Po 17 darbo metų Generalinėje prokuratūroje ir daugiau nei pusmečio šios įstaigos vadovo poste Darius Raulušaitis nutarė tapti advokatu. Kasdien mokosi ir ruošiasi šią savaitę vyksiančiam kvalifikaciniam advokato egzaminui. Tačiau tiltų į Generalinę prokuratūrą nedegina ir neatmeta galimybės kada nors sugrįžti atgal.

Jau beveik mėnesis, kai generalinio prokuroro poste dirba buvęs Ukmergės apylinkės teismo vadovas ir teisėjas Evaldas Pašilis, tačiau kol kas – be pavaduotojų. Ir politiniuose kuluaruose, ir prokurorų bendruomenėje kalbama, jog D. Raulušaitis daugelio kolegų nuostabai tarnybą Generalinėje prokuratūroje paliko dėl to, kad jam nebuvo pasiūlyta tapti naujojo jos vadovo pavaduotoju.

Bet pats D. Raulušaitis patikino, jog nusprendė palikti tarnybą, nes norėjo savo, kaip teisininko, jėgas išbandyti kitoje srityje.

„Naujas generalinis prokuroras man nesiūlė tapti jo pavaduotoju, bet, kaip ir priklauso pagal įstatymą, buvau sulaukęs jo pasiūlymo dirbti Generalinėje prokuratūroje eiliniu prokuroru. Atsisakiau, nes, dar dirbdamas buvusio generalinio prokuroro Dariaus Valio pavaduotoju, planavau išeiti. Tik teko užtrukti ir atlikti pareigą, kurios tuo metu iš manęs pareikalavo susidariusi situacija“, – bendraudamas su LRT.lt atviravo D. Raulušaitis, kuris Generalinei prokuratūrai laikinai vadovavo vienas, be pavaduotojų, neturėdamas teisės nei išeiti atostogų, nei susirgti.

– Kaip pailsėjęs po įtempto pusmečio Generalinės prokuratūros vadovo poste dabar vertinate visą prokuratūros sistemą – ar daug palikote sopulių ir spręstinų problemų?

– Be abejo, tokioje didelėje sistemoje yra taisytinų dalykų, tobulintinų sričių. Bet, jei būčiau matęs, kad yra neatidėliotinų problemų, tai būčiau ėmęsis jas spręsti. Mano galva, visa prokuratūros sistema dirbo ir dirba pakankamai gerai. Yra daug kvalifikuotų ir patyrusių prokurorų. Su tokiu kolektyvu, manau, galima nuveikti tikrai labai daug.

– Ne tik politikai, bet ir patyrę teisininkai kalbėjo, kad generalinio prokuroro buvo ieškota taip ilgai dėl to, jog visa prokuratūros sistema priešinosi naujo vadovo paskyrimui „iš pašalies“, nes norėta šiame poste matyti kokį nors pareigūną, dirbusį būtent prokuratūros sistemoje?

– Nežinau nė vieno žmogaus iš prokurorų bendruomenės, kuris kokiu nors aiškiai suvokiamu būdu būtų priešinęsis naujo Generalinės prokuratūros vadovo paskyrimui.

Aš pats maniau, jog būtų buvę gerai, jei naujasis prokuratūros vadovas būtų rastas tarp prokurorų. Esu tikras, kad prokuratūros sistemoje yra nemažai užaugusių, savo darbui atsidavusių prokurorų, kurie dėl savo dalykinių bei asmeninių savybių galėtų užimti generalinio prokuroro postą.

Kita vertus, pabendravęs su E. Pašiliu, supratau, jog prokuratūros sistema nenukentėjo, kad į jos vadovo pareigas buvo paskirtas būtent jis. Manau, jam pavyks puikiai susitvarkyti su savo pareigomis, nes jis jau – vienas iš prokurorų. 

– Kokia atmosfera buvo Generalinėje prokuratūroje ir ar nestrigo darbai, kai taip ilgai buvo ieškoma naujo vadovo?

– Pasakysiu atvirai: prokurorui, tiriančiam bylas, visai nesvarbu, ar yra tas generalinis prokuroras, ar ne ir kas – jis. Kol nebuvo generalinio prokuroro, rūpesčių daugiau turėjau aš ir galbūt aukščiausi šalies vadovai, nes neįmanoma buvo priiminėti jokių strateginių sprendimų. Sunku buvo apsispręsti imtis tų darbų ne dėl tingėjimo ar kitų priežasčių, o tiesiog dėl profesinės etikos, mandagumo, nes galbūt po mėnesio atėjęs naujas vadovas turės visai kitokią nuomonę.

– Kai, prieš palikdamas Generalinę prokuratūrą, pratęsėte keliasdešimties prokurorų kadenciją, Jūsų adresu lėkė kritikos strėlės – esą nereikėjo to daryti, nes prezidentė Dalia Grybauskaitė ne kartą yra sakiusi, jog prokuratūros sistemai būtina kuo dažnesnė rotacija.

– Tai – vienas iš sprendimų, kurio tikrai nebūčiau padaręs, jei būčiau žinojęs, kad netrukus bus paskirtas naujas generalinis prokuroras. Bet tokios informacijos tada tikrai neturėjau. Tuo metu E. Pašilis dar net nebuvo sulaukęs iš prezidentūros pasiūlymo imtis Generalinės prokuratūros vadovo posto. Kita vertus, esu tikras, jog mano sprendimas pratęsti prokurorams kadencijas – visiškai teisingas ir teisėtas. Nesvarbu, kas ko nenorėtų, bet tų kadencijų skaičiavimas – viso labo matematika. O, be to, visi prokuratūros teisininkai pateikė išvadas, jog kadencijos kai kuriems prokurorams po kelis mėnesius turi būti pratęstos. Tą aš ir padariau. 

– Kaip Jums atrodo, kodėl taip ilgai užtruko generalinio prokuroro pavaduotojų paieškos ir E. Pašilis, kaip ir Jūs, iki šiol dirba vienas?

– Kodėl užsitęsė, nežinau, tačiau, prisimindamas savo patirtį, kai teko dirbti su D. Valiu, galėčiau pastebėti, jog nebuvo lengva surasti jam pavaduotoją. Ne kiekvienas prokuroras nori stačia galva nerti į šias pareigas. Nei labai lengva, nei labai didelė garbė dirbti generalinio prokuroro pavaduotoju. Ko gero, ir dabar visi apie tai pagalvoja, pasvarsto.

– Viena skandalingiausių bylų, kuri buvo pradėta tirti Jums dirbant Generalinėje prokuratūroje, buvo Garliavos istorija. Ne kartą buvo kalbėta, jog Generalinė prokuratūra esą nieko nedaro, kad iš JAV į Lietuvą būtų pargabenta šios istorijos dalyvė, buvusi Seimo narė Neringa Venckienė. Kaip yra iš tikrųjų?

– Man būtų neetiška komentuoti bylas, kurias tiria mano buvę kolegos. Galiu pasakyti tik tiek, kad dėl šios bylos buvo padaryta daugiau, nei įmanoma.