti karščio, bet jau būti užsikrėtęs ir po poros dienų susirgti ir kitus užkrėsti.

Sunku numatyti, kaip virusai gali mutuoti. Dabar neaišku, ar imunitetas COVID-19 bus ilgalaikis, ar trumpalaikis, ar vakcinos reikės kasmet, ar užteks vieną kartą pasiskiepyti.

Didžiausią nerimą dabar kelia COVID-19 besimptomės formos: žmogus nejaučia, kad serga, bet gali užkrėsti kitus. Tik atlikus didelius epidemiologinius tyrimus galima pasakyti, kiek yra tokių žmonių. Tad, pasakoja A.Laiškonis, pavyzdžiui, Prancūzija suskirstė šalį į zonas: vienoje – iki 6 proc., kitoje – 6–10 proc., trečioje – per 10 proc. užsikrėtusių ir pagal tai reguliuoja epidemiologinį procesą. Tačiau, apgailestauja infektologas, Lietuvoje praėjusį savaitgalį vykdytame tyrime savivaldybės taikė skirtingą metodiką, todėl moksliniu metodiniu atžvilgiu duomenų neįmanoma palyginti. Dėl epidemiologinių tyrimų kontrolinė grupė formuojama atsitiktinai parenkant žmones pagal gyventojų registrą, atsižvelgiant į amžių, lytį, kitas aplinkybes. Sutikusieji dalyvauti tyrime kviečiami pasitikrinti, tai reikės daryti ir pakartotinai. Tik toks tyrimas įgyja metodologinę prasmę.

A.Laiškonis pabrėžia, kad dar ilgai gyvensime su COVID-19, akivaizdu – kol nebus nuo jo medikamentų ir skiepų. O jų dar greitai ne-bus, nes tai ilgas procesas. Ekspertai optimistinėmis prognozėmis vadina 12–18 mėnesių terminą.

Profesorius 2003 m. dalyvavo SŪRS, taip pat priklausančio koronaviruso šeimai, tyrimuose. „Pasaulis nesitikėjo, kad koronavirusas taip greitai atsigaus. Štai ispaniškasis gripas siautėjo 1918–1920 m., o paskui kurį laiką buvo ramu ir jis grįžo tik po keliasdešimties metų. Bet gyvoji gamta sunkiai nuspėjama ir išstudijuojama. Sunku numatyti, kaip virusai gali mutuoti. Dabar neaišku, ar imunitetas COVID-19 bus ilgalaikis, ar trumpalaikis, ar vakcinos reikės kasmet, ar užteks vieną kartą pasiskiepyti“, – A.Laiškonis sako, kad kol kas – vien klausimai, nes dar praėjo nedaug laiko, kai susidūrėme su CO-VID-19.